Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

Šeplis užsimerkė ir pakraipė galvą.

– Kas, mielasis? – paklausė staiga sukrutusi Amerika.

– Trevisas… – Šeplis atsiduso, pavartė akis. – Tiek to.

Amerika prirėmė jį žvilgsniu.

– Na, baik, negalima šitaip…

Nutilo, nes sugrįžo Trevisas ir atsisėdęs uždėjo man ant nugaros ranką.

– Po galais! Dar neatnešė?

Mes pokštavom ir kvatojom, kol kavinė užsidarė, tada suvirtom į automobilį ir pasukom namo. Šeplis užnešė laiptais Ameriką ant nugaros, bet Trevisas neskubėjo ir timptelėjo man už rankos, kviesdamas pasilikti lauke. Palaukė, kol mūsų draugai pradings už durų, tada atsisukęs ir nutaisęs atgailaujančią šypseną tarė:

– Noriu tavęs atsiprašyti už šiandieną.

– Tu jau atsiprašei. Viskas gerai.

– Ne. Atsiprašau dėl Kriso. Nenoriu, kad laikytum mane kažkokiu nevispročiu, mosuojančiu kumščiais dėl smulkmenų. Noriu atsiprašyti tavęs dėl to, kad gyniau tave dėl visai kitos priežasties.

– Ir kokia ta priežastis? – paklausiau.

– Puoliau jį ne dėl to, kad norėjo tave paerzinti, o kad pasisiūlė būti antras eilėje.

– Užuomina, kad yra kažkokia eilė, – pakankamai rimta priežastis mane ginti, Trevi.

– Aš irgi taip galvoju. Įsiutau dėl to, kad jis pareiškė norįs su tavim permiegoti.

Suvokusi, ką jis norėjo pasakyti, įsikibau jam į marškinėlius ir prisiglaudžiau prie krūtinės.

– Žinai? Man vienodai, – pakėliau galvą ir pažvelgiau į jį. – Man visai nesvarbu, ką apie mane kalba ar kad tu nesusivaldei, susimušei ir dėl kažkokios priežasties sumalei Krisui nosį. Labiausiai nenorėčiau prarasti doro vardo, bet man jau atsibodo visiems aiškinti, kokie mudviejų santykiai. Tegu jie visi eina velniop!

Treviso žvilgsnis sušvelnėjo, lūpų kampučiai pakilo.

– Mudviejų santykiai? Kartais man neaišku, ar tu apskritai girdi, ką noriu tau pasakyti.

– Ką tuo nori pasakyti?

– Eime į vidų. Aš pavargau.

Linktelėjau jam ir jis, priglaudęs prie savęs, nusivedė mane namo. Amerika su Šepliu jau buvo užsidarę savo kambary, aš greitai palindau po dušu. Trevisas sėdėjo su Toto ir laukė, kol apsivilkau pižamą. Po pusvalandžio abu jau gulėjome lovoje.

Padėjau galvą sau ant rankos ir atsidusau.

– Liko dvi savaitės. Kokį spektaklį sugalvosi, kai sugrįšiu į bendrabutį?

– Nežinau, – atsakė jis. Net ir tamsoje įžvelgiau skausmingai surauktą jo kaktą.

– Ei, aš pajuokavau, – paliečiau jam ranką.

Ilgai žiūrėjau į jį, dūsavau, mirksėjau, mėginau nusiraminti. Jis sukrutėjo ir pažvelgė į mane.

– Ar tu manim pasitiki, Balandėle?

– Taip, o kas?

– Ateik, – tarė jis ir prisitraukė prie savęs.

Akimirką kitą dvejojau, paskui padėjau galvą jam ant krūtinės. Kad ir kas dėjosi jo širdyje, jam reikėjo, jog aš būčiau šalia, ir aš negalėjau priešintis, net jei būčiau to norėjusi. Man buvo gera gulėti prisiglaudus prie jo.

Devintas skyrius

Pažadas

Finčas pakraipė galvą ir paklausė:

– Sakyk man, tu su Parkeriu ar su Trevisu? Visai susipainiojau.

– Parkeris su manim nekalba, tad kol kas reikalas pakibęs ore, – atsakiau jam stryktelėdama ir pasitaisydama ant nugaros kuprinę.

Finčas išpūtė dūmą ir pirštų galiukais nusiėmė nuo liežuvio tabako krislą.

– Vadinasi, su Trevisu?

– Mes draugai, Finčai.

– Vis dėlto žinai, kad visi kalba apie keistą jūsų draugystę su išskaičiavimais, ir nedrįsti to pripažinti, tiesa?

– Man vienodai. Tegu visi mano kas ką nori.

– Kodėl? Kur dingo ta atsargioji, irzlioji ir paslaptingoji Ebė, kurią iki šiol pažinojau ir mylėjau?

– Ji mirė nuo stresų, gandų ir visokiausių išvedžiojimų.

– O gaila. Nebeturėsiu, iš ko pasišaipyti ir su kuo pasijuokti.

Plekštelėjau Finčui per ranką ir jis nusijuokė.

– Na va. Seniai laikas pamiršti tuos apsimetinėjimus, – tarė jis.

– Tikrai?

– Mieloji, tu kalbi su žmogum, kuris bene visą gyvenimą verčiamas apsimetinėti. Aš tave per kilometrą suuodžiau.

– Ką man nori pasakyti, Finčai? Kad slepiu esanti lesbietė?

– Ne. Kad kažką nuo visų slepi. Ilgi nušiurę megztiniai, drovus šiuolaikiškumas, vaikštinėjant su Parkeriu Heisu į prabangius restoranus… Visa tai ne tau. Gal buvai mažo miestelio striptizo šokėja arba gydeisi nuo priklausomybės. Aš labiau linkęs į antrąjį variantą.

Garsiai nusijuokiau.

– Tau nesiseka spėlioti!

– Tai kokia paslaptis?

– Jeigu pasakysiu, tai jau nebebus paslaptis, tiesa?

Kvailoka šypsena išryškino kaulėtus jo veido bruožus.

– Aš atskleidžiau savąją, dabar tu klok savąją.

– Nenoriu minti ant nuospaudų, Finčai, bet tavo seksualinė orientacija tikrai niekam jau nebe paslaptis.

– Velnias! O aš tikėjausi, kad visi mane laiko seksualiai patraukliu kačiuku, – atšovė jis ir vėl užtraukė dūmą.

Susigūžiau ir ryžausi paklausti:

– Ar tavo gyvenimas su tėvais buvo normalus, Finčai?

– Mano mama nuostabi… Bet su tėvu teko nuolat bartis ir taikytis. Dabar mūsų santykiai normalūs.

– O mano tėvas – Mikas Abernatis.

– Kas jis toks?

Prunkštelėjau.

– Matai? Nieko keista, kad tu jo nepažįsti.

– Kas jis?

– Nevykėlis. Lošėjas, alkoholikas, šizofrenikas… mano šeimoje tai paveldima. Mudvi su Amerika atvykome čia dėl to, kad aš galėčiau pradėti viską nuo nulio, kad neliktų jokių stigmų, jog esu alkoholiko duktė.

– Lošėjo iš Vičitos?

– Gimiau Nevadoje. Tais laikais viskas, prie ko Mikas prisiliesdavo, virsdavo auksu. Kai man sukako trylika, nuo jo sėkmė nusigręžė.

– Ir dėl to apkaltino tave?

– Amerika paaukojo viską ir atvažiavo čia su manim, kad galėčiau pabėgti nuo praeities. Bet vos apšilusi kojas, akis į akį susidūriau su Trevisu.

– O kai pažvelgi į Trevisą…

– Viskas taip gerai pažįstama.

Finčas linktelėjo ir nuspriegė cigaretę ant žemės.

– Eina sau, Ebe, kaip žiauru.

Prisimerkiau.

– Jeigu bent kam prasižiosi, ką dabar iš manęs išgirdai, pakviesiu „Gaują“. Aš daug ką iš jų pažįstu.

– Nesąmonė.

Truktelėjau pečiais.

– Nori tikėk, nori ne.

Finčas įtariai mane nužvelgė ir šypsodamasis tarė:

– Oficialiai skelbiu: tu šauniausias žmogus, kokį tik esu pažinojęs.

– O gaila, Finčai. Reikėtų tau daugiau bendrauti, – patariau jam ir stabtelėjau prie valgyklos durų.

Jis suėmė man už smakro ir tarė:

– Viskas susitvarkys. Aš tvirtai tikiu, kad niekas nevyksta be tam tikros priežasties. Atvykot čia, Amerika susipažino su Šepu, tu suradai kelią į „Ringą“, apvertei Treviso Medokso gyvenimą aukštyn kojom. Gerai pagalvok.

Jis paskubom pakštelėjo man į lūpas.

– Ei, čia dabar kas! – suriko Trevisas.

Sugriebė mane per liemenį, pakėlė nuo žemės ir pastatė už savęs.

– Šito iš tavęs, Finčai, tai tikrai nesitikėjau! Nagi, mestelk kaulą, vyruti! – paerzino.

Finčas gunktelėjo nuo Treviso į šoną ir pamerkęs man akį tarė:

– Iki, pupa.

Trevisas atsisuko į mane. Jo veidas buvo rimtas.

– Ko surūgai?

Pakraipiau galvą, leisdama ūžtelėjusiam adrenalinui nuslūgti.

– Man nepatinka ta pravardė. Kelia nemalonius prisiminimus.

– Meilūs jaunystės laikų sielovadininko žodeliai?

– Ne, – burbtelėjau.

Trevisas kirto kumščiu sau į delną.

– Gal nori, kad pasivyčiau Finčą ir išvanočiau jam kailį? Gerai pamokyčiau? Patiesčiau vienu smūgiu.