Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

Neatplėšdama akių nuo kelio, Amerika išpūtė pro nosį orą.

– Gerai, Mare, sakyk, kas yra? Dabar tu ir ant manęs pyksti?

– Nepykstu. Tiesiog nenoriu bendrauti su visiškais bepročiais.

Pakraipiau galvą ir nusisukau į langą, kad nepasakyčiau to, dėl ko paskui tektų gailėtis. Amerika mokėjo, kai nori, priversti mane jaustis suknistai.

– Ar tu nematai, kas dedasi? – paklausė ji. – Trevisas liovėsi kautis. Be tavęs nė kojos iš namų neiškelia. Po tų dvynių daugiau nebuvo parsivedęs namo nė vienos panos, galėtų – tai nudėtų Parkerį, o tu dar stebiesi, kodėl visi kalba, kad tu vedžioji juos abu už nosies. Ir žinai, kodėl taip yra, Ebe? Ogi todėl, kad tiesa akis drasko!

Iš lėto atsisukau į ją, stengdamasi nutaisyti patį niekingiausią žvilgsnį.

– Kas, po velnių, tau nepatinka?

– Susitikinėji su Parkeriu ir esi laiminga kaip slyva, – pašiepiamai atkirto Amerika. – Ko tada nesėdi bendrabuty?

– Ogi to, kad pralošiau lažybas!

– Atsipeikėk, Ebe! Kiauras dienas pliauški, koks Parkeris nuostabus, valandomis pliurpi su juo telefonu, o paskui miegi su Trevisu vienoj lovoj? Ar neatrodo, kad čia kažkas negerai? Jeigu tau iš tiesų patinka Parkeris, tai susirink daiktus ir drožk į bendrabutį.

Kietai sukandau dantis ir iškošiau:

– Mare, tu žinai, kad aš niekada nenutraukiu lažybų.

– O štai ką aš manau, – atsakė ji tvirčiau suimdama vairą ir pasukiodama jį. – Širdis tau linksta prie Treviso, o akys – prie Parkerio.

– Gal iš pažiūros ir taip, bet…

– Taip atrodo visiems, ne tik man. Tad jeigu nenori, kad žmonės negražiai apie tave kalbėtų, pasikeisk pati. Čia kaltas ne Trevisas. Jis pasikeitė kardinaliai. Tu skini vaisius, o Parkeris gardžiuojasi jų skoniu.

– Vos prieš savaitę tu buvai sukrovusi mano daiktus ir norėjai išvežti į bendrabutį, kad Trevisas manęs daugiau nematytų! O dabar jį gini?

– Abigeile! Kvaile tu, aš visai jo neginu! Aš tik noriu tave apsaugoti nuo kalbų. Judu vienas dėl kito savaip einat iš proto! Tad darykit gi ką nors!

– Kaip tu drįsti net pagalvoti, kad aš turėčiau pasilikti su juo? – nustebau. – Tu kaip tik turėtum stengtis mane nuo tokių žmonių apsaugoti!

Sunkiai tvardydamasi Amerika sučiaupė lūpas, patylėjo, paskui tarė:

– Tau taip sunkiai sekėsi atsiplėšti nuo tėvo, ir tai yra vienintelė priežastis, dėl ko linksti prie Parkerio. Jis yra visiška Miko priešingybė, ir todėl tu manai, kad susidėjusi su Trevisu vėl atsidursi ten, iš kur ištrūkai? Jis tikrai ne toks kaip tavo tėvas, Ebe.

– Aš nesakau, kad jis toks, bet Trevisas ir jo aplinka verčia mane sekti tėvo pėdomis.

– Trevisas nė už ką neleistų, kad taip atsitiktų. Aš manau, tu tiesiog neįvertini to, kokia svarbi esi jo gyvenime. Jeigu tu jam bent pasakytum…

– Ne. Mes atsisakėme praeities ir atvažiavome čia ne tam, kad ir vėl į mane žiūrėtų kaip Vičitoj. Verčiau grįžkime prie reikalo. Šepas tavęs laukia namie.

– Nenoriu dabar kalbėti apie Šepą, – atsakė ji sulėtindama greitį prie šviesoforo.

– Jis kenčia, Mare. Jis tave labai myli.

Jos akyse suspindo ašaros, apatinė lūpa ėmė virpėti.

– Man vienodai.

– Ot ir ne vienodai.

– Gal, – sušnibždėjo ji ir atsirėmė galva į mano petį.

Amerika verkė, kol užsidegė žalia, paskui aš pabučiavau jai į viršugalvį ir paraginau:

– Žalia.

Amerika pakėlė galvą, nusišluostė nosį ir tarė:

– Negražiai su juo pasielgiau. Bijau, kad dabar nenorės su manim kalbėti.

– Dar ir kaip norės. Juk žino, kad supykai.

Amerika nusišluostė veidą ir iš lėto apsigręžė. Bijojau, kad reikės daug pastangų įtikinti ją grįžti namo, bet nespėjus išjungti variklio Šeplis pats pribėgo prie mašinos.

Atidaręs dureles ištraukė iš automobilio Ameriką ir puolė atsiprašinėti:

– Atleisk man, mieloji. Nederėjo man kištis į jūsų reikalus. Aš… labai atsiprašau, neišvažiuok. Nežinau, kaip be tavęs ištversiu.

Amerika suėmė delnais jo veidą ir tarė:

– Esi didelis arogantiškas šiknius, bet aš vis tiek tave myliu.

Šeplis puolė ją bučiuoti, tarsi būtų kelis mėnesius jos nematęs. Aš šypsojausi iš puikiai atlikto darbo. Trevisas pasitiko mane ant laiptų su šypsena ir aš įėjau į vidų.

– Ir jie ilgai ir laimingai gyveno, – uždarydamas duris pasakė Trevisas.

Susmukau ant sofos, o jis atsisėdo šalia ir susikėlė mano kojas sau ant kelių.

– Ką norėtum šiandien veikti, Balandėle?

– Pamiegoti. O gal pailsėti… Ne, pamiegoti.

– Ar galiu pirma įteikti tau dovaną?

Niuktelėjau jam į petį.

– Baik. Tu turi man dovaną?

Jo lūpas iškreipė nervinga šypsena.

– Tai nebus deimantų apyrankė, bet aš vis tiek tikiuosi, kad patiks.

– Nors dar nemačiau, bet vis tiek patiks.

Trevisas nukėlė mano kojas ir nuėjo į Šeplio kambarį. Truputį nustebau išgirdusi jį kažką murmant, ir netrukus jis išėjo su dėže rankose. Padėjo ją ant grindų prie mano kojų ir atsitūpė šalia.

– Greičiau, noriu, kad tai būtų staigmena, – šyptelėjo.

– Greičiau? – paklausiau nukeldama dangtį.

Aš net žioptelėjau pamačiusi į mane įsmeigtas dvi juodas akutes.

– Šunytis? – suspiegiau iš džiaugsmo ir įkišusi rankas į dėžę iškėliau tamsų garbanotą mažylį, priglaudžiau prie skruosto ir jis ėmė laižyti mane šiltu šlapiu liežuvėliu.

Trevisas visas švytėjo iš laimės.

– Patinka? – paklausė.

– Dar klausi! Jis nuostabus! Tu padovanojai man šuniuką!

– Tai škotų terjeras. Ketvirtadienį po paskaitų net tris valandas važiavau jo parsivežti.

– Kai sakei, kad su Šepliu varot jo mašiną į servisą…

– …iš tiesų mes važiavom parvežti tau dovanos, – užbaigė jis.

– Koks jis vikrus! – nusijuokiau.

– Visos merginos iš Kanzaso privalo turėti Toto, – pacitavo Trevisas, padėdamas man nulaikyti ant kelių šunytį.

– Jis iš tiesų panašus į Toto. Aš jį taip ir pavadinsiu, – nusprendžiau aš ir suraukusi nosį pasimeilinau savo nenuoramai.

– Galėsi laikyti jį čia. Aš juo rūpinsiuosi, kai tu grįši į bendrabutį, – pasakė ir skausmingai šyptelėjo. – Ir tai man bus garantija, kad tu ateisi jo aplankyti, kai baigsis lažybų mėnuo.

Susimąsčiau.

– Aš vis tiek pas tave užsukčiau, Trevisai.

– Dėl šitos šypsenos, kurią dabar regiu tavo veide, padaryčiau nežinia ką.

– Tau reikia snustelėti, Toto. Tikrai, – pakalbinau šunytį.

Trevisas linktelėjo, pasisodino mane ant kelių ir stodamasis tarė:

– Eime.

Nunešė mane į kambarį, užtraukė užuolaidas ir paguldė ant lovos. Persisvėręs per mane pataisė užuolaidas, kad neliktų plyšelio, ir atsigulė ant savo pagalvės.

– Ačiū, kad vakar pasilikai su manim, – padėkojau jam, glostydama minkštą Toto kailiuką. – Bet nereikėjo miegoti ant grindų.

– Ši naktis man buvo pati nuostabiausia gyvenime.

Atsisukau į jį. Pamačiusi, kad jis kalba labai rimtai, įtartinai pažvelgiau jam į akis.

– Miegoti ant šaltų marmurinių grindų įsispraudus tarp vonios bei klozeto ir dar su vemiančia puskvaiše ant kelių tau buvo pati geriausia naktis? Kaip liūdna, Trevi.

– Ne, man buvo pats didžiausias malonumas budėti šalia tavęs, kai tau bloga, ir žiūrėti, kaip miegi ant mano kelių. Buvo baisiai nepatogu, nesudėjau nė bluosto, bet aš sulaukiau su tavim tavo devynioliktojo gimtadienio. Be to, girta tu esi nepaprastai miela.

– Neabejoju, kad vemdama ir purpsėdama atrodžiau itin patraukliai.