Jis prisitraukė mane arčiau savęs ir paglostė Toto, kuris gulėjo susirietęs man prie kaklo.
– Tu esi vienintelė moteris, kuri net ir palinkusi virš unitazo pakerėjo mane savo žavesiu. O tai jau išties daug.
– Ačiū, Trevi. Pasistengsiu, kad tau daugiau nereikėtų taip manęs saugoti.
Jis pasirėmė ranka ant pagalvės.
– Nesirūpink. Vis tiek niekas taip nelaikys tavo plaukų virš unitazo kaip aš.
Užsimerkusi sukikenau ir nugrimzdau į ramų miegą.
– kelkis, ebe! – suriko amerika ir ėmė purtyti sugriebusi už peties.
Toto lyžtelėjo man skruostą.
– Keliuosi, keliuosi!
– Po pusvalandžio prasideda paskaita!
Pašokau iš lovos.
– Kiek aš miegojau? Keturiolika valandų? Po galais!
– Drožk greičiau į dušą! Jei nesusiruoši per dešimt minučių, paliksiu ir išvažiuosiu viena!
– Dušui nebėra laiko! – sušukau ir puoliau nertis iš drabužių, su kuriais miegojau.
Trevisas kilstelėjo nuo pagalvės galvą ir prunkštelėjo:
– Dieve, panos, nekvailiokit. Ne pasaulio pabaiga, jei pavėluosit į pirmą paskaitą.
– O Amerikai pabaiga. Ji niekada paskaitų nepraleidžia ir nevėluoja, – atšoviau jam maudamasi per galvą marškinėlius ir šokdama į džinsus.
– Tegu Marė važiuoja. Aš tave nuvešiu.
Šokinėdama nuo vienos kojos ant kitos apsiaviau batus.
– Mano kuprinė jos mašinoj, Trevi.
– Kaip sau nori, – gūžtelėjo pečiais Trevisas. – Tik, žiūrėk, lėkdama nenusisuk sprando.
Jis pasispaudė Toto po pažastimi kaip kamuolį ir nušlepseno į koridorių.
Amerika išskubino mane pro duris ir nuginė į automobilį.
– Negaliu patikėti, kad jis padovanojo tau šunytį, – tarė ji žvelgdama per petį į kelią ir važiuodama atbulom iš kiemo.
Trevisas stovėjo rytmečio saulėje ant laiptų basas, su vienais apatiniais, apglėbęs save rankomis nuo šalčio, stebėjo Toto, kaip šis uostinėja žolės lopinėlį, ir kalbino kaip išdidus tėtis.
– Aš niekada neturėjau šunelio, – atsakiau jai. – Bus labai įdomu.
Amerika dirstelėjo į Trevisą ir įjungė pavarą.
– Tu tik pažiūrėk, – palingavo galva. – Trevisas Medoksas – rūpestingoji mamytė.
– Toto nepaprastai mielas. Ir tu išskystum paėmusi jį ant rankų.
– Tu gi žinai, kad negalėsi vežtis jo į bendrabutį. Nemanau, kad Trevisas apie tai nepagalvojo.
– Trevisas pažadėjo laikyti jį pas save.
Amerika kilstelėjo antakį.
– Kitaip ir būti negali. Trevisas juk viską apgalvoja iš anksto, – tarė ji ir palingavusi galva užmynė greičio pedalą.
Atsidusau ir susmukau ant sėdynės. Adrenalinui mano kraujyje šiek tiek aprimus, kūną vėl apėmė komos, ištikusios mane po gimtadienio, sunkumas. Po paskaitos Amerika stipriai niūktelėjo man alkūne, ir aš nusekiau paskui ją į valgyklą.
Prie durų mus pasitiko Šeplis ir aš iš karto supratau, kad kažkas negerai.
– Mare, – pašaukė jis ir sugriebė jai už rankos.
Trevisas bėgte pribėgo prie mūsų ir susiėmęs už šonų dar ilgai gaudė orą.
– Kas čia tave veja? Gal užpuolė būrys moterų? – paerzinau.
Jis papurtė galvą.
– Norėjau suspėti tave pamatyti… kol neįėjai į vidų, – uždusęs tarė jis.
– Kas čia vyksta? – paklausė Šeplio Amerika.
– Pasklido kalbos, – tarė Šeplis. – Visi šneka, kad Trevisas parvedė Ebę namo, o smulkmenos – gan įvairios. Bet vis tiek negeros.
– Ką? Rimtai? – surikau.
Amerika užvertė akis aukštyn.
– Kam tai rūpi, Ebe? Jau kelias savaites visi leidžia visokius gandus apie tave su Trevisu. Jau ne pirmas kartas, kai tave apkaltina su juo miegojus.
Trevisas su Šepliu susižvalgė.
– Kas? – paklausiau. – Dar kažkas yra, taip?
Šeplis nemaloniai krūptelėjo.
– Visi kalba, kad tu su Parkeriu miegojai pas Brazilą, o paskui leidaisi Treviso… parvedama namo. Na, supranti, ką turiu galvoje.
Išsižiojau kaip kuolu per galvą gavusi.
– Čia tai bent! Dabar dar ir kekše tapau?
Treviso žvilgsnis paniuro, ėmė trūkčioti žandikaulis.
– Čia aš kaltas. Jeigu taip būtų atsitikę su kuo nors kitu, apie tave taip nekalbėtų.
Ir prispaudęs prie šonų sugniaužtus kumščius jis patraukė į valgyklą.
Amerika su Šepliu nusekė jam įkandin.
– Tikėkimės, neatsiras kvailių, kurie išrėš jam tai į akis, – nuogąstavo Amerika.
– Arba jai, – pridūrė Šeplis.
Trevisas atsisėdo per kelias kėdes toliau nuo manęs ir susimąstęs kramtė sumuštinį. Laukiau, kad jis pakeltų į mane akis, nes norėjau paguosti jį šypsena. Trevisas susigadino reputaciją, o aš, susidėjusi su Parkeriu, leidausi apkalbama.
Man bežiūrint į Trevisą, Šeplis bakstelėjo į pašonę.
– Jam labai nesmagu. Turbūt stengiasi neišsiduoti girdėjęs gandus.
– Ko taip toli atsisėdai, Trevi? Eikš arčiau, sėsk čia, – parodžiau tuščią kėdę priešais save.
– Girdėjau, neblogas buvo gimtadienis, Ebe, – tarė Krisas Dženksas ir sprigtelėjo žaliųjų salotų lapelį į Treviso lėkštę.
– Nekibk prie jos, Dženksai, – perliejęs jį žvilgsniu subarė Trevisas.
Krisas nusijuokė ir išpūtė savo apvalius raudonus skruostus.
– Girdėjau, Parkeris labai siunta. Sako, vakar buvo nuėjęs pas tave ir rado tave miegančią su Trevisu.
– Jie tik buvo prigulę pogulio, Krisai, – pajuokavo Amerika.
Mano žvilgsnis įsmigo į Trevisą.
– Parkeris buvo atėjęs?
Jis nejaukiai pasimuistė ant kėdės.
– Norėjau tau pasakyti.
– Kada? – piktai paklausiau.
Amerika pasilenkė man prie ausies ir sušnibždėjo:
– Parkeris išgirdo gandus ir atlėkė norėdamas pasikalbėti su tavim akis į akį. Bandžiau jo neįleisti, bet jis vis tiek įėjo į vidų ir… susidarė visiškai klaidingą nuomonę.
Atsirėmiau alkūnėmis į stalą ir užsidengiau rankomis veidą.
– Kuo toliau, tuo gražiau.
– Tai jūs iš tiesų dar taip nieko ir nepadarėt? – neatlyžo Krisas. – Po galais, kaip negerai. O aš maniau, kad Ebė pagaliau tau įtiko, Trevi.
– Verčiau jau patylėk, Krisai, – subarė jį Šeplis.
– Jeigu tu su ja dar nepermiegojai, tai gal leisi man? – prunkštelėjo Krisas, žvelgdamas į savo komandos draugus.
Man buvo taip gėda, kad išraudau kaip ugnis, bet staiga Amerika sukliko man į ausį ir aš pamačiau, kaip Trevisas pašoko nuo kėdės. Pasilenkęs virš stalo jis viena ranka griebė Krisui už gerklės, o kita už marškinėlių ir nusitraukė jį per stalą. Kelios dešimtys kėdžių sudardėjo per grindis – visi pašoko iš savo vietų žiūrėti, kas dedasi. Trevisas be atvangos talžė kumščiais Krisui į veidą, užsimodamas iš peties. Krisas vos spėjo rankomis saugotis nuo jo smūgių.
Niekas Treviso netramdė. Jis buvo nesuvaldomas, o jo reputacija visiems kėlė siaubą, niekas nenorėjo pakliūti jam po ranka. Futbolo komandos draugai susigūžę ir krūpčiodami sekė akimis savo bičiulį, negailestingai talžomą ant valgyklos grindų.
– Trevisai! – suklikau bėgdama apie stalą.
Trevisas sustingo kaip įkaltas, lėtai nuleido pakeltą kumštį, paskui atgniaužė ranką, kuria laikė Krisą už marškinėlių, ir paleido jį ant grindų. Sunkiai šnopuodamas Trevisas atsisuko į mane. Dar nebuvau mačiusi jo tokio įtūžusio. Išsigandusi žengiau žingsnį atgal. Jis pasisuko ir nuėjo sau.
Norėjau bėgti paskui jį, bet Amerika sulaikė mane už rankos. Šeplis prabėgom pakštelėjo jai į skruostą ir nusivijo pusbrolį.
– Jėzau, – sušnibždėjo Amerika.
Atsisukusios pamatėme, kaip draugai pakėlė Krisą nuo grindų, ir aš net susigūžiau, išvydusi jo sumaitotą, kraujais pasruvusį veidą. Jo nosis kraujavo ir Brazilas padavė jam nuo stalo servetėlių.
Читать дальше