Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

Užgrojo trankesnė muzika. Durys atsidarė.

– Parkeri! – pribėgusi apkabinau jį. – Atėjai!

– Atleisk, kad pavėlavau, Ebe, – atsakė jis ir pabučiavo tiesiai į lūpas. – Su gimtadieniu.

– Ačiū, – padėkojau ir akies krašteliu pamačiau į mus žiūrint Trevisą.

Parkeris pakėlė mano riešą.

– Nenusisegei.

– Juk sakiau, kad nešiosiu. Nori pašokti?

Jis papurtė galvą ir atsakė:

– Aš… aš nešoku.

– Gaila… Tada gal nori pamatyti, kaip išlenksiu šeštą taurę Patron tekilos? – nusijuokiau ir iškėlusi parodžiau jam penkias dvidešimtines. – Jeigu išlenksiu penkiolika, suma padvigubės.

– Ar nepavojinga, ką?

Pasilenkusi jam prie ausies ištariau:

– Aš juos išdūrinėju. Šitą žaidimą žaisdavau su savo tėtušiu jau nuo šešiolikos metų.

– Oho, – tarė jis ir nepritariamai susiraukė. – Kartu su tėvu gėrei tekilą?

Truktelėjau pečiais.

– Jis šitaip su manim bendravo.

Parkeriui tai nepatiko ir jis ėmė dairytis į susirinkusius svečius.

– Ilgai neužsibūsiu. Anksti rytą išvykstu su tėvu į medžioklę.

– Gerai, kad draugai vakarėlį surengė šiandien, kitaip būtum neatėjęs, – atsakiau jam kiek nustebinta jo planų.

Parkeris šyptelėjo ir paėmė mano ranką.

– Vakare vis tiek būčiau grįžęs.

Nusivedžiau jį į virtuvę, paėmiau taurę, išlenkiau iki dugno ir kaukštelėjau į stalą dugnu aukštyn, kaip ir penkias ankstesnes. Brazilas padavė man dar vieną dvidešimtinę ir aš šokdama nulingavau į svetainę. Trevisas pačiupo mane ir mes ėmėme šokti visi keturi – su Amerika ir Šepliu.

Šeplis plekštelėjo man per užpakalį ir suriko:

– Vienas!

Amerika paukštelėjo man antrą kartą ir tada visi susirinkusieji, išskyrus Parkerį, ėmė pliaukšėti man per sėdynę.

Prieš devynioliktą Trevisas ėmė džiaugsmingai trinti rankas.

– Dabar mano eilė!

Pasitryniau skaudančią sėdynę ir paprašiau:

– Tik nesmarkiai! Jau ir taip skauda!

Klastingai šypsodamasis jis užsimojo ranka virš peties ir aš smarkiai užsimerkiau. Po kelių sekundžių dirstelėjau akies krašteliu. Prieš smogdamas jis staiga sulaikė ranką ir tik švelniai kepštelėjo.

– Devyniolika! – linksmai sušuko.

Visi ėmė garsiai šaukti ir ploti, o Amerika apgirtusiu balsu užtraukė tradicinį „Su gimimo diena“. Ėmiau juoktis, kai visi vienu balsu, atėjus eilei tarti mano vardą, uždainavo „Balandėle“.

Užgrojo lėtą dainą ir Parkeris nusitempė mane šokti. Netrukus labai aiškiai supratau, kodėl jis nemėgsta šokti.

– Atsiprašau, – tarė jis trečią kartą užmynęs man ant kojos.

Padėjau galvą jam ant peties ir sumelavau:

– Tau puikiai sekasi.

Parkeris prisiglaudė lūpomis man prie smilkinio ir paklausė:

– Ką veiksi pirmadienio vakarą?

– Gal eisiu su tavim vakarieniauti?

– Taip. Mano naujajame bute.

– Jau susiradai?

Jis nusišypsojo ir linktelėjo galvą.

– Bet turėsime užsisakyti į namus. Mano paruošto maisto neįmanoma valgyti.

– Vis tiek norėčiau paragauti, – nusišypsojau jam.

Parkeris apsidairė po kambarį ir nusivedė mane į koridorių. Švelniai prirėmęs prie sienos ėmė bučiuoti savo minkštomis lūpomis. Jo rankos klaidžiojo po mano kūną. Iš pradžių leidausi bučiuojama, bet kai jo liežuvis įsiskverbė pro mano lūpas, ūmai pajutau daranti kažką negera.

– Užteks, Parkeri, – tariau ir nustūmiau jį į šalį.

– Kas nors negerai?

– Iš mano pusės labai nemandagu glamonėtis su tavim tamsiame kampe, kai kitam kambary linksminasi svečiai.

Jis nusišypsojo ir darsyk pabučiavo mane.

– Tu teisi. Atsiprašau. Tiesiog norėjau atminimui prieš išeidamas tave karštai pabučiuoti.

– Jau išeini?

Jis palietė ranka mano skruostą.

– Po keturių valandų turėsiu keltis, Ebe.

Sučiaupiau lūpas, paskui tariau:

– Ką gi, tai susitinkam pirmadienį?

– Tu rytoj mane pamatysi. Kai grįšiu, būtinai užlėksiu.

Nuėjome kartu prie durų ir prieš išeidamas jis dar pabučiavo man į skruostą. Pamačiau, kad Šeplis, Amerika ir Trevisas įdėmiai seka mane akimis.

– Tėtušis išėjo! – garsiai suriko Trevisas, kai durys užsidarė. – Galim toliau linksmintis!

Visi jam pritarė ir Trevisas nusivedė mane į kambario vidurį.

– Palauk… Atėjo laikas, – tariau jam ir nusitempiau už rankos į virtuvę. Išlenkiau dar vieną taurę ir nusijuokiau, nes Trevisas paėmė taurelę iš kito eilės galo ir taip pat išgėrė. Tada aš vėl čiupau kitą ir gurktelėjau. Jis padarė tą patį.

– Liko dar septynios, Ebe, – pranešė Brazilas, paduodamas man dar dvi dvidešimtines.

Besišluostant lūpas Trevisas vėl nusitempė mane į svetainę. Pašokau su Amerika, paskui su Šepliu, bet kai su manim sumanė pašokti Krisas Dženksas iš futbolo komandos, Trevisas nutraukė jį už marškinėlių ir papurtė galvą. Krisas nusisuko ir ėmė šokti su pirma pasitaikiusia mergina.

Po dešimtos taurelės man smarkiai trenkė į galvą, o kai mudvi su Amerika it padūkusios mokinukės šėlom užsilipusios ant sofos, man pradėjo svaigti galva. Žvygavom abi be priežasties ir iškėlusios rankas mojavom į taktą.

Aš suklupau ir vos nenuvirtau aukštielninka nuo sofos, bet Treviso rankos laiku sugriebė man už klubų.

– Viskas, parodei, ką gali, – tarė jis. – Šitiek geriančios merginos aš dar nesu matęs. Daugiau gerti nebeleisiu.

– Tu man neuždrausi, – atrėžiau jam besiveliančiu liežuviu. – Po šitos taurelės mano kišenėj bus šeši šimtai baksų, ir tu man nenurodinėsi, galiu aš ar ne dėl pinigų nors kartą pasielgti beprotiškai.

– Jeigu tau taip reikalingi pinigai, Balandėle…

– Iš tavęs neimsiu, nesiūlyk, – atšoviau jam.

– Norėjau pasiūlyti atiduoti lombardan šitą apyrankę, – šyptelėjo jis.

Plekštelėjau jam per ranką kaip tik tuo metu, kai Amerika pradėjo skaičiuoti sekundes iki vidurnakčio. Abiem laikrodžio rodyklėms sustojus prie skaičiaus dvylika, mes visi sušukome: „Valio!“

Man sukako devyniolika.

Amerika su Šepliu pabučiavo man į abu skruostus, o Trevisas pakėlė nuo grindų ir ėmė sukti apie save.

– Su gimimo diena, Balandėle, – meiliai žiūrėdamas į mane pasveikino.

Aš žvelgiau į jo šiltas rudas akis ir, regis, paskendau jų gelmėse. Laikas sustojo, mudu stovėjom ir žiūrėjom vienas į kitą taip arti, kad jutau ant veido jo alsavimą.

– Taurę! – šūktelėjau svirduliuodama prie stalo.

– Tu jau visai nusivarei nuo kojų, Ebe. Gal geriau baigiam vakarėlį, – pasiūlė Brazilas.

– Aš pusiaukelėj nemetu, – atšoviau jam. – Noriu pamatyti savo pinigus.

Brazilas pakišo po paskutinėmis dviem taurelėmis po dvidešimtinę ir garsiai suriko savo komandos draugams.

– Ji gers visas iki galo! Man reikia penkiolikai!

Visi ėmė žvairuoti, niurzgėti ir nenoriai traukti pinigines. Už paskutinės taurelės susikaupė nemaža krūvelė banknotų. Trevisas išlenkė keturias taures iš kito galo nuo mano penkiolikos išrikiuotų taurelių.

– Niekada nebūčiau patikėjęs, jog galiu pralošti susilažinęs su mergina, kad ji išgers penkiolika taurių, – aimanavo Krisas.

– Dabar patikėsi, Krisai, – tariau jam ir paėmiau į abi rankas po taurelę.

Išgėriau abi vieną po kitos ir laukiau, kad nuslūgtų staiga skrandyje sukilęs negerumas.

– Balandėle, – pašaukė Trevisas ir žengė žingsnį prie manęs.

Iškėliau pirštą, Brazilas šyptelėjo ir tarė: