Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Trevi…

Jis subraukė mano plaukus ant šono, lūpomis glostė nugarą, slinkdamas nuo vieno peties prie kito, paskui atsegė liemenėlę. Nusėjo bučiniais man sprandą ir aš užsimerkiau, stovėjau ir jausdama malonią jo burnos šilumą negalėjau pajudėti. Iš jo burnos išsiveržė tyli aimana, kai jis dubeniu prisispaudė prie manęs, o aš pro jo apatinius pajutau, kaip baisiai jis manęs geidžia. Man užgniaužė kvapą suvokus, kad tam lemtingam žingsniui, prieš kurį aš ką tik buvau taip ryžtingai nusiteikusi, trukdo tik dvi plonos medžiagos skiautės.

Trevisas atsuko mane veidu į save ir prisispaudė visu kūnu, priremdamas mane prie sienos. Mūsų žvilgsniai susitiko ir aš jo akyse pamačiau didelį skausmą. Jis glostė žvilgsniu mano nuogą kūną. Jau anksčiau buvau mačiusi jį ryjant akimis moteris. Bet šįkart viskas buvo kitaip. Jis nesistengė manęs užkariauti. Jis norėjo, kad pati pasakyčiau „taip“.

Jis pasilenkė manęs pabučiuoti, bet stabtelėjo nespėjęs prisiliesti. Lūpomis jaučiau nuo jo kūno spinduliuojantį karštį. Turėjau smarkiai susiimti, kad negriebčiau jo ir neprisitraukčiau prie savęs per tą mažą likusį tarpelį tarp mūsų. Jo pirštai smigo man į kūną, jis delsė, paskui jo rankos nuslydo prie mano kelnaičių kraštelio, smiliai lėtai palindo po nėriniuota gumele, ir tą akimirką, kai jau, rodės, ims smaukti jas žemyn mano kojomis, Trevisas vėl stabtelėjo kažko laukdamas. Kai žiojausi ištarti jam „taip“, jis kietai užsimerkė.

– Ne šitaip, – sušnibždėjo, paliesdamas lūpomis manąsias. – Aš noriu tavęs, bet ne šitaip.

Jis nusverdėjo prie lovos ir griuvo aukštielninkas, o aš suglumusi likau stovėti užsidengusi rankomis krūtinę. Kai jo kvėpavimas susilygino, sukišau rankas į marškinėlius, kuriuos laikiau prispaudusi, ir užsivilkau. Trevisas nė nekrustelėjo ir aš lengviau atsikvėpiau. Supratau, kad man nepavyks sutramdyti nei jo, nei savęs, jeigu atsigulsiu šalia, o iš ryto jis atsibus negarbingai susikrimtęs.

Nubėgau į svetainę ir sudribau ant krėslo. Užsidengiau rankomis veidą. Mano krūtinėje viena po kitos kilo ir dužo nusivylimo bangos. Parkeris išlėkė paniekintas mano akyse. Trevisas laukė, kol imsiu susitikinėti su vaikinu, kuris man labai patinka, kad pradėtų domėtis manimi, o paskui paaiškėja, kad esu vienintelė mergina, su kuria jis negali prisiversti permiegoti, net ir būdamas girtas kaip lapas.

Rytą prisipyliau į aukštą stiklinę apelsinų sulčių, gerdama jas stovėjau virtuvėje ir pro ausines klausydamasi muzikos iš iPod grotuvėlio linksėjau galva. Pabudau dar prieš aušrą ir iki pat aštuntos varčiausi krėsle. Paskui nusprendžiau keltis ir apsitvarkyti virtuvėje, kad greičiau prabėgtų laikas, kol teiksis atsikelti mano ne tokie pareigingi sugyventiniai. Sukroviau į indaplovę nešvarius indus, iššlaviau grindis, nuvaliau stalviršius. Kai virtuvė ėmė tviskėti nepriekaištinga švara, pačiupau krepšį su švariais skalbiniais, įsitaisiau ant sofos ir ėmiau lankstydama rūšiuoti juos krūvelėmis aplink save.

Šeplio kambaryje pasigirdo murmėjimas. Amerika sukrizeno ir vėl kelias minutes stojo tyla. Paskui išgirdau nemalonius mano ausiai garsus. Man buvo nesmagu sėdėti vienai svetainėje ir klausytis jų.

Sukroviau skalbinių krūveles atgal į krepšį ir nunešiau į Treviso kambarį. Pamačiusi, kad per visą naktį jis nė nepakrutėjo ir gulėjo ten, kur buvo smigęs, nejučia šyptelėjau. Pastačiau krepšį ir priėjusi užklojau Trevisą paklode. Kai jis sukrutėjo ir atvirto ant šono, vos susilaikiau nesusijuokusi.

– Oi, Balandėle, – sumurmėjo ir vėl jo kvėpavimas pasidarė lėtas ir gilus.

Neatsispyriau ir prisėdusi ėmiau stebėti jį miegantį. Pagalvojus, kad jis turbūt sapnuoja mane, nežinia kodėl kūnu perbėgo šiurpuliukai. Trevisas veikiausiai dar ilgai miegos, todėl nusprendžiau palįsti po dušu, gal išgirdę, kad namie kažkas jau atsikėlė ir vaikšto, Šeplis su Amerika nusiramins, nutils jų aistringos dejonės, jie liausis girgždinę ir barškinę į sieną savo lovą. Kai nusipraususi užsukau vandenį, supratau, kad jiems nė motais, girdi juos kas nors ar ne.

Šukuodamasi plaukus nekantriai varčiau akis ir klausiausi jausmingo Amerikos cypavimo, veikiau jau panašaus į pudelio viauksėjimą, o ne į pornožvaigždės spygavimą. Suskambo durų skambutis ir aš, susiveržusi kilpinio chalato diržą, nuskubėjau per svetainę prie durų. Triukšmas Šeplio kambaryje iškart liovėsi. Atidariau duris ir išvydau besišypsantį Parkerį.

– Labas rytas, – pasisveikino jis.

Pirštais perbraukiau šlapius savo plaukus.

– Ką čia veiki?

– Vakar man nepatiko mūsų išsiskyrimas. Šįryt atsikėliau ir nulėkęs į miestą nupirkau tau gimtadienio dovaną. Nekantrauju ją įteikti. Taigi, – tarė jis ir ištraukė iš kišenės nedidelę žvilgančią dėžutę. – Su gimtadieniu, Ebse.

Jis įdėjo man į saują sidabrinį paketėlį ir aš palinkau jo pabučiuoti.

– Ačiū, – padėkojau.

– Pažiūrėk. Noriu pamatyti tavo išraišką, kai išvyniosi dovaną.

Užkišau pirštą už juostelės ir nuplėšusi popierių padaviau jam. Balto aukso apyrankėje sužibo eilutė tviskančių deimantų.

– Parkeri, – tyliai aiktelėjau.

Jis visas nušvito.

– Patinka?

– Net labai, – džiugiai išsigandusi ir nustebusi pakėliau apyrankę prieš save. – Tokia brangi dovana. Negalėčiau jos priimti net ir po metų mūsų draugystės, o mes juk draugaujam vos savaitę.

Parkeris nusijuokė.

– Tikėjausi, kad taip pasakysi. Visą rytą daviausi, ieškojau tau dovanos, o kai pamačiau šią apyrankę, supratau, kad ji turi būti tik ant vieno žmogaus rankos, – pasakė jis ir paėmęs apyrankę iš mano rankų užsegė ant riešo. – Ir neapsirikau. Tau ji nepaprastai tinka.

Iškėlusi ranką pakraipiau galvą. Mane pakerėjo saulėje tviskančių akmenėlių spalvos.

– Nieko gražesnio nesu regėjusi. Niekas man nėra dovanojęs tokių… – galvon šovė žodis „brangių“, bet nenorėjau jo ištarti, – tokių prašmatnių dovanų. Neišmanau, kaip tau ir atsidėkoti.

Parkeris nusijuokė, pabučiavo man į skruostą ir paprašė:

– Pažadėk rytoj ją užsisegti.

Nusišypsojau jam nuo ausies iki ausies.

– Rytoj būtinai ją užsisegsiu, – pažadėjau, žvelgdama į riešą.

– Džiaugiuosi, kad tau patinka. Pamačius tavo veidą, nebegaila sugaišto laiko lakstant per septynias parduotuves.

Maloniai nustebau.

– Tu aplėkei net septynias parduotuves?

Jis linktelėjo, ir aš suėmiau rankomis jo veidą.

– Ačiū. Ji nuostabi, – padėkojau ir paskubom pabučiavau jį.

Parkeris tvirtai mane apkabino.

– Turiu grįžti. Susitariau pietauti su tėvais. Bet vėliau tau paskambinsiu, gerai?

– Gerai. Ačiū! – šūktelėjau jam ir nulydėjau akimis nulipantį laiptais.

Grįžau į butą neatplėšdama akių nuo savo riešo.

– Jėtau mano, Ebe! – suspigo Amerika ir griebė man už riešo. – Iš kur?

– Parkeris padovanojo. Pasveikino su gimtadieniu, – atsakiau jai.

Amerika išpūtusi akis žiūrėjo į mane, paskui į apyrankę.

– Jis padovanojo tau apyrankę su deimantais? Prabėgus vos savaitei? Jeigu nežinočiau, tai pamanyčiau, kad turi stebuklingą tarpkojį.

Garsiai nusijuokiau ir vis dar krizendama nuėjau į svetainę.

Pasitenkinęs ir pavargęs Šeplis išlindo iš miegamojo.

– Ko čia, vištos, taip garsiai kudakuojat?

Amerika atkišo jam mano riešą.

– Žiūrėk! Parkerio gimtadienio dovana!

Šeplis prisimerkė, paskui irgi išpūtė akis ir sušuko: