Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

Nespėjus nė pagalvoti, ar jis mane pabučiuos, ar ne, Parkeris palietė savo skruostu manąjį pirma iš vienos pusės, paskui iš kitos. Tada apkabino ir priglaudė lūpas prie manųjų. Jo lūpos buvo šiltos ir minkštos, tiesiog nuostabios. Truputį atsitraukė ir vėl ėmė bučiuoti.

– Pasikalbėsim, rytoj, Ebse.

Pamojau ranka ir nulydėjau jį akimis prie automobilio.

– Viso.

Ir vėl vos spustelėjus rankeną durys atsilapojo ir aš kone įvirtau į vidų. Trevisas sugavo mane ir pastatė ant kojų.

– Ar nesiliausi? – subariau uždarydama paskui save duris.

– Ebsė? Kas tu? Sporto instruktorė? – piktai drėbtelėjo jis.

– Balandėlė? – lygiai taip pat paniekinamai paklausiau jo. – Tas bjaurus paukštis, kuris dergia ant šaligatvių?

– Tau patinka būti vadinamai Balandėle, – lyg gindamasis atsakė jis. – Balandis – puikus, dailus paukštis, mušanti korta pokeryje, jei jau šitaip. Tu – mano balandėlė.

Įsitvėriau jo rankos pasilaikyti, kad nusiaučiau batelius, ir nuskubėjau į kambarį. Rengdamasi pižamą stengiausi atrodyti supykusi.

Trevisas atsisėdo ant lovos ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Ar smagiai praleidai laiką?

– Smagiai, – atsidusau. – Tiesiog nuostabiai. Pasakiškai. Jis toks… – neįstengiau sugalvoti tinkamo žodžio Parkeriui apibūdinti, todėl tik palingavau galva, ir tiek.

– Jis tave pabučiavo?

Suraukusi lūpas linktelėjau.

– Jo lūpos labai švelnios.

Trevisas susigūžė.

– Man nusispjaut, kokios jo lūpos.

– Patikėk, tai labai svarbu. Aš visada labai jaudinuosi prieš bučinį, bet šitas buvo nuostabus.

– Tu jaudiniesi prieš bučiuodamasi? – truputį nudžiugęs nusistebėjo jis.

– Tik prieš pirmą bučinį. Nekenčiu pirmųjų bučinių.

– Jeigu man reikėtų bučiuotis su Parkeriu Heisu, irgi nepatiktų.

Kikendama nuėjau į vonią nusivalyti makiažo. Trevisas atsekė iš paskos ir atsirėmė į durų staktą.

– Ir vėl eisi susitikti su juo?

– Taip. Rytoj jis man paskambins.

Nusišluosčiau veidą ir grįžusi į kambarį šastelėjau ant lovos. Trevisas nusirengė iki apatinių ir atsisėdo ant lovos, atsukęs man nugarą. Sėdėjo sukumpęs, pavargęs. Raumenys nugaroje įsitempė, jis atsisuko į mane ir ilgokai žiūrėjo.

– Jeigu buvo taip gera, kodėl taip anksti grįžai namo?

– Pirmadienį jam svarbus kontrolinis.

Trevisas suraukė nosį.

– Na ir kas?

– Jis ruošiasi stoti į Harvardą. Jam reikia mokytis.

Jis nepatenkintas atsiduso ir atsigulė kniūbsčias. Žiūrėjau, kaip jis pakišo rankas po pagalve ir gulėjo supykęs.

– Žinau. Jis visiems giriasi.

– Nekvailiok. Jis susidėliojęs savo prioritetus… Tai atsakingas žingsnis.

– Ar mergina neturėtų rūpėti labiau už prioritetus?

– Aš nesu jo mergina. Mes buvome nuėję tik į vieną pasimatymą, Trevi, – pyktelėjau.

– Ir ką judu veikėte?

Pervėriau jį piktu žvilgsniu ir jis nusijuokė.

– Kas yra? Man įdomu.

Matydama, kad jis klausia nuoširdžiai, papasakojau jam viską: nuo restorano iki valgių, ir dar paminėjau, kad Parkeris su manim kalbėjosi linksmai ir draugiškai. Jaučiau, kad mano lūpose buvo sustingusi kvailoka šypsena, tačiau man buvo labai malonu pasakoti apie nuostabiai praleistą vakarą.

Trevisas klausėsi manęs ir linksmai šypsojosi, o aš pliurpiau išsijuosusi, kartais ir jam užduodama keletą klausimų. Nors apskritai Parkeriu jis liko nepatenkintas, jaučiau, kad jam malonu matyti mane laimingą.

Trevisas nuvirto ant šono savojoj lovos pusėj, o aš nusižiovavau. Ilgokai žiūrėjom vienas į kitą, paskui jis atsiduso ir tarė:

– Džiaugiuosi, kad tau buvo smagu, Balandėle. Tu to nusipelnei.

– Ačiū, – nusišypsojau. Ant spintelės prie lovos suvibravo mano telefonas ir aš pašokusi pagriebiau pažiūrėti, kas skambina.

– Alio.

– Jau rytojus, – tarė Parkeris.

Pažiūrėjau į laikrodį ir nusijuokiau. Buvo viena minutė po vidurnakčio.

– Tikrai.

– Tai kaip dėl pirmadienio vakaro? – paklausė jis.

Užsidengiau ranka burną ir giliai iškvėpdama atsakiau:

– A… gerai. Pirmadienį man tinka.

– Puiku. Tada iki pirmadienio, – pasakė jis. Iš balso tono supratau, kad šypsosi.

Išjungiau telefoną ir pažvelgiau į Trevisą. Jis stebėjo mane truputį suirzęs. Nusigręžiau nuo jo ir vos tvardydama džiaugsmą susiriečiau į kamuoliuką.

– Tu tokia puiki mergina, – pasakė Trevisas ir atsuko man nugarą.

Užverčiau akis į lubas.

Jis vėl atsisuko ir prisitraukęs mane prie savęs paklausė:

– Tau tikrai patinka Parkeris?

– Negadink man vakaro, Trevisai!

Ilgai žiūrėjo į mane, paskui palingavo galva ir vėl nusisukdamas tarė:

– Parkeris Heisas.

Šeštas skyrius

Lūžio taškas

Pirmadienio vakaro pasimatymas pranoko visus mano lūkesčius. Valgant kinų maistą krizenau, kad Parkeris nemoka naudotis pagaliukais. Parvažiavus namo Trevisas atidarė duris ir Parkeris nespėjo manęs pabučiuoti. Kai susitikom trečiadienio vakarą, Parkeris apsidraudė ir pabučiavo mane automobilyje.

Ketvirtadienį per pietus Parkeris pasitiko mane valgykloje ir, didžiai visų nuostabai, atsisėdo Treviso vietoje priešais mane. Baigęs lauke rūkyti cigaretę Trevisas abejingai praėjo pro Parkerį ir atsisėdo mūsų stalo gale. Prie jo tuoj prisigretino Megan, bet jai teko nusivilti, nes buvo pavaryta šalin. Prie stalo visi nuščiuvo, ir man buvo sunku susikaupus klausytis, ką kalba Parkeris.

– Įtariu, manęs niekas nekviečia, – pagavęs mano žvilgsnį, pareiškė Parkeris.

– Kur?

– Girdėjau, kad sekmadienį tavo gimtadienis. Manęs nepakviesi?

Amerika vogčiom dirstelėjo į Trevisą. Šis nuplikė Parkerį rūsčiu žvilgsniu, tarsi ketintų tuoj šokti prie jo ir patiesti ant grindų.

– Tai turėjo būti staigmena, Parkeri, – tyliai ištarė Amerika.

– Oi, – išsigando Parkeris ir gunktelėjo.

– Jūs man rengiat vakarėlį staigmeną? – paklausiau Amerikos.

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Tai Treviso sumanymas. Sekmadienį lygiai šeštą pas Brazilą.

Parkerio skruostai nežymiai nuraudo.

– Dabar jau tikrai supratau, kad nesu kviečiamas.

– Ne! Aš kviečiu – sušukau ir sugriebiau jo ranką virš stalo. Dvylika porų akių susmigo į mūsų rankas. Mačiau, kad Parkeriui, lygiai kaip ir man, toks dėmesys nepatiko, todėl skubiai atitraukiau ranką ir pakišau abi po stalu.

Parkeris pakilo iš savo vietos.

– Prieš paskaitą dar turiu šį tą padaryti, vėliau tau paskambinsiu.

– Gerai, – atsakiau jam ir atlaidžiai nusišypsojau.

Parkeris palinko virš stalo ir pabučiavo man į lūpas. Mirtina tyla stojo visoje valgykloje, ir kai Parkeris išėjo, Amerika bakstelėjo alkūne man į šoną.

– Ar nebaisu, kai šitaip visi į tave spokso? – tyliai sušnibždėjo į ausį.

Susiraukusi apmetė visus akimis.

– Kas yra? – suriko garsiai. – Ko čia visi vėpsot?

Viena po kitos galvos nusisuko ir valgykloje vėl pasklido šurmulys.

Užsidengiau rankomis akis.

– Žinai, anksčiau aš atrodžiau apgailėtinai, nes visi laikė mane neišmanėle Treviso mergina, o dabar dar esu ir blogiukė, nes visiems atrodo, jog blaškausi tarp Treviso ir Parkerio kaip teniso kamuoliukas.

Amerika nieko neatsakė ir aš patraukusi rankas nuo veido pažvelgiau į ją.

– Kas? Tik nesakyk, kad ir tau taip atrodo!

– Aš nieko nesakau, – atšovė ji.

Netikėdama tuo, ką išgirdau, spoksojau į ją.

– Bet vis tiek taip galvoji?