Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

Parkeris atidarė dureles keleivio pusėje ir aš nusijuokiau:

– Vairuoji poršė?

– Čia ne paprastas poršė, o Porsche 911 GT3 . Didelis skirtumas.

– Leisk spėti. Tai tavo gyvenimo meilė? – pacitavau Treviso žodžius apie jo motociklą.

– Ne, čia tik mašina. Mano gyvenimo meilė bus moteris su mano pavarde.

Nežymiai šyptelėjau, nenorėdama išsiduoti nustebinta tokių sentimentų. Paėmęs už rankos padėjo man įlipti, o kai pats atsisėdo prie vairo, atlošė galvą į sėdynės atkaltę ir, žvelgdamas į mane, paklausė:

– Ką šįvakar veiki?

– Šįvakar? – nustebau.

– Jau rytas. Noriu pakviesti drauge pavakarieniauti, kol kas nors kitas nesuskubo užbėgti man už akių.

Mano veidą nušvietė šypsena.

– Jokių planų neturiu.

– Užvažiuosiu paimti tavęs lygiai šeštą, gerai?

– Gerai, – atsakiau žiūrėdama, kaip jis suneria savo pirštus su manaisiais.

Parkeris nuvežė mane prie Treviso namo. Važiavo neviršydamas leistino greičio ir laikydamas mano ranką savojoj. Sustojo už harlio ir kaip anksčiau atidarė man dureles. Užlipus laiptais pasilenkė pabučiuoti man į skruostą.

– Gerai pailsėk. Vakare pasimatysime, – sušnibždėjo į ausį.

– Iki, – pasakiau jam ir pasukau durų rankeną. Stumtelėjau ir durys atsilapojo, o aš visu svoriu maktelėjau į priekį.

Trevisas sučiupo man už rankos, kad nepargriūčiau.

– Atsargiai, mano miela.

Atsisukau į Parkerį. Jis stovėjo ir sutrikęs žiūrėjo į mus. Kyštelėjo galvą pro duris.

– Ar nereikia kokios nuskriaustos ar pažemintos merginos parvežti namo?

Trevisas perliejo jį piktu žvilgsniu.

– Nepradėk, gerai?

Parkeris nusišypsojo ir pamerkė man akį.

– Aš jam kaip rakštis subinėj. Dabar jau rečiau tenka tą daryti, nes susideda su tokiom, kurios pačios parvairuoja.

– Turbūt šitaip gerokai paprasčiau, – paerzinau Trevisą.

– Visai nejuokinga, Balandėle.

– Balandėle? – nustebo Parkeris.

– Čia… tokia mano pravardė. Nežinau, iš kur jis ją traukė, – atsakiau jam.

Pirmą kartą nuo mūsų pažinties dienos pasijutau nejaukiai dėl pravardės, kurią man buvo prilipdęs Trevisas.

– Kai sužinosi, turėsi man pasakyti. Atrodo, bus nebloga istorija, – šyptelėjo Parkeris. – Labanakt, Ebe.

– Gal geriau – labo ryto? – sušukau žiūrėdama, kaip jis skuba laiptais žemyn.

– Ir labo ryto, – atsakė jis, grįžtelėjęs su šypsena veide.

Trevisas užtrenkė duris ir aš turėjau staigiai truktelti galvą vidun, kad negaučiau per nosį.

– Kas yra? – paklausiau supykusi.

Trevisas pakraipė galvą ir nuėjo į savo kambarį. Nusekiau paskui jį, šokinėdama ant vienos kojos, nes nuo kitos bandžiau numauti batelį.

– Jis mielas, Trevi.

Trevisas atsiduso ir priėjo prie manęs.

– Smarkiai nudegsi, – pasakė. Apkabinęs ranka per liemenį pakėlė, o kita ranka nutraukė nuo kojų batelius. Numetė juos į spintą, tada nusivilko marškinius ir nuėjo prie lovos.

Aš atsisegiau užtrauktuką ir nusmaukiau suknelę per klubus. Koja nuspyriau ją į kampą. Užsimoviau per galvą marškinėlius, atsisegiau po jais liemenėlę ir ištraukiau pro rankovę. Susukusi plaukus į kuoduką ant viršugalvio pastebėjau, kad jis žiūri į mane.

– Neturiu nieko, ko nebūtum jau matęs, – pasakiau užversdama akis aukštyn. Palindau po apklotu ir, padėjusi galvą ant pagalvės, susiriečiau į kamuoliuką. Jis atsisegė diržą ir nusimovė džinsus.

Laukiau. Trevisas tyliai stovėjo ir nejudėjo. Gulėjau atsukusi jam nugarą, tad nemačiau, ką jis veikia, kodėl stovi prie lovos ir tyli. Kai pagaliau jis įlipo į lovą, čiužinys nuo jo svorio įdubo. Lėtai uždėjo ranką man ant klubo ir aš sustingau.

– Šiandien aš praleidau kautynes, – pasakė. – Adamas paskambino. Aš nenuėjau.

– Kodėl? – paklausiau atsisukdama į jį.

– Norėjau įsitikinti, kad tu grįši namo sveika ir laiminga.

Suraukiau nosį.

– Aš neprašau būti mano aukle.

Pirštu perbraukė per visą mano ranką. Man per nugarą nuvilnijo šiurpuliukai.

– Žinau. Man tiesiog labai nesmagu dėl vakarykščio.

– Juk sakiau, kad man vienodai.

Jis pasikėlė ant alkūnės, veide – abejonė.

– Ar dėl to miegojai krėsle? Tau buvo vienodai?

– Kai tavo… draugės išėjo, ilgai negalėjau užmigti.

– Krėsle miegojai kuo puikiausiai. Kodėl negalėjai miegoti šalia manęs?

– Šalia vaikino, nuo kurio dvokia lygiai kaip ir nuo tų dviejų baro plaštakių, kurias vėliau išvijai? Na, nežinau! Kokia aš savanaudė!

Trevisas susigūžė.

– Aš gi tavęs atsiprašiau.

– O aš sakiau, kad man vienodai. Labanakt, – palinkėjau ir nusisukau.

Prabėgo kelios tylos minutės. Jo ranka lėtai nuslydo per pagalvę ir sustojo ant mano rankos. Trevisas švelniai glostė man tarpupirščius, paskui prisiglaudė lūpomis prie mano plaukų ir tarė:

– Nors labai jaudinausi, kad gali su manim nebekalbėti… bet dabar, matau, dar blogiau, nes tau vienodai.

Kietai sumerkiau akis.

– Ko tu nori iš manęs, Trevisai? Nenori, kad pykčiau dėl to, ką pridirbai, bet nori, kad nebūčiau tau abejinga. Amerikai sakai, kad nenori su manim artimai draugauti, o kai tą patį pasakau aš, baisiai supyksti, išleki iš namų ir nusilaki kaip šuo. Aš nesuprantu, kaip tau įtikti.

– Ar dėl to viską išklojai Amerikai? Pagalvojai, kad aš nenoriu su tavim artimai draugauti?

Sugriežiau dantimis. Jis ką tik man davė suprasti, kad aš jį vedžioju už nosies. Išrėžiau jam kuo tiesiau:

– Ne. Kalbėjau su ja visai nuoširdžiai. Ir nieko nenorėjau įžeisti.

– Pasakiau tai dėl to, – nervingai pakedeno sau trumpus plaukus ant pakaušio, – kad nenoriu sugadinti to, ką turime. Aš net neišmanau, kaip turėčiau elgtis, jeigu būčiau tavęs vertas vaikinas. Tiesiog visaip stengiuosi prie to priprasti.

– Tiek to. Man reikia numigti. Šįvakar eisiu į pasimatymą.

– Su Parkeriu? – paklausė jis piktai.

– Taip. Ar jau galim miegoti?

– Žinoma, – atsakė jis, pašoko nuo lovos ir išlėkęs iš kambario trenkė durimis. Nuo jo svorio sugirgždėjo krėslas ir per koridorių ataidėjo pritildytas televizoriaus garsas. Užmerkiau akis ir pamėginau nusiraminti, bent kiek nusnūsti, nors ir kelias valandas.

Kai atsimerkiau, laikrodis rodė trečią valandą dienos. Pasičiupau rankšluostį, chalatą ir nulėkiau į vonią. Vos spėjau užtraukti dušo užuolaidą, atsidarė ir vėl užsidarė vonios kambario durys. Laukiau, kol kas nors prabils, bet išgirdau tik trinktelint unitazo dangtį.

– Trevisai, tu?

– Ne, čia aš, – atsakė Amerika.

– Ar tau būtina siusioti čia? Turit savo vonią.

– Šepas ten sėdi jau visą pusvalandį, prisilakė alaus. Aš ten neisiu.

– Labai gražu.

– Girdėjau, tau šįvakar pasimatymas. Trevisas piktas kaip velnias! – linksmai čiauškėjo ji.

– Lygiai šeštą. Jis labai mielas, Amerika… Jis toks… – nutilau ir atsidusau. Pradėjau lieti jausmus, o man tai visai nebūdinga. Vos tik mudu susipažinom, ištisai galvojau apie tai, koks jis nuostabus, kaip tik toks, kokio man reikia: visiška Treviso priešingybė.

– Liežuvį prarijai? – prunkštelėjo Amerika.

Iškišau galvą pro užuolaidos kraštą.

– Net namo nenorėjau važiuoti! Būčiau galėjusi kalbėti su juo visą naktį!

– Teikia vilčių. Ar tau ne keista, kad vis tiek gyveni čia?

Palindau po srove ir ėmiau plautis muilą.

– Aš jam viską paaiškinau.