Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

Amerika palingavo galva, bet nieko neatsakė. Staiga pajutau ledinius studentų žvilgsnius ir, atsistojusi nuo stalo, nuėjau prie kito jo galo.

– Mums reikia pasikalbėti, – tariau Trevisui, baksnodama pirštu jam per petį. Stengiausi kalbėti mandagiai, bet vos galėjau sutramdyti pyktį balse. Visi studentai, įskaitant ir mano geriausią draugę, manė, jog aš tampau už nosies abu vaikinus. Dabar galimas tik vienas sprendimas.

– Kalbėk, – atsakė Trevisas ir įsimetė burnon kažką panašaus į sumaigytą iš duonos bulvytę.

Mindžikavau, nes pastebėjau, kad visi arčiau sėdintys klausosi įtempę ausis. Trevisas nesijudino iš vietos, ir aš smarkiai trūktelėjau jam už rankos. Jis pakilo nuo stalo ir šypsodamasis nusekė paskui mane į lauką.

– Kas yra, Balandėle? – paklausė nužvelgdamas pirma mano ranką ant savosios, paskui ir mane pačią.

– Leisk nutraukti lažybas, – paprašiau.

Jo veidas apniuko.

– Nori išsikelti? Kodėl? Ką aš padariau?

– Tu nieko nepadarei, Trevi. Ar nepastebėjai, kaip visi į mus spokso? Veikiai aš tapsiu viso universiteto atstumtąja.

Trevisas papurtė galvą ir prisidegė cigaretę.

– Ne mano bėda.

– Tavo. Dar ir kaip tavo. Parkeris sakė, jog visi įsitikinę, kad jam tuoj bus galas, nes tu įsimylėjęs mane.

Treviso antakiai šoktelėjo aukštyn, iš netikėtumo jis užspringo ką tik įtrauktais dūmais.

– Šitaip visi kalba? – perklausė kosėdamas.

Linktelėjau. Išpūstomis akimis jis nusuko galvą į šoną, užtraukė dūmą.

– Trevisai! Leisk nutraukti lažybas! Aš negaliu susitikinėti su Parkeriu ir gyventi pas tave. Tai atrodo klaikiai!

– Tai nesusitikinėk su Parkeriu.

Piktai dėbtelėjau į jį.

– Ne čia bėda, ir tu pats tą žinai.

– Ar čia vienintelė priežastis, dėl ko nori išeiti iš mano namų? Dėl to, ką visi šneka?

– Tada buvau nieko neišmananti naivuolė, o tu – blogiukas, – burbtelėjau.

– Atsakyk į mano klausimą, Balandėle.

– Taip!

Trevisas pažvelgė per mane į studentus, įeinančius ir išeinančius iš valgyklos. Jis tyčia delsė, o aš nekantriai laukiau, kol jis apsispręs.

Galiausiai jis išsitiesė visu ūgiu ir tvirtai pareiškė:

– Ne.

Pakraipiau galvą, aiškiai rodydama nesupratusi.

– Atsiprašau, nesupratau.

– Neleidžiu. Pati man sakei: lažybos yra lažybos. Po mėnesio galėsi grįžti pas Parkerį, jis taps gydytoju, tu už jo ištekėsi, susilauksit pustrečio vaiko ir aš daugiau tavęs nebematysiu, – kreivai šyptelėjo iš savo paties žodžių. – Mums dar liko trys savaitės. Dėl plepalų valgykloje aš jų tikrai neatsisakysiu.

Pažvelgiau pro langą: visa valgykla spoksojo į mus. Nepageidavau tokio dėmesio, todėl mano akyse ėmė tvenktis ašaros. Apėjau Trevisą šonu ir patraukiau į paskaitą.

– Balandėle, – pašaukė jis.

Neatsisukau.

Vakare Amerika sėdėjo vonioje ant plytelėmis klotų grindų ir tauškė apie vaikinus, o aš stovėjau priešais veidrodį ir rišausi plaukus į uodegą. Beveik nesiklausiau jos, nes galvojau apie Trevisą, apie tai, kaip santūriai jis elgėsi – jam tai nebūdinga, juolab žinant, kaip jam nepatinka, kad kone kas vakarą Parkeris atvažiuoja pasiimti manęs iš jo namų.

Prieš akis šmėstelėjo Treviso veidas, kai paprašiau jo leisti man nutraukti lažybas ir pasakiau jam, kad visi kalba, jog jis yra mane įsimylėjęs. Man vis dar buvo keista, kodėl jis to nepaneigė.

– Matai, Šepas sako, kad tu jam per griežta. Jis niekada neturėjo žmogaus, kuris jam taip rūpėtų, kad…

Trevisas kyštelėjo vonion galvą ir šypsodamasis žiūrėjo, kaip aš šukuojuosi.

– Nori kur nors palėkt užkąsti? – paklausė.

Amerika atsistojo nuo grindų ir žiūrėdama į veidrodį persibraukė pirštais savo ilgus auksinius plaukus.

– Šepas nori išbandyti tą naują meksikiečių restoraną senamiesty. Gal einam visi kartu?

Trevisas papurtė galvą.

– Norėčiau šįvakar pavakarieniauti su Balandėle dviese.

– Aš einu susitikti su Parkeriu.

– Ir vėl? – suirzo Trevisas.

– Ir vėl, – nudainavau jam.

Suskambo durų skambutis, aš prasmukau pro Trevisą ir nubėgau atidaryti. Parkeris stovėjo priešais mane švariai nusiskutęs, aplink veidą natūraliai banguojančiais plaukais.

– Ar tu kada nors gali atrodyti prastai? – paklausė jis.

– Žinant, kaip ji pirmąkart atėjo į šį butą, turiu pasakyti, kad taip, – iš už mano nugaros atsakė Trevisas.

Užverčiau akis į lubas ir šyptelėjau, paskui pirštu daviau Parkeriui ženklą neskubėti atsikirsti. Atsisukusi apkabinau Trevisui kaklą. Jis sustingo iš nuostabos, paskui jo kūnas atsileido ir jis tvirtai mane apkabino.

Pažvelgiau jam į akis, nusišypsojau ir tariau:

– Ačiū, kad suorganizavai man gimtadienio vakarėlį. Ar galiu atidėti kvietimą vakarienės?

Treviso veide persimainė kelios dešimtys skirtingų emocijų ir galiausiai jo lūpų kampučiai užsirietė aukštyn.

– Rytoj?

Stipriai jį suspaudusi nusijuokiau.

– Be abejo.

Parkeris paėmė man už rankos ir nusivedė į kiemą, o aš nueidama pamojavau Trevisui.

– Ką visa tai reiškia? – paklausė Parkeris.

– Pastaruoju metu mes daug pykomės. Dabar jam iškėliau alyvos šakelę.

– Ar turėčiau nerimauti? – paklausė atidarydamas dureles.

– Ne, – pakštelėjau jam į skruostą.

Per vakarienę Parkeris kalbėjo apie Harvardą, klubą ir savo ketinimus susirasti butą. Paskui suraukęs antakius paklausė:

– Ar Trevisas lydės tave į gimtadienio vakarėlį?

– Dar nežinau. Kol kas jis nieko nekalba.

– Jeigu jis nieko prieš, aš mielai tą padaryčiau.

Paėmė mano ranką ir pabučiavo pirštų galiukus.

– Paklausiu. Tą vakarėlį sumanė jis, tad…

– Suprantu. Jeigu ne, tai susitiksime tenai, – pasakė ir nusišypsojo.

Parkeris parvežė mane namo ir lėtai riedėdamas sustojo aikštelėje. Atsisveikindamas ėmė bučiuoti ilgokai neatitraukdamas lūpų nuo manųjų. Paskui užtraukė rankinį stabdį ir ėmė bučiuoti man skruostą, lūpomis nuslydo prie ausies, vėliau – kaklu žemyn. Man tai buvo netikėta ir aš nejučia tyliai atsidusau.

– Tu tokia graži, – sušnibždėjo jis. – Visą vakarą negalėjau atplėšti akių nuo tavo kaklo, kai atėjai taip susikėlusi plaukus.

Jis nusėjo mano kaklą bučiniais, o aš patenkinta atsidūsėjau.

– Tai ko taip ilgai delsei? – nusišypsojau ir kilstelėjau smakrą, kad jam lengviau būtų pasiekti.

Parkeris įbedė žvilgsnį į mano lūpas. Suėmė rankomis mano veidą ir gerokai karščiau nei anksčiau pabučiavo. Automobilyje bučiuotis buvo labai nepatogu, bet kiek galėdami prisitaikėme. Jis pasviro prie manęs, aš sulenkiau koją ir atsilošiau į langą. Liežuviu praskyrė mano lūpas ir įsiskverbė į burną, viena ranka sugriebė mano čiurną ir glostydamas ėmė kilti blauzda aukštyn, iki šlaunies. Po kelių minučių automobilio langai aprasojo nuo karšto mudviejų alsavimo, Parkerio lūpos bučiavo mano kaklo duobutę, bet staiga jis loštelėjo galvą, nes šoninis lango stiklas suvirpėjo nuo kelių stiprių smūgių.

Parkeris atsisėdo, aš pasitaisiau suknelę. Net pašokau, kai durelės atsilapojo. Prie automobilio stovėjo Trevisas su Amerika. Jos veide matėsi užjaučiantis rūpestis, o Trevisas buvo toks įsiutęs, kad galėjo tuoj pat kibti į atlapus.

– Kas čia, po velnių, darosi, Trevisai? – suriko Parkeris.

Staiga situacija pasidarė grėsminga. Niekada nebuvau girdėjusi pakelto Parkerio balso. Trevisas stovėjo prispaudęs prie šonų sugniaužtus kumščius, jų krumpliai baltavo iš tolo, o aš sėdėjau tarp abiejų vaikinų. Amerikos ranka ant Treviso peties atrodė maža kaip kūdikio. Ji žiūrėjo į Parkerį ir įspėjamai purtė galvą.