Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Dėl to, kad jis ne tik pažįsta Trevisą kaip nuluptą, bet dar su juo iš širdies pasikalbėjo, Ebe.

– Negi?

– Mare! – pašaukė Šeplis.

Amerika atsiduso.

– Tu mano geriausia draugė. Man regis, aš tave pažįstu geriau, nei tu pati kartais įsivaizduoji pažįstanti save. Kai aš matau judu kartu, tai vienintelis skirtumas tarp mudviejų su Šepu ir tavęs su Trevisu yra tas, kad mes mylimės. O visa kita? Jokio skirtumo.

– Skirtumas net labai didelis. Ar Šepas tempiasi namo kasvakar po kitą paną? Ar tu eitum į vakarėlį su vaikinu, kuris neatsigina merginų? Tu puikiai žinai, kad aš negaliu artimai draugauti su Trevisu, Mare. Nesuprantu, kodėl mes apskritai apie tai kalbam?

Amerikos veidą apniaukė nusivylimas.

– Man viskas atrodo kitaip, Ebe. Pastarąjį mėnesį judu nuolat būnate drauge. Prisipažink, tu juk vis tiek jam kažką jauti.

– Apsiramink, Mare, – subarė ją Trevisas, juosdamasis klubus rankšluosčiu.

Išgirdusios Treviso balsą mudvi su Amerika net pašokom nuo krėslo. Pažvelgusi jam į akis pamačiau, kad džiaugsmo jose nebelikę. Jis nuėjo koridoriumi į kambarį, o Amerika liūdnai pažvelgė į mane ir tyliai tarė:

– Man regis, tu darai didelę klaidą. Tau nereikėtų eiti į vakarėlį ir susitikti su vaikinu, kai turi prie šono tą, kuris dėl tavęs kraustosi iš proto.

Pasakė ir palikusi mane vieną nuėjo.

Sėdėjau krėsle ir supdamasi mąsčiau, mintyse perkračiau viską, kas įvyko per pastarąją savaitę. Šeplis ant manęs supyko, Amerika smarkiai nusivylė, o Trevisas… prieš kelias minutes buvęs toks laimingas staiga taip įsižeidė, kad nė žodžio pratarti nebegalėjo. Bijodama eiti gulti su juo į vieną lovą, žiūrėjau į laikrodį ir skaičiavau minutes.

Po valandos Trevisas išėjo iš savo kambario ir patraukė koridoriumi. Kai jis pasirodė iš už kampo, tikėjausi, kad pakvies mane eiti gulti, bet pamačiau jį apsirengusį, rankoje žvangėjo motociklo rakteliai. Ant akių – tamsūs akiniai nuo saulės, o prieš išeidamas pro duris jis dar prisidegė cigaretę ir įsikišo ją į burną.

– Išeini? – paklausiau sėsdamasi. – Kur susiruošei?

– Į miestą, – atsakė jis, atidarė duris ir išeidamas garsiai užtrenkė.

Sudribau krėsle ir sunkiai atsidusau. Nežinia, kaip aš tapau viso blogio kaltininke, ir pati negalėjau suprasti, kodėl taip atsitiko.

Kai laikrodis virš televizoriaus rodė antrą valandą nakties, pagaliau prisiverčiau nueiti miegoti. Lovoje be jo buvo nyku ir man vis kirbėjo mintis paskambinti jam į mobilųjį. Jau buvau beužmieganti, bet išgirdau kieme Treviso motociklą. Tuoj pat pasigirdo, kaip trinkteli dvejos automobilio durelės ir laiptais sukaukši kelios poros kojų. Trevisas pakrebždeno spyną ir atsirakino duris. Nusijuokęs kažką sumurmėjo, ir aš išgirdau ne vieną, o du moteriškus balsus. Merginų juoką nutraukė skambūs bučiniai ir vaitojimas. Man apmirė širdis ir aš tuoj pat ėmiau pykti ant savęs, kad pasiduodu tokiems jausmams. Stipriai užmerkiau akis, kai viena mergina garsiai sucypė ir jie visi trys sugriuvo ant sofos.

Toptelėjo mintis paprašyti Amerikos automobilio raktelių, bet Šeplio kambario durys buvo tiesiai prieš sofą ir aš nenorėjau matyti to, kas dedasi ant jos, aidint atitinkamiems garsams svetainėje. Pakišau galvą po pagalve ir iškart užsimerkiau, nes staiga atsivėrė kambario durys ir prisiartinęs Trevisas atidarė viršutinį spintelės prie lovos stalčių, pašiugždeno prezervatyvus dubenėlyje, paskui vėl uždarė duris ir nužingsniavo koridoriumi. Merginos krizeno gerą pusvalandį, paskui viskas nutilo.

Po kelių sekundžių bute pasigirdo aimanos, dejonės, riksmai. Atrodė, lyg svetainėje būtų sukamas pornografinis filmas. Užsidengusi rankomis veidą ėmiau purtyti galvą. Kad ir ką per praeitą savaitę buvome atradę ar praradę, dabar viso to vietoje iškilo neįveikiama akmeninė siena. Atsitokėjusi nuvijau kvailas mintis ir šiaip ne taip nusiraminau. Trevisas toks yra ir jo nepakeisi, o mes, be jokios abejonės, esam draugai ir tik draugai.

Po valandos riksmas ir kiti šlykštūs garsai nurimo, paskui pasigirdo atsikalbinėjimai, inkštimas ir pro duris vejamų moterų niurzgėjimas. Trevisas nusiprausė po dušu ir sudribo savo lovos pusėje atsukdamas man nugarą. Net ir po dušo nuo jo trenkė toks stiprus viskio kvapas, kad ir arklys būtų ištiesęs kanopas, o aš su nerimu pagalvojau, kaip jis tokios būklės parvairavo motociklą.

Nemaloni nuotaika praėjo, pyktis atlėgo, bet aš vis tiek negalėjau sumerkti akių. Kai Treviso alsavimas nurimo ir suvienodėjo, pasikėlusi pažiūrėjau į laikrodį. Beveik po valandos tekės saulė. Nusimečiau antklodę, išėjau į koridorių ir iš spintos pasiėmiau pledą. Vienintelis Treviso meilės trise įrodymas buvo du ant grindų numesti panaudoti prezervatyvai. Peržengiau per juos ir atsiguliau ant krėslo.

Užsimerkiau. Kai po kiek laiko atmerkiau akis, pamačiau ant sofos tyliai sėdint Šeplį su Amerika ir be garso žiūrint televizorių. Saulė plieskė į kambarį ir aš susiraukiau iš skausmo, kai pamėginau pasikelti iš krėslo.

Amerika atsisuko į mane.

– Ebe! – suriko ji ir puolė prie manęs. Atsisėdusi išgąstingu žvilgsniu pažiūrėjo į mane. Laukė, kada pratrūksiu pykčiu, pulsiu lieti ašaras ar kaip kitaip reikšti susitvenkusias emocijas.

Šeplis atrodė nusiminęs.

– Atsiprašau už šiąnakt, Ebe. Čia aš dėl visko kaltas.

Nusišypsojau jam.

– Viskas gerai, Šepi. Neatsiprašinėk.

Amerika su Šepliu susižvalgė, paskui ji suėmė mano ranką ir tarė:

– Trevisas išėjo į parduotuvę. Jis… a… tiek to, koks jau yra toks. Surinkau tavo daiktus. Nuvešiu tave į bendrabutį, kol jis nespėjo grįžti, kad tau nereikėtų su juo susitikti.

Ir tik dabar man užėjo noras verkti. Mane išspyrė. Pamėginau prabilti kuo ramesniu balsu:

– Ar dar spėčiau palįsti po dušu?

Amerika papurtė galvą.

– Verčiau paskubėkime, Ebe. Nenoriu, kad tu su juo susitiktum. Jis nevertas tavo…

Atsilapojo durys ir pro jas įžengė Trevisas, iki galvos apsikrovęs pirkinių krepšiais. Nuėjo tiesiai į virtuvę ir ėmė greitai dėlioti į spinteles dėžutes ir skardines.

– Kai Balandėlė atsibus, man pasakykit, gerai? – tyliai paprašė jis. – Nupirkau spagečių, blynelių su braškėmis ir dar tų avižinių dribsnių su šokoladiniu sirupu, ir dar tų vaisinių sausų dribsnių kriauklyčių, kurias ji labai mėgsta, tiesa, Mare? – paklausė jis ir atsisuko.

Pamatęs mane, sustingo. Po nejaukios tylos jo veidas pasikeitė, sušvelnėjo ir jis meiliai pasisveikino:

– Labas, Balandėle.

Jeigu būčiau atsibudusi svečioj šaly, tikrai nebūčiau labiau nustebusi nei dabar. Nieko nesupratau. Iš pradžių pamaniau, kad esu išmesta lauk, o dabar matau Trevisą, parėjusį iš parduotuvės su mano mėgstamiausiais produktais.

Jis nedrąsiai paėjo kelis žingsnius į svetainę ir sustojo susikišęs rankas į kišenes.

– Nori valgyt, Balandėle? Pakepsiu blynelių. Arba ne. Užpilsiu avižinių dribsnių. Be to, nupirkau tau to rausvo skutimosi kremo, kuris labai patinka merginoms. Ir dar plaukų džiovintuvą, ir… a… ir… tuoj tuoj… – nulėkė į miegamąjį.

Trinktelėjo atidaromos ir vėl uždaromos kambario durys ir jis sustojo koridoriuje visas išbalęs kaip popierius. Giliai atsidusęs ir suraukęs antakius tarė:

– Tavo daiktai sukrauti.

– Žinau, – atsakiau.

– Tu išeini, – pralaimėjusiojo balsu liūdnai pasakė.

Žvilgtelėjau į Ameriką, o ji perliejo Trevisą tokiu piktu žvilgsniu, lyg būtų pasirengusi nužudyti, ir paklausė: