Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Tu tikrai nori priversti mane pasilikti pas tave visą mėnesį?

– O tu norėtum priversti mane visą mėnesį apsieiti be sekso?

Nusijuokiau, nes žinojau, kad norėčiau.

– Tada užsukam į Morgano bendrabutį.

Trevisas nušvito iš laimės.

– Čia jau darosi įdomu.

Praeidamas pro mus Adamas plekštelėjo man į delną išloštą sumelę ir pradingo tarp išeinančiųjų.

Trevisas kilstelėjo vieną antakį.

– Statei?

Šypsodamasi gūžtelėjau pečiais.

– Norėjau patirti visą malonumą.

Abu nuėjome prie langelio, jis išlindo pirmas ir apsigręžęs padėjo išsiropšti man. Pagaliau atsidūrėme gaiviame ore. Medžiuose čirpė svirpliai, bet trumpam pritilo, kai ėjome pro juos. Vėjyje siūravo viksvos, pasodintos palei takelio kraštus, lapai ir jų šnaresys man priminė vandenyno bangų ošimą, kurio klausydavausi būdama toli nuo kranto. Naktis nebuvo nei šilta, nei šalta, tiesiog tobula.

– Beje, kodėl tu taip nori, kad aš pasilikčiau pas tave? – paklausiau.

Trevisas susibruko rankas į kišenes ir patraukė pečiais.

– Nežinau. Man geriau, kai tu šalia.

Nuo šių žodžių man širdį užliejo maloni šiluma, bet greitai ją pamiršau, pamačiusi ant jo marškinėlių dideles raudonas kraujo dėmes.

– Tu visas išsikruvinęs.

Trevisas abejingai pažiūrėjo į marškinėlius ir atidarė man duris, praleisdamas į priekį. Viesulu sukausi Karai palei nosį. Ji sėdėjo ant savo lovos apsikrovusi vadovėliais.

– Šįryt sutaisė katilinę, – pranešė.

– Girdėjau, – atsakiau jai, rausdamasi savo spintoje.

– Labas, – pasisveikino Trevisas su Kara.

Pamačiusi kruviną ir prakaituotą Trevisą, Kara bjauriai susiraukė.

– Trevisai, susipažink, čia mano kambario draugė Kara Lin. Kara, čia Trevisas Medoksas.

– Malonu, – burbtelėjo Kara ir pasitaisė akinius. Pamačiusi mano prigrūstus krepšius, paklausė:

– Išsikraustai?

– Ne. Pralaimėjau lažybas.

Trevisas pratrūko kvatotis ir čiupo nuo grindų mano krepšius.

– Judam?

– Taip. O kaip mes viską nusivešime į tavo butą? Juk mes su motociklu.

Trevisas šyptelėjo ir išsitraukė telefoną. Išnešė mano krepšius į gatvę ir po kelių minučių prie mūsų sustojo juodas senovinis Šeplio dodžas.

Sustojau ant laiptų.

– Man nepatinka, kai jie grįžta namo pirmi. Atrodo, lyg mes jiems trukdytume.

– Teks priprasti. Dabar keturias savaites tavo namai bus čia. – Trevisas nusišypsojo ir atsukęs man nugarą paliepė: – Lipk.

– Kur? – šyptelėjau.

– Ant nugaros. Užnešiu į butą.

Kikendama užšokau jam ant nugaros, apsikabinau krūtinę, ir jis bėgte užnešė mane laiptais. Nespėjus pasiekti viršutinio laiptelio, Amerika šypsodamasi atidarė mums duris.

– Dieve, tu tik pažiūrėk. Jeigu nežinočiau, tai pamanyčiau…

– Liaukis, Mare, – sušuko jai Šeplis nuo sofos.

Amerika nusišypsojo lyg per daug prišnekėjusi ir atlapojo duris, kad mes abu pralįstume. Trevisas sudribo aukštielninkas ant krėslo. Jo prispausta sucypiau.

– Šįvakar tu labai linksmas, Trevi. Kur čia šuo pakastas? – paklausė Amerika.

Pasilenkiau pažiūrėti į jo veidą. Dar nebuvau mačiusi jo tokio patenkinto.

– Išlošiau didžiausią krūvą pinigų, Mare. Dvigubai daugiau, nei tikėjausi. Tai kaip nesidžiaugti?

Amerika nusijuokė.

– Ne, priežastis ne ta, – tarė ji sekdama akimis Treviso ranką, nes jis tapšnojo ja man per šlaunį. Ji teisi: Trevisas iš tiesų pasikeitė. Nuo jo dvelkė ramybe, tarsi sielą būtų užliejęs kažkoks pasitenkinimas.

– Mare, – subarė Šeplis.

– Gerai. Pakalbam apie ką nors kita. Ar Parkeris tavęs, Ebe, nekvietė į Sig Tau vakarėlį šį savaitgalį?

Treviso veide šypsena ūmai dingo ir jis atsisuko į mane. Laukė, ką atsakysiu.

– A… taip. O ar mes neisim ten visi?

– Aš eisiu, – spoksodamas į televizorių suskubo Šeplis.

– O tai reiškia, kad ir aš eisiu, – pasakė Amerika ir laukiančiu žvilgsniu pažiūrėjo į Trevisą.

Trevisas žiūrėjo į mane, paskui niuktelėjo į koją.

– Jis ką? Atvažiuos tavęs pasiimti?

– Ne, jis tik pranešė man apie vakarėlį.

Amerikos lūpose pasirodė šelmiška šypsenėlė ir ji net suspirgo iš nekantrumo.

– Bet jis sakė tavęs lauks tenai. Jis labai mielas.

Trevisas metė Amerikos pusėn suirzusį žvilgsnį, o tada pažiūrėjo į mane ir paklausė:

– Eisi?

– Sakiau, kad ateisiu, – truktelėjau pečiais. – O tu eisi?

– Eisiu, – atsakė jis nedvejodamas.

Dabar į Trevisą atsisuko ir Šeplis.

– Aną savaitę sakei, kad neisi.

– Apsigalvojau, Šepai. Kas negerai?

– Nieko, – sumurmėjo jis ir nupėdino į savo kambarį.

Amerika pažiūrėjo į Trevisą ir susiraukė.

– Pats žinai, kas jam nepatinka, – tarė. – Liaukis jį nervinęs ir pagaliau surimtėk.

Ji irgi nuėjo į Šeplio kambarį ir netrukus pro uždarytas duris pasigirdo prislopintas jų murmesys.

– Na, džiugu, kad visi viską žino, – tariau.

Trevisas atsistojo.

– Einu palįsiu po dušu.

– Ar tarp jų kas nors įvyko? – paklausiau.

– Ne, jį tiesiog apėmė paranoja.

– Dėl mūsų, – bandžiau spėti.

Treviso akys suspindo ir jis linktelėjo galvą.

– Kas? – paklausiau, įtariai jį nužvelgdama.

– Tu teisi. Dėl mūsų. Neužmik, gerai? Noriu su tavim pašnekėti apie vieną dalyką.

Paėjo kelis žingsnius atbulas ir dingo už vonios durų.

Sukiojau ant piršto plaukų sruogą ir galvojau, kodėl jis akcentavo žodį „mus“ ir kodėl jo veidas nudžiugo jį tariant? Ar buvo tarp mūsų kas nors bendra ir ar tik aš nelikau vienintelė vis dar mananti, kad mudu su Trevisu esam tik draugai?

Staiga Šeplis išlėkė iš savo kambario, o paskui jį ir Amerika.

– Šepli, nereikia! – prašė ji.

Jis dirstelėjo į vonios duris, tada atsisuko į mane. Tyliu, piktu balsu puolė man priekaištauti.

– Tu man žadėjai, Ebe. Kai prašiau tavęs gerai pagalvoti, tikrai nemaniau, kad judu suartėsite! Maniau, taip ir liksite draugai!

– Mes ir esam draugai, – atsakiau jam nustebusi dėl tokio staigaus puolimo.

– Ne, ne draugai! – piktinosi jis.

Bandydama nuraminti, Amerika palietė jam petį.

– Mielasis, sakiau, kad viskas bus gerai.

Jis atstūmė jos ranką.

– Kodėl tu juos užstoji, Mare? Aš tau irgi sakiau, ko galima laukti!

Amerika suėmė abiem delnais jo veidą.

– O aš tau sakiau, kad nieko blogo neatsitiks. Kodėl tu manim netiki?

Šeplis atsiduso, pažvelgė pirma į ją, paskui į mane ir vėl piktas grįžo į kambarį.

Amerika įsitaisė ant krėslo šalia manęs ir piktai atsidususi tarė:

– Niekaip negaliu įkalti jam galvon, kad susikukuosit judu su Trevisu ar ne, mūsų santykių tai nė kiek nepakeis. Tačiau jis jau tiek kartų buvo apsvilęs, kad manim jau nebetiki.

– Apie ką tu čia, Mare? Mudu su Trevisu nesusikukavom, mudu tik draugai. Pati girdėjai, kaip jis… anądien jums sakė. Tuo atžvilgiu aš jam visai neįdomi.

– Tu tai girdėjai?

– Deja, taip.

– Ir tu tuo tiki?

Patraukiau pečiais ir tariau:

– Koks skirtumas? Vis tiek nieko nebus. Jis pats man sakė, kad galiu būti tik jo draugė. Be to, jis didžiausias intymios draugystės priešininkas. Man sunku būtų rasti nors vieną merginą, neskaitant tavęs, su kuria jis dar nebūtų permiegojęs, be to, aš negaliu pakęsti jo nuotaikos svyravimų. Sunku patikėti, kad Šepas kažin ką įsivaizduoja.