Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

Finčas pasisuko į mane ir kilstelėjo antakius.

– Oho. Kas čia buvo?

Pasmeigiau šakute keptą bulvytę ir atsidusau.

– Nežinau.

Šeplis patapšnojo man per nugarą ir paguodė:

– Nieko bloga nepadarei, Ebe.

– Jam dabar sunkus metas, – įsiterpė Amerika.

– Kodėl sunkus? – paklausiau.

Šeplis gūžtelėjo pečiais ir įniko į savo lėkštę.

– Jau turėtum žinoti, kad draugaujant su Treviu reikia apsišarvuoti kantrybe ir mokėti atleisti. Jis pats savo pasaulio valdovas.

Papurčiau galvą.

– Tokį Trevisą mato kiti, o aš jį pažįstu visai kitokį.

Šeplis palinko virš stalo.

– Koks skirtumas. Vis tiek reikia prie jo taikytis.

Po paskaitų su Amerika grįžom į butą, bet Treviso motociklo kieme nesimatė. Nuėjau į jo kambarį ir susiraičiau ant jo lovos į kamuoliuką, pasidėjusi ranką po galva. Šįryt Trevisui viskas buvo gerai. Mudu tiek laiko praleidžiam kartu, ir aš negalėjau patikėti, kaip nepastebėjau, kad jam kažkas negerai. O dar blogiau buvo tai, kad Amerika žinojo, kas jam yra, o aš ne.

Mano kvėpavimas sulėtėjo, akys apsunko ir nė nepajutau, kaip užmigau. Kai atsimerkiau, už lango jau buvo tamsus vakaras. Iš svetainės koridoriumi iki manęs atsklido prislopintas šurmulys, o kartu ir žemas Treviso balsas. Tyliai išslinkau į koridorių ir staiga sustojau kaip įbesta, nes išgirdau minint savo vardą.

– Ebė viską supranta, Trevi. Nesikrimsk šitaip, – kalbėjo Šeplis.

– Tu jau sutikai eiti į vakarėlį. Kas bloga, jei pakviesi ją į pasimatymą? – įsiterpė Amerika.

Apmirusi laukiau jo atsakymo.

– Aš nenoriu kviesti jos į pasimatymą. Aš tiesiog noriu būti su ja. Ji… kitokia.

– Kaip kitokia? – suirzusi paklausė Amerika.

– Ji man nepataikauja. Ir man tai malonu. Pati sakei, Mare, kad aš ne jos stiliaus. Tarp mūsų kažkaip… viskas kitaip.

– Tu labiau jai tinki, nei pats įsivaizduoji, – patikino Amerika.

Aš kuo tyliausiai pasukau atgal į kambarį, bet kai po kojom sugirgždėjo grindys, ištiesiau ranką, uždariau Treviso kambario duris ir nuėjau koridoriumi į svetainę.

– Labas, Ebe, – šyptelėjo man Amerika. – Kaip miegelis?

– Buvau nusmigusi penkias valandas. Čia panašiau į komą, o ne į miegelį.

Trevisas žiūrėjo į mane, ir kai aš jam nusišypsojau, priėjo prie manęs, paėmė už rankos ir nusitempė koridoriumi atgal į kambarį. Uždarė duris. Man širdis ėmė daužytis krūtinėje. Laukiau, kada jis galutinai savo žodžiais nužudys mano ego .

Suraukęs antakius Trevisas tarė:

– Atleisk man, Balandėle. Šiandien buvau tikras mulkis.

Man palengvėjo, kai jo akyse pamačiau atgailą.

– Nežinojau, kad supykai ant manęs.

– Nesupykau. Tiesiog turiu blogą įprotį pratrūkti ant tų, kurie man brangūs. Žinau, čia ne pasiteisinimas, bet vis tiek atsiprašau, – atsakė jis ir švelniai mane apkabino.

Prisiglaudžiau skruostu jam prie krūtinės ir nusiraminau.

– Tai dėl ko pykai?

– Nesvarbu. Man rūpi tik tu viena.

Loštelėjau atgal ir pažvelgusi jam į akis tariau:

– Tavo pykčio priepuoliai manęs negąsdina.

Jis žvilgsniu ilgai ir įdėmiai glostė mano veidą, paskui jo lūpose nušvito vos matoma šypsena.

– Nesuprantu, kaip tu su manim ir tveri. Nežinau, ką daryčiau, jeigu būtų kitaip.

Iš jo burnos dvelkė cigaretėmis ir šaltmėte, aš žiūrėjau į jo lūpas ir visu kūnu nevalingai jaučiau, kaip mes arti vienas kito. Treviso veidas pasikeitė, jo kvėpavimas ėmė trūkčioti – supratau, kad ir jis tą pajuto.

Jis vos vos palinko prie manęs, bet mes atšokom kaip nuplikyti, nes tuo metu suskambo jo mobilusis. Atsidusęs ištraukė jį iš kišenės.

– Klausau. Hofmanai, čia tu? Dieve šventas… gerai. Su tuo nebus sunku. Džefersone? – pažiūrėjo į mane ir mirktelėjo. – Tuoj būsim.

Išjungė telefoną, paėmė man už rankos ir, taręs: „Eime su manim“, nusivedė per koridorių.

– Skambino Adamas, – pasakė Šepliui. – Breidis Hofmanas lauks po pusantros valandos Džefersone.

Šeplis linktelėjo ir atsistojęs išsitraukė iš kišenės telefoną. Greitai surinko tekstą ir išsiuntinėjo išskirtinius pakvietimus tiems, kurie priklauso „Ringui“. Tie dešimt ar daugiau žmonių tuoj pat turėjo išplatinti informaciją saviems, šie dar plačiau, kol visi, kam reikia, sužinos, kur vyks kitos „Ringo“ kautynės.

– Na va, – tarė Amerika ir nusišypsojo. – Eisim atsišviežint!

Kambaryje staiga įsivyravo įtampa, o kartu ir pakili nuotaika. Trevisas jaudinosi mažiausiai. Apsiavė batus ir užsivilko baltus marškinėlius be rankovių, tarsi būtų lėkęs tvarkyti kokio skubaus reikalo.

Amerika nusivedė mane į Treviso kambarį ir susiraukusi tarė:

– Persirenk, Ebe. Šitaip į kautynes negali eiti.

– Anąsyk ėjau su klaikiu megztiniu, ir tu neprieštaravai! – nenusileidau.

– Anąsyk netikėjau, kad eisi. Imk, renkis, – ir numetė man drabužius.

– Šitų tai aš nesirengsiu!

– Varom! – paragino Šeplis iš svetainės.

– Paskubėk! – paragino Amerika ir nulėkė į Šeplio kambarį.

Užsivilkau geltoną palaidinę nuogais pečiais bei gilia iškirpte ir užsimoviau džinsus pažemintu juosmeniu, kuriuos man numetė Amerika, tada įsispyriau į aukštakulnius ir skubėdama koridoriumi dar spėjau pasišukuoti plaukus. Amerika išėjo iš savo kambario vilkėdama trumputę žalią per liemenį rauktą suknelę ir tokios pat spalvos aukštakulnius. Kai atėjom prie durų, Šeplis su Trevisu jau mūsų laukė pasiruošę.

Trevisas net išsižiojo.

– Oi, ne, ne. Tu ką? Nori, kad mane užmuštų? Persirenk, Balandėle.

– Kodėl? – nustebau ir pažiūrėjau į save.

Amerika įsisprendė rankomis į klubus ir atšovė:

– Ji atrodo puikiai, Trevi, nesikabinėk.

Trevisas paėmė man už rankos ir nusitempė per koridorių.

– Užsivilk marškinėlius ir… apsiauk sportbačius. Ką nors patogaus.

– Kodėl?

– Nes man labiau rūpės saugoti tave nuo spoksančių į tavo papus bernų, nei kautis su Hofmanu, – pasakė jis ir užstojo duris.

– Atrodo, sakei, kad tau nė motais, ką kas apie mus kalba?

– Čia kitoks scenarijus, Balandėle, – Trevisas pažiūrėjo į mano krūtinę, tada pažvelgė į akis ir paaiškino: – Tu negali eiti į kautynes šitaip apsirengusi, tad… būk gera… persirenk. – Jis išėjo iš kambario ir uždarė duris, palikęs mane rengtis.

– Trevisai! – surikau. Nusispyriau aukštakulnius ir apsiaviau Converse batelius. Tada išsinėriau iš palaidinės ir nusviedžiau per kambarį. Užsivilkau pirmus po ranka pasitaikiusius medvilninius marškinėlius ir išlėkusi į koridorių sustojau tarpdury.

– Tinka? – paklausiau keldama ant viršugalvio plaukus.

– Labai! – sušuko nudžiugęs Trevisas. – Eime!

Bėgte nubėgome į automobilių aikštelę. Užšokau ant Treviso motociklo, jis staigiai užvedė variklį ir mes nurūkome gatve į koledžą. Tvirtai laikiau apsikabinusi jo liemenį: toks skubėjimas kaitino mano gyslose adrenaliną.

Trevisas pasuko už Džefersono humanitarinių mokslų koledžo pastato ir pastatė motociklą prie sienos. Užsikėlė ant viršugalvio akinius nuo saulės, tada paėmė man už rankos ir mes nusėlinom prie užpakalinio įėjimo. Trevisas sustojo prie praverto rūsio lango.

Man akys iššoko ant kaktos, suvokus, kas laukia.

– Juokauji?

Trevisas šyptelėjo.

– Čia „vipinis“ įėjimas. Pamatytum, kaip kiti čia susirenka.

Žiūrėdama, kaip jis kiša pro langelį kojas, o paskui ir visas pradingsta viduje, stovėjau ir kraipiau į šonus galvą. Paskui pasilenkiau ir sušukau į apačią: