Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

Amerika net sušvilpė:

– Jergutėliau! Čia tai bent!

Patenkinta šyptelėjau jai, o Trevisas padavė man ranką ir pagyrė:

– Gražios kojos.

– Ar nesakiau, kad čia kaltas stebuklingas skutimosi peiliukas?

– Nemanau, kad čia kaltas tik peiliukas, – šyptelėjo jis ir išsitempė mane pro duris.

Sušių bare buvom per daug triukšmingi ir įžūlūs, o į „Raudonųjų durų“ barą atvažiavom jau smarkiai įkaušę. Šeplis ilgai suko ratus automobilių aikštelėje, ieškodamas vietos.

– Gal iki ryto ir surasi, Šepai, – burbtelėjo Amerika.

– Ei, man reikia daug vietos, nenoriu, kad koks prisilakęs mulkis nubrauktų dažus.

Kai pagaliau sustojom, Trevisas nulenkė priekinę sėdynę ir padėjo man išlipti.

– Pamiršau tavęs paklausti apie asmens kortelę. Tikiuosi, nepriekaištinga. Bet paprastai jų čia neprašo.

– Taip, buvom įpratusios nešiotis. Jos mums buvo kurį laiką reikalingos… Vičitoj, – atsakiau.

– Reikalingos? – nustebo Trevisas.

– Gerai, kai turi įtakingų ryšių, – patikslino Amerika. Ji buvo pradėjusi žagsėti ir, užsidengusi ranka burną, tyliai krizeno.

– Viešpatie, moteriške, – sugriebė jai už rankos Šeplis ir padėjo žengti žvyruotu keliuku. – Man regis, šiam vakarui tau jau užtenka.

Trevisas susiraukė.

– Apie kokius ryšius čia tauški, Mare?

– Ebė turi keletą senų draugų, kurie…

– Mūsų asmens kortelės suklastotos, Trevi. O jeigu nori, kad atrodytų kaip tikros, turi pažinoti tam tikrus žmones, tiesa?

Amerika tyčia nusisuko nuo Treviso, o aš laukiau.

– Taip, – atsakė jis ir ištiesė man ranką.

Aš suėmiau tris jo pirštus ir nusišypsojau. Iš jo veido supratau, kad mano atsakymu jis liko nepatenkintas.

– Aš noriu išgerti! – sušukau, mėgindama nukreipti kalbą kitur.

– Aš statau! – atsiliepė Amerika.

Šeplis ėmė vartyti akis.

– Na taip. Tik šito tau ir trūko. Mat jai dar maža.

Įėjus į barą, Amerika iš karto nusitempė mane šokti. Jos ilgi šviesūs plaukai plaikstėsi į visas puses, ir aš nuoširdžiai juokiausi iš jos anties mimikos, bandant tyliai pataikyti į ritmą. Pasibaigus dainai, nuėjome prie baro pas vaikinus. Trevisui prie šono jau buvo įsitaisiusi stebėtinai gašli platininė blondinė. Amerika pasišlykštėdama susiraukė.

– Visą vakarą bus šitaip. Tiesiog nekreipk į tai dėmesio, – patarė Šeplis ir linktelėjo galvą į merginų būrelį už kelių žingsnių. Jos sekė blondinę akimis ir laukė savo eilės.

– Atrodo, lyg iš Vegaso būtų suskridusios visos maitėdos, – pašaipiai vyptelėjo Amerika.

Trevisas užsakė du alaus ir prisidegė cigaretę. Blondinė prikando savo putlią, blizgiu nuteptą lūpą ir jam nusišypsojo. Atkimšęs du butelius alaus padavėjas pastūmė juos Trevisui. Blondinė pačiupo vieną butelį, bet Trevisas iš jos atėmė.

– A… čia ne tau, – atšovė jai ir padavė man alų.

Iš pradžių toptelėjo išmesti butelį į šiukšlių dėžę, bet mergina atrodė tokia įsižeidusi, kad aš nusišypsojau jai ir gurkštelėjau. Supykusi ji nuėjo nuo baro, o aš tyliai prunkštelėjau, bet Trevisas to nepastebėjo.

– Galima pamanyti, kad pirksiu kiekvienai vištai alaus, – pasakė jis ir pakraipė į šonus galvą. Aš kilstelėjau savąjį butelį ir jis šypsodamasis puse lūpų pridūrė: – Su tavim kitaip.

Abu susidaužėme.

– Už merginą, su kuria žemai puolęs vaikinas nenori permiegoti, – pasiūliau tostą ir vėl nugėriau alaus.

– Tu ką? Rimtai? – nustebo jis ir patraukė man nuo burnos butelį. Kai aš jam nieko neatkirtau, jis pasilenkė prie manęs ir tarė: – Pirmiausia… aš nesu žemai puolęs. Niekada nesusidedu su bjauriomis moterimis. Niekad. O antra, aš labai norėjau permiegoti su tavim. Įsivaizdavau gal penkiasdešimt visokiausių situacijų, kaip parsiversiu tave ant sofos, bet to nepadariau, nes žiūriu į tave kitaip nei į anas. Ne dėl to, kad būtum nepatraukli ar panašiai, tiesiog, manau, esi geresnė už jas.

Šypsojausi ir negalėjau nuslėpti, kokia esu savim patenkinta.

– Manai, aš tau per gera?

Jis nusišaipė iš mano antro įžeidimo.

– Neįsivaizduoju, ar yra koks mano pažįstamas vaikinas, kuris tau tikrai tiktų.

Staiga savim patenkintos šypseną mano veide pakeitė nuoširdumas ir dėkingumas.

– Ačiū, Trevisai, – padėkojau ir pastačiau ant baro tuščią butelį.

Trevisas timptelėjo man už rankos.

– Eime, – pakvietė ir nusivedė pro žmones į šokių aikštelę.

– Aš per daug girta. Bijau, dar pargriūsiu.

Trevisas nusišypsojo, priglaudė prie savęs ir uždėjo rankas man ant klubų.

– Užsičiaupk ir šok.

Tuoj prie mūsų prisistatė ir Šeplis su Amerika. Šeplis šoko taip, lyg būtų kasdien žiūrėjęs Ašerio koncertinius vaizdo įrašus. Trevisas taip raivėsi prisispaudęs prie manęs, kad mane apėmė panika. Jeigu jis šitaip juda ir ant sofos, tai galiu įsivaizduoti, kodėl merginos sutinka iš ryto kęsti bet kokį pažeminimą.

Jis apsivijo rankomis mano klubus ir aš pastebėjau, kad jo veidas pasikeitė, surimtėjo. Delnais liečiau jo glotnią krūtinę, pilvo presą, o judant šokio ritmu jo raumenys po ankštais marškinėliais tai traukėsi, tai įsitempdavo. Apsisukau ir prisiglaudžiau nugara prie jo, o jis apsivijo rankomis man liemenį. Apsvaigus nuo alkoholio ir visu kūnu prisispaudus prie jo, man galvon lindo visai ne draugiškos mintys.

Kita daina iš karto įsiliejo į pirmosios pabaigą, ir Trevisas nerodė jokio noro grįžti prie baro. Mano sprandą nusėjo smulkūs prakaito lašeliai, o nuo šviesos blyksnių šokių aikštelėje man truputį svaigo galva. Užsimerkiau ir padėjau galvą jam ant peties. Jis suėmė mano rankas ir uždėjo sau ant kaklo. Paskui lėtai nuleido savąsias, braukdamas delnais man per žastus, šonus, ir vėl apkabino klubus. Staiga pajutau ant kaklo jo lūpas, paskui liežuvį ir atšlijau.

Jis sukikeno ir kiek nustebęs paklausė:

– Kas yra, Balandėle?

Man užvirė kraujas ir jau norėjau pulti jį koneveikti, bet žodžiai įstrigo gerklėje. Grįžau prie baro ir užsisakiau butelį Corona alaus. Trevisas prisėdo šalia ir iškėlęs pirštą užsisakė butelį sau. Kai tik padavėjas atnešė man alaus, čiupau jį ir iš karto nugėriau pusę, tada garsiai taukštelėjau dugnu į barą.

– Manai, šitaip galėsi priversti žmones pakeisti nuomonę apie mus? – sušukau jam ir, subraukusi plaukus ant vieno šono, uždengiau tą vietą ant kaklo, kur jis pabučiavo.

Jis susijuokė.

– Man nusispjaut, kas ką apie mus galvoja.

Piktai dėbtelėjau į jį ir nusisukusi įbedžiau žvilgsnį tiesiai prieš save.

– Balandėle, – pašaukė jis ir palietė man ranką.

Pasitraukiau nuo jo toliau.

– Baik. Aš dar nenusigėriau tiek, kad leisčiausi parverčiama ant tavo sofos.

Jo veidas persikreipė iš pykčio, bet jis nespėjo man nieko pasakyti, nes kaip tik tuo metu prie jo priėjo tamsiaplaukė – stulbinanti gražuolė putliomis lūpomis ir didelėmis akimis, su perdėm didele iškirpte.

– O, ar tik čia ne Trevisas Medoksas? – suulbėjo ji, banguodama visomis įmanomomis kūno vietomis.

Jis nugėrė iš butelio ir įsmeigęs į mane akis tarė jai:

– Labas, Megan.

– Supažindink su savo mergina, – nusišypsojo ji, o aš įbedžiau akis į lubas.

Trevisas užsivertė butelį ir baigė gerti alų, tada nustūmė jį per barą. Visi nuščiuvę laukė, kol jis pasieks baro kraštą ir nukris į šiukšlių dėžę.

– Ji ne mano mergina.

Griebė Megan už rankos ir ji patenkinta nusivilko paskui jį į šokių aikštelę. Visą dainą jis ją šiurkščiai niurkė. Paskui dar vieną ir dar. Visi sustoję žiūrėjo, kaip jis nepadoriai ją grabinėja, o kai užlaužė ją kone iki žemės, aš nusisukau.