Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Matau, labai pyksti, – tarė prie manęs prisėdęs vyras. – Ten tavo vaikinas, tiesa?

– Ne, tik draugas, – burbtelėjau.

– Tada gerai. Būtų labai nesmagu, jeigu ten būtų tavo vaikinas.

Jis atsisuko į šokančius ir liūdnai palingavo galva, pasibaisėjęs reginiu.

– Geriau nepasakok, – tariau jam ir baigiau gerti alų. Skonio beveik nejaučiau, o nuo pastarųjų dviejų butelių man atšipo dantys.

– Norėtum dar? – paklausė vyras. Pažvelgiau į jį ir jis man nusišypsojo.

– Etanas, – prisistatė.

– Ebė, – paėmiau jo ištiestą ranką.

Jis iškėlė baro padavėjui du pirštus ir aš jam vėl nusišypsojau.

– Ačiū.

– Čionykštė? – paklausė jis.

– Gyvenu Rytų universiteto Morgano bendrabuty.

– O aš turiu butą Hinlyje.

– Lankai valstybinį? – paklausiau. – Kiek iki ten? Kokia valanda kelio? Ką veiki čia?

– Praeitą gegužę baigiau. Mano jaunėlė sesuo lanko Rytų universitetą. Apsistojau pas ją, kol susirasiu darbą.

– Aha… jau gyveni tikram pasauly, tiesa?

Etanas nusijuokė.

– Ką čia daugiau pridursi.

Išsitraukiau iš kišenėlės lūpų blizgį ir pasitepiau, žiūrėdama į veidrodį ant užpakalinės baro sienos.

– Graži spalva, – pagyrė jis, žiūrėdamas, kaip sučiaupiu ir pakramtau lūpas.

Nusišypsojau. Mano krūtinėje virė pyktis Trevisui ir protą temdė alkoholis.

– Gal ir tu norėtum pasidažyti?

Etano akys sužibėjo, kai taip sakydama palinkau prie jo, o jis uždėjo ranką man ant kelio. Tarp mūsų išdygo Trevisas ir Etanas patraukė savo ranką.

– Pasirengusi, galim eit, Balandėle?

– Aš kalbuosi, Trevisai, – pasakiau ir stumtelėjau jį į šoną. Jo marškinėliai buvo šlapi nuo cirko šokių aikštelėje ir aš demonstratyviai nusivaliau ranką į suknelę.

Trevisas nepatenkintas susiraukė.

– Tu jį pažįsti?

– Etanas, – atsakiau jam ir apdovanojau savo naująjį draugą pačia meiliausia šypsena.

Jis man pamerkė akį, tada pažvelgė į Trevisą ir ištiesė jam ranką.

– Malonu.

Trevisas ilgai ir kantriai žiūrėjo į mane, kol aš galiausiai neištvėriau ir mostelėjusi ranka jo pusėn burbtelėjau:

– Etanai, susipažink, čia Trevisas.

– Trevisas Medoksas, – atsakė jis ir taip pažiūrėjo į Etano ranką, tarsi būtų ketinęs ją nutraukti su visomis gyslomis.

Nustebęs Etanas išpūtė akis ir suglumęs atitraukė ją.

– Trevisas Medoksas? Iš Rytų universiteto?

Parėmiau skruostą ant kumščio ir su baime laukiau neišvengiamo apsižodžiavimo – testosterono sužadintas, jis turėtų tuoj pat pratrūkti.

Trevisas atsirėmė ranka į barą man už nugaros.

– Taip, o ką?

– Pernai mačiau tavo kautynes su Šonu Smitu. Jau, maniau, reikės katrą laidoti!

Trevisas rūsčiai perliejo jį žvilgsniu.

– Norėtum pamatyti dar kartą?

Etanas nusijuokė, jo akys bėgiojo nuo manęs prie Treviso ir atgal. Supratęs, kad Trevisas nejuokauja, nuolankiai man šyptelėjo ir pasišalino.

– Tai ar jau galim eiti? – piktai paklausė Trevisas.

– Žinai, tu tikras mulkis.

– Buvau pavadintas ir blogiau, – atsakė jis ir padėjo man nulipti nuo baro kėdės.

Kartu su Amerika ir Šepliu nuėjom prie automobilio. Kai Trevisas norėjo paimti man už rankos ir padėti einant žvyruota automobilių aikštele, aš neleidau. Tada jis užbėgo man iš priekio, aš staigiai sustojau ir net loštelėjau atgal, nes jis pasilenkė visai arti manęs ir piktai suriko:

– Pabučiuosiu ir bus baigta! Nebūk kvaila! Na ir kas, kad pabučiavau kaklą?

Jam iš burnos tvoskė alaus ir cigarečių smarvė, ir aš nustūmiau jį į šoną.

– Aš tau ne sugulovė, Trevisai!

Nepatikėdamas savo akimis jis liūdnai palingavo galva.

– Argi aš ką nors panašaus sakiau? Trinamės kartu kiaurą parą ištisomis savaitėmis, miegam vienoj lovoj, bet tu vaidini nenorinti, kad mus matytų kartu!

– Atėjau čia su tavim!

– Ar aš kada nors elgiausi su tavim nepagarbiai, Balandėle?

Vis tiek nenusileidau:

– Ne, tu elgiesi su manim kaip su savo nuosavybe. Tu neturėjai teisės nuvyti šalin Etano!

– Ar tu žinai, kas tas Etanas? – paklausė Trevisas. Kai aš papurčiau galvą, jis palinko dar arčiau. – O aš žinau. Pernai jis buvo suimtas už seksualinį priekabiavimą, bet kaltinimai buvo panaikinti.

Sukryžiavau rankas ant krūtinės.

– Tai jūs turit nemažai bendra.

Trevisas staiga prisimerkė, veido raumenys prie žandikaulių ėmė smarkiai trūkčioti.

– Tu vadini mane prievartautoju? – tyliai ir bejausmiškai paklausė.

Kietai sučiaupiau lūpas, nes dar labiau supykau, kad jis teisus. Aš iš tiesų peržengiau ribą.

– Ne, tiesiog labai ant tavęs pykstu!

– Aš išgėręs, supranti? Tavo kaklas buvo prie pat mano veido! Esi nepaprastai graži, o kai suprakaituoji, tavo kūnas velniškai maloniai kvepia! Ir pabučiavau! Atsiprašau! Na, atsileisk gi!

Nuo jo atsiprašymo norom nenorom šyptelėjau.

– Sakai, aš graži?

Trevisas pasibaisėjęs susiraukė.

– Pati žinai, kad esi nuostabi. Ko dabar šaipaisi?

Bandžiau slopinti juoką, bet nesisekė.

– Nieko. Eime.

Trevisas garsiai nusijuokė ir pakraipė galvą.

– Dieve… Tu… tu tikra rakštis mano subinėj! – suriko piktai žiūrėdamas į mane. Aš nesilioviau šypsotis, tad po kelių minučių ir Treviso lūpų kampučiai užsirietė aukštyn. Jis vėl pakraipė galvą ir apkabinęs mano kaklą tarė: – Tu varai mane iš proto. Betgi ir tu pati tą žinai, ką?

Grįžę į butą visi suvirtom pro duris. Aš tiesiu taikymu pirma nulėkiau į vonią išsitrinkti galvos, kad nedvoktų cigarečių dūmais. Išlipusi iš dušo pamačiau, kad Trevisas man atnešė ir padėjo savo marškinėlius bei trumpus šortus.

Jo marškinėliuose aš paskendau, o šortai pradingo po jais. Plastelėjau ant lovos ir atsidusau, vis dar šypsodamasi dėl to, ką jis man pasakė automobilių aikštelėje.

Trevisas ilgai žiūrėjo į mane ir man dilgtelėjo paširdžius. Suėmė žudantis noras sugriebti jo veidą ir įsisiurbti į lūpas, vis dėlto nugalėjau įsisiautėjusius hormonus ir kraują kaitinantį alkoholį.

– Labanakt, Balandėle, – sušnibždėjo jis ir nusisuko.

Pasimuisčiau, nes dar nenorėjau miego.

– Trevi? – pašaukiau ir kilstelėjusi galvą padėjau smakrą jam ant peties.

– Ko?

– Suprantu, kad abu išgėrę ir ką tik smarkiai barėmės, bet…

– Nesirengiu su tavim mylėtis, tad verčiau nieko neklausinėk, – atšovė jis tebegulėdamas nugara į mane.

– Ką? Oi, ne! – sušukau.

Trevisas nusijuokė ir atsisukęs meiliai pažvelgė į mane.

– Kas yra, Balandėle?

Atsidusau.

– Štai kas.

Padėjau galvą jam ant krūtinės, viena ranka apkabinau per liemenį ir kuo arčiau prisiglaudžiau prie jo.

Jis visas sustingo, paskui iškėlė aukštyn rankas, tarsi neišmanytų, kaip elgtis, ir tarė:

– Tu girta.

– Žinau, – atsakiau nesigėdydama, nes tikrai buvau girta.

Jis lėtai uždėjo vieną ranką man ant nugaros, kitą – ant šlapių plaukų ir priglaudė lūpas prie viršugalvio.

– Tokios neperprantamos moters dar nesu sutikęs.

– Čia mažiausia, ką gali padaryti, nes nubaidei vienintelį vaikiną, išdrįsusį šįvakar prie manęs prieiti.

– Kalbi apie prievartautoją Etaną? Taip, išties esu tau skolingas.

– Tiek to, – atsakiau jam ir pajutau perbėgant šaltuką.

Jis sugriebė mano ranką ir prispaudė sau prie pilvo, kad nebandyčiau pasitraukti.