Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Eikš, nebijok, nesikandžioju.

– Aš ir nebijau, – atsakiau jam ir priėjusi prie lovos numečiau jam biologijos vadovėlį. – Turi rašiklį?

Jis linktelėjo į spintelę prie lovos.

– Viršutiniam stalčiuj.

Pasilenkiau per lovą ir atsidariau stalčiuką. Ten gulėjo trys tušinukai, pieštukas, tūbelė K-Y lubrikanto ir stiklinis indelis, kaupinai prikrautas visokiausių rūšių prezervatyvų. Pasišlykštėjusi pagriebiau rašiklį ir skubiai užstūmiau stalčių.

– Kas yra? – paklausė jis versdamas knygos lapą.

– Gal apiplėšei vaistinę?

– Ne. O ką?

Neslėpdama pasibjaurėjimo nutraukiau nuo tušinuko antgalį ir paaiškinau:

– Prezervatyvų atsargos iki gyvenimo pabaigos.

– Geriau iš anksto apsidrausti, nei paskui gailėtis, tiesa?

Pabaltakiavau į jį. Trevisas nudelbė žvilgsnį į knygą, o jo lūpose sustingo ironiška šypsenėlė. Perskaitė man konspektą, paaiškino pagrindinius dalykus, uždavė keletą klausimų ir kantriai išaiškino tas vietas, kurių aš nelabai supratau.

Po valandos nusiėmiau akinius ir pasitryniau akis.

– Pavargau. Daugiau nebegaliu prisiminti nė vieno makromolekulės pavadinimo.

Trevisas nusišypsojo ir užvertęs vadovėlį tarė:

– Gerai.

Laukiau, ką jis pasakys dėl miegojimo tvarkos, bet Trevisas išėjo iš kambario ir nušlepsėjo koridorium, kažką sumurmėjo prie Šeplio durų ir nuėjęs į vonią paleido dušą. Pakėliau uždangalą, įlindau į lovą ir iki pat kaklo užsitraukiau antklodę. Gulėjau ir klausiausi tylaus vandens ūžimo vamzdžiuose.

Po dešimties minučių vanduo nutilo ir po Treviso kojomis sugirgždėjo grindys. Jis grįžo į kambarį su vonios rankšluosčiu ant klubų. Iš abiejų pusių ant krūtinės pamačiau tatuiruotes, o ant raumeningų pečių buvo matyti juodi indėniški piešiniai. Ant dešinės rankos, nuo pat peties iki riešo, driekėsi kelios eilės keistų linijų ir ženklų, o kairę ranką tatuiruotės puošė tik iki alkūnės. Ant dilbio buvo matyti tik vienas kažkoks simboliais užrašytas žodis. Kai jis priėjo prie spintos ir, numetęs ant grindų rankšluostį, rengėsi mautis apatinius, aš skubiai atsukau jam nugarą.

Užgesinęs šviesą jis atsigulė į lovą šalia manęs.

– Tu irgi čia miegosi? – paklausiau atsisukdama į jį.

Pro langus ant jo veido krito mėnulio šviesa.

– Taip. Juk čia mano lova.

– Žinau, bet… – nutilau. Turėjau du variantus: krėslą su pakoja arba sofą.

Trevisas šypsodamasis palingavo galva.

– Tu dar manim nepasitiki? Prisiekiu, elgsiuosi kuo mandagiausiai, – pasakė jis ir sukryžiavo du pirštus taip, kaip, mano galva, amerikiečiai skautai niekada nedaro.

Nesiginčijau. Tiesiog nusisukau nuo jo ir padėjau galvą ant pagalvės. Ranka apsiklosčiau antklodę taip, kad mūsų kūnai nesusiliestų.

– Labanakt, Balandėle, – sušnibždėjo jis man į ausį. Ant veido pajutau šaltmėtinės dantų pastos kvapą, ir man per visą kūną nubėgo šiurpuliukai. Ačiū Dievui, tamsoje jis negalėjo matyti, kokia aš sutrikusi ir kaip netrukus lyg ugnis užkaito mano skruostai.

Rodos, tik užmerkiau akis, ir suskambo žadintuvas. ištiesiau ranką jo išjungti, bet staigiai atitraukiau, nes mano pirštai užkliuvo už kažkieno šilto kūno. Bandžiau prisiminti, kur aš. Kai pagaliau atsitokėjau, su siaubu pagalvojau, kad Trevisas galėjo pamanyti, jog tyčia taip pasielgiau.

– Trevisai! Žadintuvas, – sušnibždėjau. Jis nė nesukrutėjo. – Trevisai! – darsyk pašaukiau ir pajudinau. Kai jis ir vėl net nekrustelėjo, ištiesiau per jį ranką ir prietemoje grabaliojau tol, kol apčiuopiau laikrodį. Nežinodama, kaip išjungti, keliskart padaužiau per jį, kol atsitiktinai pataikiau į išjungimo mygtuką, ir tada nuvirtau ant pagalvėlės. Atsidusau.

Trevisas prunkštelėjo.

– Tu jau atsibudęs?

– Juk žadėjau elgtis tinkamai. O apie tai, kad tu ant manęs užvirsi, nebuvo kalbėta.

– Aš ant tavęs neužvirtau, – bandžiau gintis. – Tik norėjau pasiekti laikrodį. Bjauresnio čirškimo dar nesu girdėjusi. Inkščia kaip dvesiantis gyvulys.

Trevisas kilstelėjo ranką ir įjungė šviesą.

– Nori pusryčių?

Rūsčiai pažvelgiau į jį ir papurčiau galvą.

– Nealkana.

– O aš alkanas. Nenori su manim palėkti iki kavinukės?

– Bijau, kad tokį ankstyvą rytą nesugebėsiu pakęsti tavo nemokšiško vairavimo, – atšoviau jam, nuleidau kojas per lovos kraštą ir įsispyrusi į šlepetes patraukiau prie durų.

– Kur dabar susiruošei? – paklausė Trevisas.

– Einu rengtis ir važiuosiu į paskaitas. Gal prieš išeinant informuoti apie visą savo dienotvarkę?

Trevisas pasirąžė ir vienais apatiniais priėjo prie manęs.

– Ar tu visada tokia temperamentinga, ar čia tik laikinai, kol pagaliau įsitikinsi, kad dirbtinai neieškau kliaučių, kaip kyštelėti ranką tau už kelnaičių?

Jis suėmė abiem rankomis man už pečių ir aš pajutau, kaip jo nykščiai ritmingai masažuoja man odą.

– Aš visai ne temperamentinga.

Jis pasilenkė prie manęs ir sušnibždėjo į ausį:

– Aš nenoriu su tavim miegoti, Balandėle. Tu per daug man patinki.

Jis praėjo pro mane ir patraukė į vonią, o aš likau stovėti netekusi amo. Galvoje aidėjo Karos žodžiai. Trevisas Medoksas permiegojo su visomis. Kažkodėl pasijutau nevisavertė, nes supratau, kad jis nė netrokšta su manimi mylėtis.

Virstelėjo durys ir į kambarį įėjo Amerika.

– Labas rytas, labas rytas, tu žvirbleli nematytas, – žiovaudama uždainavo ji.

– Tu visai kaip tavo mama, Mare, – burbtelėjau ir ėmiau raustis savo lagamine.

– Ooo, ar tik kažkas šiąnakt nebus prastai miegojęs?

– Jis į mane net nebuvo atsisukęs, – kandžiai atšoviau.

Amerikos veidą nušvietė supratinga šypsena.

– Oho.

– Kas – oho?

– Nieko, – atsakė ji ir nulėkė į Šeplio kambarį.

Trevisas virtuvėje kepė kiaušinienę ir niūniavo po nosimi kažkokią melodiją.

– Ar tikrai nenori valgyti? – paklausė.

– Tikrai. Bet ačiū, kad paklausei.

Į virtuvę atėjo Šeplis su Amerika. Išėmęs iš spintelės dvi lėkštes Šeplis atkišo jas Trevisui, ir šis įkrovė jiems po gerą gabalą garuojančios kiaušinienės. Šeplis padėjo lėkštes ant baro ir juodu su Amerika puolė malšinti alkio, kuris po nakties neabejotinai juos buvo apėmęs.

– Nežiūrėk taip į mane, Šepai. Aš tikrai nenoriu ten eiti, – prabilo Amerika.

– Mieloji, klube porų vakarėliai rengiami dukart per metus, – tarė kramtydamas Šeplis. – Iki jo dar visas mėnuo. Turėsi marias laiko ir nusipirkti suknelę, susitvarkyti kitus moteriškus reikalus.

– Gal ir eičiau, Šepai… gal ir būtų įdomu… bet… aš ten nieko nepažįstu.

– Dauguma merginų pirmąkart ten eina irgi nieko nepažinodamos, – nustebintas jos nenoro patikino Šeplis.

Amerika susmuko ant kėdės.

– Į tuos vakarėlius kviečia studenčių draugijos nares. Jos pažįsta viena kitą. O man bus nesmagu.

– Liaukis, Mare. Negi aš turėsiu eiti vienas.

– Tada gal surastum, kas galėtų eiti su Ebe? – pasiūlė ji, pirma nužvelgdama mane, paskui Trevisą.

Trevisas kilstelėjo vieną antakį ir Šeplis pakratė galvą.

– Trevisas į pasimatymų vakarėlius nevaikšto. Ten reikia eiti su savo mergina… O Trevisas… kaip žinia…

Amerika patraukė pečiais.

– Galėtume ją su kuo nors supiršti.

Piktai primerkiau akis.

– Aš viską girdžiu.

Amerika nutaisė tokią miną, kuriai aš niekada negalėdavau atsispirti, ir ėmė prašyti: