Джейми Макгвайр: Aš ir jis: tikra katastrofa

Abu su Trevisu nuėjome į mano bendrabučio kambarį ir, kol ieškojau klausimyno, jis vartė vadovėlį. Ilgai ir negailestingai manęs klausinėjo, paskui paaiškino tuos dalykus, kurių aš nelabai supratau. Galiausiai po jo aiškinimo nesuvokiamos sąvokos man tapo visiškai aiškios ir suprantamos.

– …somatinėse ląstelėse vyksta netiesioginis ląstelių dalijimasis. Čia reikia prisiminti kelis dalijimosi etapus. Jų pavadinimai primena moterišką vardą – Prometa Anatela .

Mane tai prajuokino.

– Prometa Anatela?

– Profazė, metafazė, anafazė ir telafazė.

– Prometa Anatela , – pakartojau ir linktelėjau galvą.

Keliais popierių lapais jis plekštelėjo man per viršugalvį.

– Teisingai. Dabar jau išbertum net ir naktį pakelta.

– Na, dar pažiūrėsim, – atsidusau.

– Palydėsiu į auditoriją. Pakeliui dar paklausinėsiu.

Užrakinau duris ir nedrąsiai paklausiau:

– Tu juk labai nesupyksi, jeigu šito kontrolinio neparašysiu, tiesa?

– Nesijaudink, parašysi, Balandėle. Tik kitam kontroliniam darbui reikės pradėti ruoštis gerokai anksčiau, – atsakė jis, žengdamas su manim koja kojon į Gamtos mokslų fakultetą.

– Kaip tu visur ir suspėsi? Mokyti mane, daryt savo namų darbus, skaityt ir dar treniruotis kovoms?

Trevisas prunkštelėjo.

– Kovoms aš nesiruošiu. Adamas paskambina, pasako, kur vyks, ir aš nuvažiuoju.

Negalėdama patikėti jo žodžiais, pakraipiau galvą, o jis pakėlė prieš save klausimyną ir uždavė pirmą klausimą. Kol priėjom auditoriją, buvom net dusyk pakartoję visus klausimus.

– Sėkmės, – šypsodamasis palinkėjo man ir, padavęs užrašus, atsirėmė į durų staktą.

– Sveiks, Trevi.

Atsisukusi pamačiau aukštą, prakaulų vaikiną, skubantį į auditoriją ir besišypsantį Trevisui.

– Sveiks, Parkeri, – linktelėjo Trevisas.

Parkeris pažvelgė į mane, jo akys nušvito ir jis šyptelėjęs tarė:

– Labas, Ebe.

– Labas, – atsakiau jam ir truputį nustebau, iš kur jis žino mano vardą. Mačiau jį paskaitoje, bet mes dar nebuvome pažįstami.

Parkeris nuėjo į savo vietą ir atsisėdęs ėmė pokštauti su sėdinčiais šalia.

– Kas jis? – paklausiau.

Trevisas truktelėjo pečiais, tačiau oda po akimis pastebimai įsitempė.

– Parkeris Heisas. Mano Sig Tau brolijos narys.

– Tu priklausai studentų draugijai? – nepatikliai paklausiau.

– Sigma Tau , kaip ir Šeplis. Maniau, žinai, – atsakė jis žvelgdamas per mane į Parkerį.

– Na… tiesiog neatrodo… kad tu galėtum priklausyti draugijai, – pasakiau nužvelgdama jo tatuiruotes.

Trevisas atsisuko į mane ir nusišypsojo.

– Mano tėvas baigė šį universitetą, mano visi broliai priklauso Sig Tau . Tai šeimos tradicija.

– Ir jie tikisi, kad tu tęsi jų tradiciją? – skeptiškai paklausiau.

– Nebūtinai. Jie tiesiog puikūs vaikinai, – atsakė Trevisas ir mostelėjo mano užrašais. – Verčiau bėk į paskaitą.

– Ačiū už pagalbą, – padėkojau ir niuktelėjau jį alkūne. Pro mus praėjo Amerika ir aš nuskubėjau paskui ją.

– Kaip sekėsi? – paklausė ji.

Patraukiau pečiais.

– Jis neblogas mokytojas.

– Tik mokytojas?

– Ir dar geras draugas.

Amerika, regis, manim nusivylė, ir aš tyliai nusijuokiau iš subjurusios jos nuotaikos.

Ji seniai svajojo, kad mudvi susidraugautume su vaikinais, kurie tarpusavy irgi būtų geri draugai, tad du kambario draugai – ir dar pusbroliai – buvo idealiausias variantas. Kai ji nusprendė stoti kartu su manim į Rytų universitetą, buvo sumaniusi gyventi vienam kambary, bet aš pasipriešinau jos norams tikėdamasi plačiau išskleisti sparnus. Taigi nustojusi purkštauti ji ėmė ieškoti tarp Šeplio draugų vaikino, su kuriuo galėtų supažindinti mane.

Nesavanaudiškas Treviso susidomėjimas manimi tiesiog pranoko jos lūkesčius.

Kontrolinį parašiau vienu atsikvėpimu, todėl dabar sėdėjau lauke ant laiptų ir laukiau Amerikos. Ji nusiminusi šleptelėjo šalia manęs ir aš tylėdama laukiau, ką ji pasakys.

– Siaubas, koks sunkus! – suriko ji.

– Tau reikėtų mokytis su mumis. Trevisas labai gerai viską išaiškina.

Amerika suinkštė ir padėjo galvą man ant peties.

– O tu man visai nepadėjai! Galėjai bent jau nežymiai linktelėti ar kaip kitaip duoti ženklą.

Apkabinau ranka jai kaklą ir abi patraukėme į bendrabutį.

Visą kitą savaitę trevisas padėjo man rašyti istorijos referatą ir vėl aiškino biologiją. Abu stovėjome prie profesoriaus Kempbelo auditorijos ir skaitinėjome kontrolinio įvertinimus. Aš buvau trečia nuo viršaus pagal surinktus balus.

– Oho, trečia iš viso kurso! Neblogai, Balandėle! – nudžiugo jis ir stipriai apkabino. Jo akyse švietė džiaugsmas ir pasididžiavimas. Pasijutusi nejaukiai žengtelėjau atgal.

– Ačiū, Trevisai. Jeigu ne tavo pagalba, šitaip gerai nebūčiau parašiusi, – padėkojau jam ir timptelėjau už marškinėlių.

Jis pačiupo mane, persimetė per petį ir, braudamasis pro studentus, sušuko:

– Iš kelio! Traukitės, žmonės! Padarykite vietos moteriškei su didžiulėmis, išbrinkusiomis smegenimis! Praleiskite genijų!

Mane suėmė juokas nuo smalsių ir nustėrusių mano bendrakursių žvilgsnių.

Dienos bėgo, o mes savo draugyste tik kurstėme ir taip nesibaigiančius gandus. Tačiau Treviso vardas padėjo pritildyti nemalonias paskalas. Dar niekas nebuvo girdėjęs, kad jis su mergina būtų praleidęs ilgiau nei vieną dieną, tad kuo dažniau mudu matė drauge, tuo visiems darėsi aiškiau – mūsų santykiai platoniški. Nors visi be paliovos klausinėjo apie mūsų draugystę, Trevisui rodomas dėmesys nė kiek nesumenko.

Jis ir toliau per istorijos paskaitas sėdėjo šalia manęs ir pietavo prie vieno stalo. Netrukus supratau, kad mano nuomonė apie jį buvo klaidinga, ir netgi pradėjau ginti Trevisą prieš tuos, kurie jo nepažinojo taip, kaip aš.

Valgykloje Trevisas atnešė man apelsinų sulčių skardinę ir padėjo ant stalo.

– Nereikėjo nešti, aš ir pati būčiau pasiėmusi, – tariau jam nusivilkdama striukę.

– Dabar nebereikės, – atsakė jis ir smagiai šyptelėjo man duobute kairiame skruoste.

Brazilas nepatikliai purkštelėjo:

– Ką ji iš tavęs padarė, Trevisai? Naminuką? Kas toliau? Stovėsi prie jos su Speedo trumpikėmis ir vėduosi palmės šakele?

Trevisas perliejo jį žudikišku žvilgsniu ir aš suskubau jo ginti:

– Tu ant savo užpakalio tikrai neužsitemptum Speedo trumpikių, Brazilai, tad verčiau patylėk, gerai?

– Nepyk, Ebe! Aš pajuokavau, – suskato atsiprašyti Brazilas, iškėlęs aukštyn rankas.

– Nekalbėk daugiau apie jį taip, gerai? – susiraukiau.

Treviso veide pramaišiui šmėstelėjo ir nuostaba, ir dėkingumas.

– Visko mačiau, bet kad mane gintų mergina… – tarė jis ir pakilo nuo stalo. Paėmęs padėklą jis dar kartą piktai dėbtelėjo į Brazilą ir išėjęs į lauką sustojo prie grupelės studentų parūkyti.

Stengiausi į jį nežiūrėti, o jis su visais kalbėjo ir juokėsi. Merginos viena po kitos slapčia taikėsi atsistoti šalia jo. Amerika, pastebėjusi, kad mano žvilgsnis vis krypsta kažkur kitur, bakstelėjo alkūne man į šoną.

– Kur ten spoksai, Ebe?

– Niekur. Niekur aš nespoksau.

Amerika pasirėmė smakrą ant sulenktos rankos ir palingavo galva.

– Ir aklas pamatytų. Pažiūrėk į tą raudonplaukę. Su kiekvienu akies mirktelėjimu braukia ranka sau per plaukus. Įdomu, ar Trevisui kada nors tai nusibos?