Джейми Макгвайр: Aš ir jis: tikra katastrofa

– Kodėl?

Nužvelgiau tatuiruotes ant jo rankų.

– Na, sakyčiau, tau labiau tinka žodis „baudžiamoji“ nei „teisė“.

– Šiaip aš su teisėsauga reikalų neturiu… bent jau kol kas. Tėvas buvo itin griežtas.

– O kur mama?

– Mirė, kai dar buvau vaikas, – sausai atsakė jis.

– Už…užjaučiu, – pasakiau kraipydama galvą. Jo atsakymas mane suglumino.

Mano užuojautą jis nuleido negirdomis.

– Aš jos nepamenu. Broliai atsimena, bet man, kai ji mirė, buvo tik treji.

– Kiek, sakei, turi brolių? Keturis? Ir visi normalūs, neiškrypę? – paerzinau.

– Neiškrypo dėl to, kad buvo vertinami pagal kumščio kietumą. Vyresni auklėjo jaunesnius. Tomas, dvyniai Teiloras ir Taileris, paskui Trentonas. Su Taileriu ir Teiloru vienam kambary geriau neatsidurti. Beveik visko, ką dabar darau ringe, išmokau iš jų. Trentonas jauniausias, bet vikriausias. Tik jis vienas gali dabar mane patiesti.

Kraipiau galvą ir stebėjausi, kaip tokie penki padūkę trevisai gali sutilpti vienuose namuose.

– Ar jie irgi tatuiruoti?

– Daugmaž. Išskyrus Tomą. Jis dirba Kalifornijoj reklamos agentūroj dideliu viršininku.

– O tavo tėvas? Kur jis?

– Netoli, – atsakė jis. Treviso veidas vėl įsitempė, žandikauliai ėmė krutėti, nes jį erzino futbolininkai.

– Ko jie čia žvygauja? – paklausiau linkteldama galva į triukšmadarių staliuką. Trevisas pakraipė galvą, aiškiai duodamas suprasti, kad nenori sakyti. Susinėriau ant krūtinės rankas ir pasimuisčiau kėdėje, sunerimusi dėl to, kad jų kalbos taip sugadino jam nuotaiką. – Na, pasakyk.

– Jie juokiasi, kad aš… pirmiausia… pakviečiau tave pavakarieniauti. Man tai… nebūdinga.

– Pirmiausia?

Kai veidu išsidaviau pagaliau supratusi, ką jis turi galvoje, Trevisas net susigūžė, ir aš nė nepajutau, kaip leptelėjau:

– O aš maniau, kad jie juokiasi iš to, jog tau gėda rodytis su manim taip apsirengusia. Pasirodo, jie galvoja, kad aš su tavim miegosiu, – piktai burbtelėjau.

– Kodėl mes neturėtume rodytis drauge?

– Apie ką mes kalbėjome? – paklausiau vėduodamasi, nes skruostus užliejo karštis.

– Apie tave. Ką studijuoji? – paklausė jis.

– A… aš… Bendruosius dalykus, kol kas. Dar neapsisprendžiau, bet širdis linksta prie buhalterijos.

– Matau, tu ne čionykštė. Atvykėlė.

– Iš Vičitos. Kaip ir Amerika.

– Kokie vėjai atpūtė net iš Kanzaso?

Ėmiau nagu knebinėti etiketę ant alaus butelio.

– Norėjom pabėgti kuo toliau.

– Nuo ko?

– Nuo tėvų.

– Šit kaip. O Amerika? Ji irgi nesutaria su tėvais?

– Ne. Markas su Pema puikūs tėvai. Iš tiesų jie mane ir užaugino. Amerika atsekė iš paskos. Nenorėjo paleisti manęs vienos.

Trevisas linktelėjo.

– Kodėl būtent į Rytų universitetą?

– O ko vertas trečiarūšis? – atkirtau.

Klausimai nuo bendrų paviršutiniškų krypo į vis asmeniškesnius, ir man darėsi nejauku.

Viena į kitą dunkstelėjo kelios kėdės, ir futbolininkų komandos vaikinai pakilo nuo stalo. Paleidę dar vieną kitą nešvankų juokelį patraukė prie durų. Jie paspartino žingsnį, kai Trevisas šastelėjo nuo savo kėdės. Atsiliekantieji ėmė stumti priekyje einančius, kad spėtų pasprukti pro duris, kol Trevisas jų nepasivijo. Bet jis sugrįžo ir atsisėdo, užgniauždamas pyktį ir nusivylimą.

Kilstelėjau vieną antakį.

– Tu man neatsakei, kodėl pasirinkai Rytų universitetą, – priminė man jis.

– Sunku paaiškinti, – gūžtelėjau pečiais. – Tiesiog taip buvo teisingiausia.

Nusišypsojo ir atsivertė valgiaraštį.

– Suprantu tave.

Antras skyrius

Kiaulė

Valgykloje prie mūsų įprasto staliuko susėdo pažįstami veidai. Man iš vienos pusės įsitaisė Amerika, iš kitos – Finčas, o ant laisvų kėdžių sukrito Šeplis su savo Sigma Tau brolijos nariais. Per garsų šurmulį sunku buvo girdėti vienam kitą, o kondicionierius šiandien ir vėl, regis, buvo sugedęs. Ore tvyrojo sodrus šviežio maisto ir prakaituotos odos kvapas, tačiau vis tiek visi kažkodėl buvo linksmiau nusiteikę, nei įprastai.

– Sveiks, Brazilai, – pasilabino Šeplis su priešais mane sėdinčiu vaikinu. Nuo jo gelsvai rusvos odos ir šokolado spalvos akių balta universiteto futbolo komandos kepuraitė, užsmaukta žemai ant akių, atrodė dar baltesnė.

– Ko šeštadienį nepasilikai po rungtynių, Šepai? Už tave turėjau išmaukti gal net šešis alaus, – plačiai šypsodamasis užsipuolė jį Brazilas.

– Dėkui, kad išgelbėjai. Su Mare buvom nulėkę pavakarieniauti, – atsakė jam Šeplis ir pasilenkęs pakštelėjo Amerikai į šviesių ilgų plaukų viršugalvį.

– Tu sėdi ant mano kėdės, Brazilai.

Brazilas atsisuko ir pamatė už savęs stovintį Trevisą. Paskui nustebęs atsisuko į mane ir paklausė:

– Oi, ar čia tavo mergina, Trevi?

– Tikrai ne, – suskubau atsakyti, smarkai purtydama galvą.

Brazilas vėl atsisuko į Trevisą, o šis žiūrėjo į jį ir laukė. Vaikinas gūžtelėjo pečiais ir pasiėmęs padėklą nuėjo į stalo galą.

Sėsdamasis į jo vietą Trevisas man nusišypsojo ir paklausė:

– Kas naujo, Balandėle?

– Čia dabar kas? – nustebusi negalėjau atplėšti akių nuo jo padėklo. Paslaptingas patiekalas jo lėkštėje buvo panašus į kūrinį iš vaško.

Trevisas nusijuokė ir atsigėrė iš stiklinės vandens.

– Valgyklos darbuotojos man kelia siaubą. Nenoriu kritikuoti jų sugebėjimų gaminti maistą.

Negalėjau nepastebėti prie staliuko sėdinčių draugų žvilgsnių, kupinų susižavėjimo. Treviso elgesys patraukė jų dėmesį, ir man nejučia nuo lūpų dingo šypsena, nes supratau: esu vienintelė mergina, su kuria Trevisas pareiškė norą sėdėti prie vieno stalo.

– Aaa… po pietų rašysim biologijos kontrolinį, – suniurzgė Amerika.

– Pasiruošei? – paklausiau jos.

– Dieve, aišku, kad ne. Visą vakarą bandžiau įtikinti savo vaikiną, kad tu nemiegosi su Trevisu.

Kitam stalo gale sėdintys futbolo komandos žaidėjai ūmai nutilo nešvankiai juokavę ir suskato klausytis mūsų pokalbio. Sukluso ir kiti studentai. Perliejau Ameriką piktu žvilgsniu, bet ji nesijautė prasikaltusi ir tik niuktelėjo ranka Šepliui į petį.

– Jėzau, Šepi. Vakar tau teko tiek iškentėti, ką? – nusistebėjo Trevisas ir sviedė į savo pusbrolį kečupo pakelį. Šeplis nieko jam neatsakė, bet aš dėkingai šyptelėjau Trevisui už išgelbėtą savo kailį.

Amerika paglostė jam nugarą ir paguodė:

– Nieko, praeis. Tiesiog prireiks nemažai laiko, kol jis patikės, kad Ebė nepasiduoda tavo kerams.

– Aš ir nesirengiu jos kerėti, – nepatenkintas ir truputį įsižeidęs burbtelėjo Trevisas. – Ji mano draugė.

Pažvelgiau į Šeplį.

– Sakiau? Be reikalo jaudinaisi.

Galų gale Šeplis išdrįso pakelti į mane akis, ir pamačius, kad kalbu nuoširdžiai, jo žvilgsnis prašviesėjo.

– O tu pasiruošei? – paklausė manęs Trevisas.

Susiraukiau.

– Biologiją galiu mokytis kiauras dienas, bet vis tiek nieko nesuprasiu. Mano smegenėlės jos nepriima.

Trevisas pakilo nuo stalo.

– Eime.

– Kur?

– Eime, pasiimsi užrašus. Padėsiu tau pasiruošti kontroliniam darbui.

– Trevisai…

– Kelk subinę, Balandėle. Parašysi tą kontrolinį kaip per sviestą.

Praeidama pro Ameriką timptelėjau jai už šviesių plaukų.

– Susitiksim paskaitoj, Mare.

Ji man šyptelėjo.

– Užimsiu tau vietą. Man reikės tavo pagalbos.