Джейми Макгвайр: Aš ir jis: tikra katastrofa

Trevisui pasirodžius tarpduryje, kilo neapsakomas triukšmas. Jis ėjo pusnuogis, atsipalaidavęs, ramus. Įžengė į prasiskyrusį ratą taip, lyg paprastą dieną būtų atėjęs į darbą. Tvirti raumenys po tatuiruota oda įsitempė, ir juodu su Mareku sudaužė krumpliais. Trevisas gunktelėjo prie Mareko ir kažką tyliai sušnibždėjo jam į ausį. Imtynininkas stengėsi nesusijuokti. Marekas atsistojo pėda pėdon su Trevisu ir abu įdėmiai pažvelgė vienas kitam į akis. Mareko žvilgsnis buvo žudikiškas, o Treviso – kiek linksmokas.

Vaikinai žengė kelis žingsnius atgal ir Adamas papūtė ragą. Marekas atsistojo į gynybinę poziciją, ir Trevisas puolė.

Negalėdama matyti, kas dedasi, pasistiebiau ant pirštų galų ir dairiausi į vieną pusę, į kitą. Šoktelėjau aukštyn, paskui ėmiau brautis pro žmones į priekį. Alkūnės smigo man į šonus, tvirti pečiai stumdė į šalis kaip biliardo kamuolį. Pagaliau pamačiau kovotojų pakaušius, bet vis tiek nesilioviau spraustis pirmyn.

Kai galiausiai man pavyko prisikasti iki pirmųjų eilių, Marekas tvirtomis rankomis sugriebė Trevisą ir jau rengėsi tėkšti į grindis, bet vos tik pasilenkė, priešininkas smogė jam keliu į veidą. Nespėjus tam atremti smūgio, Trevisas puolė jį visa jėga ir ėmė talžyti kumščiais kraujais paplūdusį veidą.

Man į ranką susmigo penki pirštai, ir aš loštelėjau atgal.

– Ką čia, po perkūnais, išdarinėji, Ebe? – paklausė Šeplis.

– Iš galo nieko nematau! – šūktelėjau jam.

Atsisukau į ratą kaip tik tuo metu, kai Marekas kirto stiprų smūgį. Trevisas grįžtelėjo ir išvengė smūgio, tada apsisuko ir atsivėdėjęs kirto alkūne Marekui į veidą, tiesiai į nosį. Man į veidą tykštelėjo kraujas ir aptaškė visą megztinio priekį. Marekas kaip bulvių maišas žnektelėjo ant cementinių grindų, ir kurį laiką patalpoj tvyrojo visiška tyla.

Adamas užmetė ant sukniubusio Mareko raudono audinio skepetą ir minia vėl sugaudė. Vėl iš rankų į rankas ėmė plaukti banknotai, o veiduose įsirėžė dvejopos nuotaikos – džiaugsmo ir nusivylimo.

Staiga sujudusi minia ėmė mane stumdyti pirmyn atgal. Kažkur už nugaros išgirdau Ameriką šaukiant mano vardą, bet negalėjau pajudėti, nes nustėrusi spoksojau į savo sukruvintą megztinį – per visą krūtinę iki pat juosmens.

Prieš akis išdygo pora sunkių juodų kaustytų batų ir mano žvilgsnis nuslydo į grindis. Paskui akys iš lėto ėmė kilti aukštyn sukruvintais džinsais, dailiais pilvo raumenimis, plika, tatuiruotėmis išmarginta prakaituota krūtine ir galiausiai sustojo ties šiltomis rudomis akimis. Kažkas smarkiai niūktelėjo man į nugarą, ir Trevisas sugriebė man už rankos, kad nepargriūčiau.

– Ei! Pasitraukit nuo jos, gerai?

Susiraukęs Trevisas stūmė nuo manęs visus, kas tik bandė prisiartinti. Pamačius sukruvintą mano drabužį, jo veidas sušvelnėjo ir jis rankšluosčiu nušluostė man veidą.

– Atleisk, kad taip atsitiko, balandėle.

Adamas patapšnojo Trevisui per pakaušį ir paragino:

– Eime, Pasiutęs Šunie! Tavęs laukia kalnas šlamančiųjų!

Bet Trevisas neatitraukė akių nuo manųjų.

– Labai gaila megztinio. Tau jis labai tinka.

Tačiau jį bemat apstojo gerbėjai, ir jis dingo taip pat greitai, kaip ir pasirodė.

– Ką sau galvoji, kvaile? – užriko ant manęs Amerika ir stipriai patraukė už rankos.

– Juk atėjau pasižiūrėti kautynių, ne? – šypsodamasi atšoviau jai.

– Tau čia išvis nereikėjo nė kojos kelti, Ebe, – subarė Šeplis.

– Amerikai irgi, – atkirtau.

– Bet ji nesiveržia į ringo vidurį! – susiraukė Šeplis. – Eime.

Amerika man nusišypsojo ir nušluostė veidą.

– Su tavim vienos bėdos, Ebe. Dieve, vis tiek tave myliu!

Ji apkabino mane už kaklo ir mudvi patraukėme laiptais viršun į tamsų lauką.

Amerika palydėjo mane į bendrabutį ir įžengusi į kambarį kreivai šyptelėjo mano kambario draugei Karai. Aš skubiai nusivilkau kruviną megztinį ir numečiau į nešvarių skalbinių pintinę.

– Siaubas. Kur tu buvai? – paklausė Kara nuo savo lovos.

Žvilgtelėjau į Ameriką. Ši gūžtelėjo pečiais ir tarė:

– Kraujas iš nosies pasruvo. Ar nesi mačiusi, kaip Ebei kraujuoja nosis?

Kara kilstelėjo aukštyn akinius ir papurtė galvą.

– Nieko, dar pamatysi.

Amerika pamerkė man akį ir uždarė paskui save duris. Mažiau nei po minutės suzvimbė mano telefonas. Kaip visada vos spėjusi atsisveikinti Amerika pasiuntė man žinutę: „Varau pas Šepą. Iki rytojaus, ringo karaliene.“

Dirstelėjau į Karą, ji spoksojo į mane tarsi laukdama, kada vėl man iš nosies plūstelės kraujas.

– Ji pajuokavo, – nuraminau.

Kara abejingai linktelėjo ir nudelbė akis į šūsnį knygų ant savo lovos.

– Turbūt teks eiti po dušu, – pasakiau jai ir pasiėmiau rankšluostį su prausimosi reikmenų krepšeliu.

– Informuosiu spaudą, – nepakeldama galvos atšovė Kara.

Kitą dieną per pietų pertrauką šeplis su amerika atsisėdo prie manęs. Nors ketinau pietauti viena, į valgyklą prigužėjo tiek studentų, kad visos kėdės aplink mane veikiai buvo užsėstos arba Šeplio studentų draugijos narių, arba futbolo komandos žaidėjų. Kai kurie iš jų vakar buvo kautynėse, bet nė vienas neužsiminė apie mano pasirodymą ringo aikštelėje.

– Šepai, – šūktelėjo kažkas praeidamas.

Šeplis linktelėjo ir mudvi su Amerika atsisukusios pamatėme Trevisą, besiruošiantį sėsti mūsų stalo gale. Jį atlydėjo dvi geidulingos dažytos blondinės, vilkinčios Sigma Kappa draugijos marškinėlius. Viena iš jų įsitaisė Trevisui ant kelių, kita, glostinėdama jo marškinėlius, atsisėdo greta.

– Dieve, vos neapsivėmiau, – burbtelėjo Amerika.

Ant Treviso kelių sėdinti blondinė atsisuko į Ameriką.

– Aš viską girdėjau, murze.

Amerika čiupo bandelę, sviedė per stalą ir tik vos vos nepataikė merginai į veidą. Nespėjus šiai dar ko nors pasakyti, Trevisas ištiesė koją ir ji šleptelėjo ant grindų.

– Oi! – suriko mergina ir pakėlusi galvą pažiūrėjo į jį.

– Amerika – mano draugė. Susirask kitą sterblę, Leksa.

– Trevisai! – sušuko ji, stodamasi ant kojų.

Trevisas nekreipė į merginą dėmesio ir pasilenkė prie savo lėkštės. Mergina dėbtelėjo į savo seserį, įsižeidusi atsiduso ir abi susikibusios už rankų nuėjo.

Trevisas mirktelėjo Amerikai ir lyg niekur nieko įsimetė burnon kitą kąsnį. Aš tik dabar pastebėjau truputį prakirstą jo antakį. Susižvalgęs su Šepliu, Trevisas užvedė pokalbį su priešais jį sėdinčiu vaikinu iš futbolo komandos.

Pietautojams prie mūsų stalo prasiskirsčius, Amerika, Šeplis ir aš dar pasilikome aptarti savaitgalio planų. Trevisas irgi atsistojo eiti, bet stabtelėjo prie mūsų stalo galo.

– Kas? – prisidėjęs prie ausies ranką garsiai paklausė Šeplis.

Stengiausi nekreipti į Trevisą dėmesio, bet pakėlusi akis pastebėjau, kad jis spokso tiesiai į mane.

– Tu gi ją žinai, Trevi. Geriausia Amerikos draugė. Vakar ji buvo su mumis, – tarė Šeplis.

Trevisas man nusišypsojo, kaip supratau, nutaisęs patį meiliausią veidą. Vešliais rudais plaukais, tatuiruotomis rankomis, jis tiesiog tryško seksualumu, ir aš užverčiau akis į viršų, taip atsakydama į jo mėginimą vilioti.

– Kada įsitaisei geriausią draugę, Mare? – paklausė jis.

– Pirmam kurse, – atsakė ji ir sučiaupusi lūpas šyptelėjo mano pusėn. – Ar jau pamiršai, Trevisai? Vakar tu sugadinai jos megztinį.

Trevisas šyptelėjo.