Джейми Макгвайр: Aš ir jis: tikra katastrofa

– Aš daug esu sugadinęs megztinių.

– Šlykštu, – burbtelėjau.

Trevisas apsuko ant vienos kojos kėdę ir atsisėdęs šalia manęs pasidėjo rankas ant atlošo.

– Tai tu ta balandėlė, ką?

– Ne, – piktai atrėžiau. – Aš turiu vardą.

Jam, regis, patiko, kaip priešgyniauju, o aš dėl to tik dar labiau supykau.

– Na, ir koks gi tas tavo vardas? – paklausė.

Nekreipdama į jį dėmesio įsidėjau burnon paskutinį obuolių pyrago kąsnį.

– Vadinasi, bus Balandėlė, – pasakė jis ir gūžtelėjo pečiais.

Aš dirstelėjau į Ameriką, o tada atsisukau į Trevisą.

– Aš valgau, nematai?

Trevisui patiko mano mestas iššūkis.

– O aš Trevisas. Trevisas Medoksas.

Vėl užverčiau akis į lubas.

– Žinau, kas tu toks.

– Žinai, a? – Trevisas kilstelėjo perskeltą antakį.

– Nesipuikuok. Kaip gali neįsiminti, kai penkiasdešimt prisilakusių burnų skanduoja tavo pavardę.

Trevisas loštelėjo atgal ir ištiesė nugarą.

– Man dažnai taip būna.

Aš vėl pabaltakiavau į Trevisą ir jis prunkštelėjo.

– Tau tikas?

– Kas kas?

– Tikas. Tavo akys vis virsta aukštyn.

Perliejau jį piktu žvilgsniu, o jis tik nusijuokė.

– Bet tavo akys nuostabiai gražios, – pasakė jis ir pasilenkė visai prie pat mano veido. – Beje, kokios jos spalvos? Pilkos?

Aš palenkiau galvą virš lėkštės, kad mano karamelinės spalvos plaukai užkristų tarp mūsų kaip uždanga. Man nepatiko, kad jis sėdi taip arti. Nenorėjau kaip tos dešimtys universiteto studenčiokių raudonuoti jo draugijoje. Visai netroškau per jį jaustis bjauriai.

– Apsiramink, Trevisai. Nieko neišdegs. Jinai man kaip sesuo, – perspėjo Amerika.

– Mažule, – įsiterpė Šeplis, – tu ką tik jį subarei, tai jis dabar nenustos.

– Tu jai nepatiksi, – neatlyžo Amerika.

Trevisas apsimetė įsižeidęs.

– Aš visoms patinku!

Akies krašteliu dirstelėjau į jį ir nusišypsojau.

– Aha! Ji šypsosi. Vis dėlto dar nesu toks niekam tikęs, – pamerkė akį. – Malonu buvo susipažinti, Balandėle.

Apėjęs stalą Trevisas pasilenkė Amerikai prie ausies ir kažką sušnibždėjo.

Šeplis metė į savo pusbrolį keptą bulvytę.

– Šalin savo žabtus nuo mano merginos ausies, Trevi!

– Aš tik paklausiau! Paklausiau!

Trevisas nekaltai iškėlė rankas ir atatupstas pasitraukė nuo stalo.

Jam įkandin nusekė kelios merginos. Krykštaudamos ir braukdamos pirštais per plaukus bandė patraukti jo dėmesį. Jis atidarė joms duris ir jos kone sucypė iš laimės.

Amerika nusijuokė.

– Ojojoi, Ebe. Užsitraukei bėdą.

– Ką jis pasakė? – atsargiai paklausiau.

– Jis nori, kad tu atsivestum ją į butą, taip? – bandė spėti Šeplis. Amerika linktelėjo, ir jis palingavo galva. – Tu protinga, Ebe. Sakau tau tiesiai: jeigu užkibsi ant jo kabliuko, o paskui su juo susipyksi, tai nebandyk išsilieti ant manęs ar Amerikos, supratai?

Šyptelėjau jam ir tariau:

– Aš tai jau tikrai neužkibsiu, Šepai. Ar aš tau nors kiek panaši į katrą nors iš tų barbių dvynių?

– Nebijok, jinai neužkibs, – glostydama jam ranką, suskubo raminti Amerika.

– Čia ne pirmas kartas, Mare. Ar žinai, kiek sykių jis mane pavedė, permiegodamas su geriausiomis mano draugėmis? Staiga jos susivaidija su Trevisu ir nebenori su manim draugauti, nes aš bičiuliaujuosi su priešu! Sakau tau, Ebe, – Šeplis pažvelgė į mane, – paskui nedrausk Marei susitikinėti su manim ar eiti pas mane dėl to, kad tu susižavėjai Treviso raumenimis. Aš tave perspėjau.

– Nebūtina, bet vis tiek ačiū, – atsakiau jam ir nusišypsojau. Man norėjosi pakelti Šepliui nuotaiką, nes mačiau, kaip jis nusiminęs, nes daugelį metų kentė nuo skaudžių Treviso išdaigų.

Išeidama su Šepliu Amerika man pamojo, o aš patraukiau į popietinę paskaitą. Prisimerkusi nuo skaisčios saulės žengiau į lauką, spausdama saujoj kuprinės rankenas. Rytų universitete radau tai, ko ir tikėjausi: nuo mažų auditorijų iki nepažįstamų veidų. Man tai buvo nauja pradžia. Galėjau laisvai vaikščioti, negirdėdama sau už nugaros kuždant žmonių, kurie ką nors žino – ar dedasi žiną – apie mano praeitį. Aš niekuo neišsiskyriau iš kitų smalsių išplėstakių, į paskaitas skubančių pirmakursių. Niekas į mane nespoksojo, niekas nenešiojo gandų, niekas manęs nesigailėjo ir nesmerkė. Iš manęs liko tik iliuzija – jie mane mato tokią, kokią noriu, kad matytų. Apsimečiau kašmyru vilkinčia rimtuole Ebe Abernati.

Numetusi ant grindų kuprinę susmukau ant laisvos kėdės. Pasilenkusi ėmiau ieškoti tarp knygų savo nešiojamojo kompiuterio. Kai išsitraukusi dėjau jį ant suolo, pamačiau gretimame suole įsitaisant Trevisą.

– Puiku, galėsi už mane konspektuoti, – pasakė jis. Įsikišęs burnon rašiklį kramtė ir šypsojosi, neabejotinai nutaisęs patį žaviausią veidą.

Mečiau į jį pasibaisėjimo kupiną žvilgsnį.

– Tu šitos paskaitos nelankai.

– Kas tau sakė. Aš visad sėdžiu ana ten, – pasakė jis ir parodė viršutinę paskutinę eilę. Nedidelė grupelė merginų išvertusios akis žiūrėjo į mane, o vidury tarp jų pamačiau vieną tuščią kėdę.

– Nesirengiu už tave konspektuoti, – atšoviau jam ir įjungiau kompiuterį.

Trevisas pasilenkė taip arti, kad pajutau prie skruosto jo alsavimą.

– Atsiprašau. Gal kuo nors įžeidžiau?

Atsidusau ir papurčiau galvą.

– Tai kas tada negerai?

Aš tyliai jam atkirtau:

– Nesiruošiu su tavim miegoti, tad geriau nepradėk.

Jo veidu lėtai nuslinko šypsena, ir jis tarė:

– Aš ir neprašau tavęs su manim miegoti.

Paskui susimąstęs pakėlė akis į lubas ir pridūrė:

– Argi ne taip?

– Aš ne iš barbių ir ne iš tų, kurios sėdi ten viršuje, – pasakiau jam ir loštelėjau merginų pusėn. – Man nedaro įspūdžio nei tavo tatuiruotės, nei tavo vaikiškas žavesys, nei apsimestinis abejingumas, tad gali čia nevaidinti, sutarta?

– Gerai, Balandėle, – jis siutinamai atkakliai nepaisė mano nemandagaus elgesio. – Gal norėtum šįvakar ateiti kartu su Amerika?

Piktai nusijuokiau iš jo kvietimo, o jis pasilenkė dar arčiau ir tarė:

– Nebijok, neišdulkinsiu. Tiesiog noriu pabendrauti.

– Neišdulkinsi? Kaip tau ir liežuvis apsiverčia šitaip kalbėti?

Trevisas pratrūko kvatotis. Kraipydamas galvą tarė:

– Ateik, nebijok. Aš net nekabinsiu tavęs, prisiekiu.

– Pagalvosiu.

Į auditoriją įžengė profesorius Čeinis ir Trevisas atsisuko į jį. Jo veide sustingo paslaptinga šypsena. Skruoste buvo matyti duobutė. Kuo ilgiau jis šypsojosi, tuo stipriau man norėjosi jo nekęsti, bet kaip tik to ir neįstengiau.

– Kas man galėtų pasakyti, kurio prezidento žmona buvo žvaira ir visaip kitaip bloga? – paklausė Čeinis?

– Būtinai užsirašyk, – pašnibždėjo Trevisas. – Šito man reikės, kai ieškosiuosi darbo.

– Ša, – subariau jį, stengdamasi nepraleisti nė vieno Čeinio žodžio.

Trevisas nusijuokė ir patogiai atsilošė kėdėje. Valandą, kol vyko paskaita, jis tai žiovavo, tai atsirėmęs į mano ranką žiūrėjo į monitorių, kaip konspektuoju. Didelėmis valios pastangomis bandžiau nekreipti į jį dėmesio, bet buvo sunku susikaupti – jis buvo taip arti ir savo kietais raumenimis rėmėsi man į ranką. Paskui jis atsisėdo tiesiai ir ėmė tampyti ant riešo juodą gumytę, kol Čeinis baigė paskaitą ir mus paleido.

Išėjau iš auditorijos ir nuskubėjau koridoriumi. Kai jau maniau esanti saugiai nuo jo pabėgusi, Trevisas Medoksas išdygo man prie šono.