Джейми Макгвайр: Aš ir jis: tikra katastrofa

– Man patinka, kad elgiesi natūraliai. Čia merginos neateina taip apsirengusios.

– Mane privertė eiti. Aš visai nenoriu padaryti tau įspūdžio, – atsakiau jam pasipiktinusi, kad mano planas žlugo.

Jis nusišypsojo vaikiškai linksmai, o aš nudaviau dar labiau supykusi, kad paslėpčiau savo sutrikimą. Nežinau, ką kitos merginos apie jį galvoja, bet man teko matyti, kaip jos elgiasi. Šią akimirką mane buvo apėmęs veikiau šleikštus, nemalonus jausmas, nei juoką keliantis susižavėjimas, tad kuo labiau jis stengėsi mane prajuokinti, tuo smarkiau bjuro mano nuotaika.

– Tu jau padarei man įspūdį. Paprastai man net nereikia prašyti merginų, kad ateitų pas mane į namus.

– Neabejoju, – atsakiau ir pasibaisėjusi susiraukiau.

Jis buvo siaubingai pasitikintis savimi. Ne tik begėdiškai puikavosi savo žavia išvaizda, bet ir buvo įpratęs, kad moterys pultų jam ant kaklo, tad mano šaltai abejingas elgesys jam veikiau buvo kažkas nauja, nei įžeidu. Man skubiai reikėjo keisti strategiją.

Amerika nukreipė į ekraną televizoriaus pultelį ir įjungė.

– Šįvakar bus geras filmas. Ar kas nors norėtų sužinoti, kur pradingo Mažoji Džeinė?

Trevisas pakilo nuo sofos.

– Aš ruošiausi eiti kur nors pavakarieniauti. Alkana, Balandėle?

– Jau valgiau, – truktelėjau pečiais.

– Ne, ne, nevalgei, – suskubo Amerika, bet paskui susigriebė, kad susimovė. – Oi… tikrai… visai pamiršau, kad… neseniai sušveitei… picą. Prieš pat mums išvažiuojant.

Aš nusivaipiau iš jos nesėkmingo bandymo ištaisyti klaidą ir laukiau, ką pasakys Trevisas.

Jis perėjo per kambarį ir atidarė duris.

– Eime. Matau, kad alkana.

– O kur eisim?

– Kur nori. Galim į piceriją.

Pažvelgiau į savo drabužius.

– Aš netinkamai apsirengusi.

Jis įdėmiai mane nužvelgė ir nusijuokė:

– Viskas gerai. Eime. Mirštu iš alkio.

Atsistojau ir pamojau Amerikai, o tada praėjau pro Trevisą ir pasukau prie laiptų. Automobilių aikštelėje stabtelėjau, nes su siaubu pamačiau, kad jis sėda ant juodo matinio motociklo.

– Aaa… – sumykiau, suriesdama ir ištiesdama nuogus kojų pirštus.

Jis metė į mane nekantraujantį žvilgsnį ir paragino:

– Lipk lipk. Aš važiuosiu lėtai.

– Kas čia toks? – paklausiau bandydama perskaityti užrašą ant degalų bako.

– Harlis, „Nakties nutrūktgalvis“. Mano gyvenimo meilė. Žiūrėk, lipdama nenubrauk dažų.

– Aš su šlepetėmis!

Trevisas taip pažiūrėjo į mane, tarsi būčiau prabilusi svetima kalba.

– Aš su kaustytais batais. Lipk.

Jis užsidėjo akinius nuo saulės. Suriaumojo užvestas variklis. Užlipau ant motociklo ir ėmiau grabalioti sau už nugaros ko nors įsitverti, bet mano pirštai apčiuopė tik odinę sėdynę ir plastikinį užpakalinių šviesų gaubtą.

Trevisas sugriebė man už riešų ir apkabino mano rankomis savo liemenį.

– Įsitverti gali tik manęs, Balandėle. Laikykis tvirtai ir nepasileisk, – paliepė jis ir pasispyręs kojomis stumtelėjo motociklą atgal. Suktelėjęs riešą padidino greitį, išriedėjo į gatvę ir mes nukūrėme lyg raketa. Palaidi plaukai plakėsi man į veidą ir aš pasislėpiau už Treviso nugaros, nes supratau: jeigu bandysiu dairytis jam per petį, netrukus mano akiniai bus aplipę ištiškusiais vabzdžiais.

Įvažiavus į kavinės kiemą, jis smarkiai pasukiojo akceleratoriaus rankenėlę, o kai motociklas pagaliau sustojo, svajojau kuo greičiau paliesti kojomis žemę.

– Tu beprotis!

Trevisas prunkštelėjo, paskui pavertė motociklą į šoną ir atrėmė ant kojelės. Nulipęs nuo jo tarė:

– Važiavau leistinu greičiu.

– Taip, leistinu greitkely! – atrėžiau jam ir mėginau pešioti susivėlusius plaukų kuokštus.

Trevisas žiūrėjo, kaip aš pirštais šukuoju plaukus, o tada nuėjęs prie durų atidarė jas ir pasakė:

– Niekada neleisiu, kad tau kas nors atsitiktų, Balandėle.

Pikta kaip velnias puoliau į kavinę, nors kojos manęs šiek tiek neklausė. Ore tvyrojo riebalų ir prieskoninių žolelių kvapas. Nusekiau paskui Trevisą raudonu, trupiniais nubarstytu kilimu. Pasirinkęs nuošalų staliuką už pertvaros kavinės kampe, atokiau nuo būrelio studentų ir triukšmingų šeimų, užsakė mums alaus. Apsidairiau po salę. Tėvai meiliai kalbino savo neklaužadas vaikus valgyti, o Rytų universiteto studentai smalsiais žvilgsniais stebeilijo į mus. Nusisukau nuo jų.

– Tuojau, Trevisai, – tarė padavėja, priimdama mūsų alaus užsakymą. Jam įžengus į kavinę, padavėja akivaizdžiai pasitempė. Apsisukusi grįžo į virtuvę.

Ūmai sutrikau dėl savo išvaizdos ir užsikišau už ausų vėjo ištaršytus plaukus.

– Dažnai čia lankaisi? – paklausiau nutaisiusi rūgščią miną.

Trevisas atsirėmė alkūnėmis į stalą ir palinkęs virš jo įsmeigė į mane savo rudas akis.

– Kur čia šuo pakastas, Balandėle? Ar tu apskritai nekenti žmonių, ar tik manęs?

– Turbūt tik tavęs, – burbtelėjau.

Patenkintas mano atsakymu nusijuokė.

– Niekaip tavęs neperkandu. Tu esi pirma mergina, pasibjaurėjusi manim prieš sugriūvant į lovą. Kalbi nė kiek nesimaivydama ir visai nesistengi patraukti mano dėmesio.

– Nieko čia keista. Tu tiesiog man nepatinki.

– Jeigu nepatikčiau, čia nesėdėtum.

Mano suraukta kakta nejučia išsilygino ir aš atsidusau.

– Aš nesakau, kad tu blogas ar dar koks. Tiesiog nenoriu patvirtinti tavo išankstinės nuostatos, kad esu tik dar viena, turinti vaginą.

Nudelbusi akis į druskos kruopelytes ant stalo laukiau jo atsako, bet netrukus išgirdau garsus, lyg Trevisas būtų užspringęs.

Jis sėdėjo išplėtęs iš nuostabos akis ir kvatojo net susiriesdamas.

– Jėzau šventas! Tu mane pribaigsi! Viskas. Mes turime tapti draugais. Nenoriu girdėti jokių „ne“.

– Draugais būti galim, bet nebandyk kas penkias sekundes kišt rankos į mano kelnaites.

– Su manim tu nemiegosi. Sutarta.

Bandžiau sutramdyti šypseną, bet nepavyko.

Jo akys nušvito.

– Garbės žodis. Apie kelnaites – nė minties… Na, nebent pati norėtum.

Atsirėmiau alkūnėmis į stalą ir palinkusi prie jo atšoviau:

– Bet šito tikrai nebus, tad galime būti draugai.

Jo veide šmėstelėjo valiūkiška šypsena. Palinkęs dar arčiau manęs tarė:

– Niekada nesakyk niekada.

– Papasakok apie save, – paprašiau. – Ar jau seniai vadiniesi Pasiutusiu Šunimi, ar gavai šią pravardę būdamas čia?

Tardama jo pravardę dviem abiejų rankų pirštais parodžiau sutartinį kabučių ženklą ir pamačiau, kaip pirmą kartą sušlubuoja jo pasitikėjimas savimi. Atrodo, jis truputį susigėdo.

– Ne. Šią pravardę man prilipdė Adamas po pirmosios kovos.

Trumpi jo atsakymai jau buvo pradėję mane erzinti.

– Ir viskas? Daugiau nieko man apie save nepapasakosi?

– Ką norėtum sužinoti?

– Kaip įprasta. Kur gimei, augai? Kuo norėtum būti užaugęs ir panašiai.

– Gimiau ir augau čia. Studijuoju baudžiamąją teisę.

Atsidusęs išvyniojo iš servetėlės įrankius ir tvarkingai padėjo šalia lėkštės. Dirstelėjo per petį atgal. Veidas įsitempė. Prie dviejų staliukų sėdinti amerikietiškojo futbolo studentų komanda prapliupo juoktis, ir Trevisas suirzo nežinodamas, iš ko jie kvatojasi.

– Nemeluok, – nepatikliai tariau.

– Nemeluoju. Aš vietinis, – išsiblaškęs atsakė jis.

– Kalbu apie mokslus. Neatrodo, kad studijuotum baudžiamąją teisę.

Jis suraukė antakius. Staiga mūsų pokalbis jį sudomino ir jis paklausė: