Джейми Макгвайр: Aš ir jis: tikra katastrofa

– Tai ar jau pagalvojai? – paklausė dėdamasis akinius nuo saulės.

Prieš mus žengė nedidukė brunetė ir išpūtusi akis viltingai pažvelgė į Trevisą.

– Labas, Trevisai, – suulbo, sukdama ant piršto plaukų sruogą.

Aš stabtelėjau, paskui, šlykštėdamasi jos saldžiu balseliu, apėjau šonu. Kiek anksčiau buvau mačiusi ją merginų Morgano bendrabučio valgykloje ir kalbėjo ji visai normaliai. Tada jos balsas skambėjo kaip suaugusio žmogaus, todėl dabar pagalvojau, kodėl ji mano, jog kūdikišku balseliu gali sužavėti Trevisą. Ji dar kažką jam paulbėjo visa oktava aukščiau, bet jis ir vėl atskubėjo prie manęs.

Išsitraukęs iš kišenės žiebtuvėlį, prisidegė cigaretę ir išpūtė tirštų dūmų debesį.

– Tai apie ką mes čia? A, taip… Tu turėjai pagalvoti.

Aš nusijuokiau.

– Ką čia pliauški?

– Ar pagalvojai? Ateisi?

– Jeigu pasakysiu „taip“, ar liausiesi sekiojęs paskui mane?

Kiek pamąstęs, linktelėjo.

– Taip.

– Tada ateisiu.

– Kada?

Atsidusau.

– Šįvakar. Ateisiu šįvakar.

Trevisas nusišypsojo ir sustojo kaip įbestas.

– Puiku. Iki pasimatymo, Balandėle, – šūktelėjo nueidamas.

Pasukusi už kampo pamačiau lauke prie bendrabučio stovinčią Ameriką su Finču. Per pirmakursių įvadinę savaitę mes visi trys sėdėjome prie vieno stalo ir aš supratau, kad jis bus trečias laukiamas sraigtelis mūsų gerai sustyguotame mechanizme. Finčas nebuvo itin didelio ūgio, bet vis tiek gerokai aukštesnis už mano vieną šimtą ir šešiasdešimt centimetrų. Didelės apvalios akys ryškino pailgo, glotnaus veido bruožus, o dirbtinai nubalinti plaukai priekyje paprastai būdavo nukirpti ežiuku.

– Trevisas Medoksas? Jergau, Ebe, kada pradėjai nardyti tokiuose giliuose vandenyse? – nepatikliai žvelgdamas į mane nusistebėjo Finčas.

Amerika ištempė iš burnos ilgą kramtomosios gumos juostą.

– Jį atstumdama tik dar labiau blogini padėtį. Jis prie tokių dalykų nepratęs.

– Tai ką man pasiūlysi? Permiegot su juo?

Amerika patraukė pečiais.

– Sutaupytų laiko.

– Pažadėjau jam šįvakar nueiti.

Finčas susižvalgė su Amerika.

– Kas yra? Jis pažadėjo nuo manęs atsiknisti, jeigu pasakysiu „taip“. Tu juk šįvakar ten važiuosi, tiesa?

– Na, taip, – patvirtino Amerika. – Ir tu tikrai eisi?

Nusišypsojau jiems abiem ir nuėjau į bendrabutį. Įdomu, ar Trevisas laikysis duoto žodžio nesikabinėti? Nesunku jį perprasti: aš jam buvau arba naujas iššūkis, arba saugiai nepatraukli, tad galėčiau būti gera draugė. Tik pati nežinojau, kuris variantas man labiau tinka.

Po keturių valandų amerika, susiruošusi drauge važiuoti pas Šeplį ir Trevisą, pasibeldė į mano kambario duris. Man išėjus į koridorių, ji nė kiek nesivaržydama rėžė:

– Fui, Ebe! Atrodai kaip benamė!

– Puiku, – atsakiau jai, patenkinta savo išvaizda. Plaukus buvau susikėlusi ant pakaušio į netvarkingą kuodą. Nusivaliau makiažą, o glaustinius lęšius pakeičiau stačiakampiais juodų rėmelių akiniais. Užsivilkusi apšiurusius marškinėlius, užsimovusi sportines kelnes ir įsispyrusi į šlepetes per pirštą, nutapenau paskui Ameriką. Mintis taip apsirengti šovė galvon prieš kelias valandas. Mano planas buvo atrodyti kuo nepatraukliau. Geriausiu atveju Trevisas akimirksniu nuo manęs nusigręš ir liausis kvailai priekabiavęs. Jeigu jam reikia draugužės, tai aš taikiausi į tokią, su kuria jam būtų gėda rodytis viešai.

Amerika nuleido automobilio langą ir išspjovė gumą.

– Per daug akivaizdu. Gal dar iki pilno komplekto reikėjo išsivolioti šunų išmatose?

– Niekam nesistengiu įtikti, – atšoviau jai.

– Matau.

Sustojome aikštelėje prie Šeplio namo ir aš nusekiau paskui Ameriką laiptais į viršų. Šeplis atidarė duris ir man įėjus pratrūko juoktis.

– Kas tau pasidarė?

– Ji stengiasi nepadaryti įspūdžio, – atsakė už mane Amerika.

Amerika nuėjo su Šepliu į jo kambarį. Durys užsidarė ir aš likau stovėti viena, gerokai sutrikusi. Paskui atsisėdau į krėslą su atlenkiama pakoja ir nusispyriau šlepetes.

Jų butas man atrodė estetiškai mielesnis nei įprastas viengungių būstas. Sienas puošė pažįstami plakatai su pusnuogėmis merginomis ir pavogti gatvių ženklai, bet šiaip bute buvo švaru, baldai nauji, nė trupučio nesijautė seno alaus ar nešvarių drabužių kvapo.

– Gerai, kad atėjai, – pasakė Trevisas ir sudribo ant sofos.

Nusišypsojau jam ir stumtelėjau akinius aukščiau ant nosies, laukdama, kada jis ims bjaurėtis mano išvaizda.

– Amerikai reikia pabaigti rašinį.

– Kad jau užsiminei apie rašinius, ar tu jau pradėjai istorijos referatą?

Jis nė akies krašteliu nepažvelgė į susivėlusius mano plaukus, ir aš nepatenkinta susiraukiau.

– O tu?

– Šiandien pabaigiau.

– Bet jį reikia priduoti tik kitą trečiadienį, – nustebau aš.

– Tiesiog sukūriau, ir tiek. Negi sunku išspausti du lapus apie Grantą?

– Aš mėgstu atidėlioti iki paskutinės dienos, – gūžtelėjau pečiais. – Prie jo sėsiu turbūt tik šį savaitgalį.

– Jeigu reikės pagalbos, duok žinoti.

Laukiau, kol jis ims juoktis ar dar kaip nors parodys, kad tai tik pokštas, bet jo veidas buvo nuoširdus. Kilstelėjusi antakį paklausiau:

– Siūlaisi padėti man rašyti referatą?

– Iš to dalyko turiu A, – atsakė jis truputį įsižeidęs, kad aš juo netikiu.

– Jis iš visų dalykų turi A. Tikras genijus. Nekenčiu jo, – išpyškino Šeplis, atsivesdamas už rankos Ameriką į svetainę.

Aš nepatikliai pažvelgiau į Trevisą. Jo antakiai šovė aukštyn.

– Kas yra? Manai, tas, kuris išsipaišo tatuiruotes ir duoną užsidirba mosuodamas kumščiais, negali gauti gerų pažymių? Nelankau paskaitų todėl, kad man ten neįdomu.

– Kam tada kauniesi? Kodėl neprašai stipendijos? – paklausiau.

– Prašiau ir man sumokėjo už pusę studijų. Tačiau dar yra knygos, gyvenimo išlaidos, be to, ir už antrą pusę reikės kažkaip susimokėti. Kalbu rimtai, Balandėle. Jeigu reikia kokios pagalbos, tik tark žodį.

– Nereik man tavo pagalbos. Referatą ir pati galiu parašyti.

Norėjau baigti šią temą. Gal būčiau ir nusukusi kalbą kitur, bet šitas naujas jo bruožas sužadino mano smalsumą.

– Ar negali kaip kitaip prasimanyti, iš ko gyventi? Ne taip – kaip čia pasakius – sadistiškai?

Trevisas patraukė pečiais.

– Taip gan lengva užsikalti pinigo. Parduotuvėj tiek neuždirbsi.

– Nesakyčiau, kad lengva, kai tave daužo kaip obuolį.

– Ką? Tau manęs gaila? – pamerkė akį. Aš susiraukiau, o jis nusijuokė. – Ne taip paprasta man pataikyti. Kai užsimoja, aš pasitraukiu. Nieko sudėtinga.

Mane suėmė juokas.

– Kalbi taip, lyg niekas daugiau šito nežinotų.

– Kai aš kertu, priešininkas reaguoja į mano smūgį ir bando atsakyti tuo pačiu. Taip kovos nelaimėsi.

Pabaltavau akimis.

– Kas tu? Karatė vaikis? Kur išmokai muštis?

Šeplis su Amerika susižvalgė, paskui abu nudelbė akis į grindis. Netrukus sumečiau, kad pasakiau kažką ne taip.

Trevisas, regis, nė kiek nesutriko.

– Aš turėjau blogo charakterio tėvą, įnikusį į svaigalus, ir keturis brolius, paveldėjusius to šikniaus genus.

– Ak.

Man užkaito ausys.

– Nesijaudink, Balandėle. Tėvas liovėsi gėręs, o broliai užaugo.

– Aš nesijaudinu.

Bandžiau pasitaisyti išsprūdusius plaukus, bet paskui nusprendžiau išleisti kuodelį ir susisukti iš naujo, kad užpildyčiau nejaukią tylą.