Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– …bę. Labas, Ebe.

– Sveikas, Šepai, – atsakiau jam ir paleidau ant grindų Toto.

Trevisas nusitempė mane pro amo netekusį pusbrolį ir įėjęs į savo kambarį koja užtrenkė duris. Nedelsdamas nė sekundės čiupo mane į glėbį ir ėmė bučiuoti, tarsi būtume tai darę milijonus kartų. Nutraukiau jam per galvą marškinėlius, jis nuvilko man striukę. Trumpam atsiplėšiau nuo jo, kad nusivilkčiau megztuką ir palaidinę, ir vėl kritau jam į glėbį. Mes nurengėme vienas kitą, ir po kelių sekundžių jis paguldė mane ant lovos. Ištiesiau ranką, atidariau stalčiuką ir ėmiau ieškoti traškančių paketėlių.

– Velnias, – sunkiai alsuodamas ir kiek nusivylęs nusikeikė jis. – Išmečiau.

– Ką? Visus? – nustebau.

– Pagalvojau, kad tu nenori… Jeigu tavęs nebus, tai man jų daugiau nebeprireiks.

– Nejuokauk! – sušukau ir atvirtau aukštielninka.

Jis atsirėmė kakta man į krūtinę.

– Šito negalėjau numatyti.

Nusišypsojau ir pabučiavau jį.

– O be jų tu niekada nesimyli?

Papurtė galvą.

– Niekada.

Apsidairiau po kambarį. Susimąsčiau. Jis ėmė juoktis iš mano susikaupimo.

– Ką čia darai?

– Pala, aš skaičiuoju.

Trevisas žiūrėjo į mane, paskui pasilenkė ir pabučiavo į kaklą.

– Tu man trukdai susikaupti, kai šitaip buč… – atsidusau. – Dvidešimt penkta ir dar dvi dienos… – atsidūsėjau.

Trevisas prunkštelėjo.

– Ką čia mali?

– Viskas gerai, – pasakiau jam ir palindau tiesiai po juo.

Trevisas priglaudė krūtinę prie manosios ir švelniai pabučiavo.

– Tikrai? – paklausė.

Rankomis paglosčiau jam pečius, nuslinkau delnais žemiau, ant nugaros ir prisitraukiau jį prie savęs. Jis užsimerkė ir kimiai, pratisai suvaitojo.

– Dieve tu mano, Ebe, – dusliai ištarė ir įsiskverbė į mane. Iš krūtinės išsiveržė dar viena kimi aimana. – Dievas mato, kokia tu nuostabi.

– Ar dabar kitaip?

Jis pažvelgė man į akis.

– Su tavim visada kitaip, bet dabar… – jis giliai įkvėpė, kūnas įsitempė, akys trumpam užsimerkė. – Aš niekada nebebūsiu toks, koks buvau iki šiolei.

Jis bučiniais nusėjo man kaklą, o kai lūpomis palietė manąsias, mano pirštai susmigo į jo pečių raumenis ir aš apsvaigau nuo jo artumo.

Trevisas iškėlė mano rankas virš galvos ir mūsų pirštai susipynė. Kaskart stumdamas jis tvirtai spustelėdavo. Jo judesiai darėsi greitesni, mano nagai susmigo jam į rankas, viduje viskas neįtikėtinai įsitempė.

Suklikau, sukandau lūpą ir kietai užsimerkiau.

– Ebe… – sukuždėjo jis susilaikydamas. – Man reikia… aš turiu…

– Nesustok, – maldavau.

Jis vėl stumtelėjo į mane ir taip garsiai suvaitojo, kad aš uždengiau ranka jam burną. Kelis kartus sunkiai atsidūsėjęs jis pažvelgė man į akis ir vėl visą išbučiavo. Suėmė delnais mano veidą ir vėl bučiavo, bučiavo, tik lėčiau ir gerokai švelniau. Lūpomis lietė mano lūpas, skruostus, kaktą, nosį. Paskui ir vėl grįžo prie lūpų.

Šypsodamasi ir apsunkusi nuo meilės atsidusau. Trevisas prisitraukė mane prie savęs, apkamšė abu antklodėmis. Padėjau galvą jam ant krūtinės, jis darkart pabučiavo man į kaktą ir tvirtai sunėrė pirštus man ant nugaros.

– Tik nepabėk šįkart, gerai? Noriu ir rytą šitaip atsibusti.

Pabučiavau jam į krūtinę, jausdamasi kalta, kad jis turi manęs prašyti.

– Aš niekur iš čia neisiu.

Vienuoliktas skyrius

Pavydas

Atsibudau tysodama ant pilvo, nuoga, susisupusi į treviso Medokso paklodes. Gulėjau užsimerkusi ir jaučiau, kaip jo pirštai glosto man ranką ir nugarą.

Patenkintas jis giliai atsiduso ir tyliu balsu tarė:

– Myliu tave, Ebe. Prisiekiu, padarysiu tave laimingą.

Lova sugirgždėjo, jis pasilenkė ir lėtais, trumpais bučiniais ėmė bučiuoti man nugarą. Gulėjau ir nejudėjau, o palietęs burna mano švelnią odą po ausimi, jis atsikėlė ir išėjo iš kambario. Neskubėdamas nušlepsėjo koridoriumi ir netrukus pasigirdo iš dušo žliaugiančio vandens garsas.

Atsimerkiau, atsisėdau lovoje ir pasirąžiau. Skaudėjo visus raumenis, net ir tuos, kurių net nežinojau esant. Apsigaubusi paklode pažvelgiau pro langą. Lauke, sukdamiesi ratu, ant žemės krito geltoni ir raudoni medžių lapai.

Kažkur ant grindų suvibravo jo mobilusis telefonas. Paieškojusi ant žemės sumestų drabužių krūvoje suradau jo džinsus ir ištraukiau iš kišenės telefoną. Ekranėlyje švietė numeris be vardo.

– Alio.

– Ar…a… ar Trevisas yra? – paklausė moteriškas balsas.

– Jis duše. Gal ką perduoti?

– Aišku, kur daugiau. Pasakyk, kad skambino Megan, gerai?

Į kambarį grįžo Trevisas, ant dar drėgno juosmens užsijuosęs rankšluostį. Šypsodamasi padaviau jam telefoną.

– Čia tau, – pasakiau.

Paimdamas telefoną pabučiavo mane ir nepažvelgęs į ekraną atsiliepė:

– Klausau. Tai mano mergina. Ko tau reikia, Megan? – kurį laiką klausėsi, paskui nusišypsojo. – Na, ką čia ir pasakysi, Balandėlė išties nuostabi.

Po ilgokos pauzės užvertė aukštyn akis. Galėjau tik įsivaizduoti, ką ji suokė jam į ausį.

– Nebūk višta, Megan. Žinai, geriau man daugiau nebeskambink… Na, tokia jau ta meilė, – pasakė jis ir šiltai pažvelgė į mane. – Taip, su Ebe. Rimtai tavęs prašau, Megan. Daugiau man nebeskambink… Viso.

Numetęs ant lovos telefoną prisėdo prie manęs.

– Supyko. Ar tau nieko neprikalbėjo?

– Ne. Tik klausė tavęs.

– Iš savo telefono ištryniau keletą adresatų, bet jos vis tiek nesiliauja man skambinusios. Jeigu pačios nesusipras, teks parodyt joms vietą.

Jis klausiamai pažvelgė į mane ir aš nesusilaikiau, nusišypsojau. Tokio jo dar nebuvau mačiusi.

– Aš tavim tikiu.

Trevisas prigludo lūpomis prie manųjų.

– Nesupykčiau, jei paprašytum patvirtinti tai darbais.

– Man reikia į dušą. Pramiegojau pirmą paskaitą.

– Matai? Jau matosi mano įtaka.

Atsistojau. Jis timptelėjo man už paklodės ir tarė:

– Megan minėjo, kad šį savaitgalį „Raudonųjų durų“ klube bus Helovino vakarėlis. Pernai buvau ten su ja. Labai patiko.

– Neabejoju, – atsakiau kilsteldama vieną antakį.

– Noriu pasakyti, kad ten susirenka daug žmonių. Rengiami pulo turnyrai, duoda pigaus alaus. Nori nueiti?

– Aš nelabai… Aš nemėgstu kaukių. Man tai niekada nepatiko.

– Man irgi, bet vis tiek einu, be kaukės, – gūžtelėjo jis pečiais.

– Ar šįvakar eisim žaisti kėgliais? – paklausiau manydama, kad tas kvietimas buvo tik pretekstas išvilioti mane pabūti dviese.

– Taip, žinoma! Aš tau parodysiu, ką moku!

Gudriai prisimerkusi atšoviau jam:

– Na jau ne. Nepavyks. Aš turiu antgamtinių galių.

Trevisas nusijuokė.

– Ir kokios jos? Nepadorūs keiksmai?

Pasilenkiau, pabučiavau jam į kaklą, paskui liežuviu pakutenau paausį ir pakštelėjau į ausies spenelį. Jis sustingo.

– Viliojimas, – sukuždėjau į ausį.

Trevisas sugriebė man už rankų ir parsivertė ant lovos.

– Teks praleisti dar vieną paskaitą.

Pagaliau pavyko prikalbinti trevisą išeiti iš namų, kad suspėtume nors į istorijos paskaitą, tad bėgte nubėgom į auditoriją ir vos spėjom susėsti į vietas, nes profesorius Čeinis buvo bepradedąs paskaitą. Trevisas nusuko savo raudonos beisbolo kepuraitės snapelį ant pakaušio ir visų studentų akivaizdoje pabučiavo man į lūpas.

Per pietų pertrauką jis paėmė man už rankos ir sunėrę pirštus abu nuėjome į valgyklą. Atrodo, jis labai didžiavosi galėdamas laikyti mano ranką savojoj ir pranešti visam pasauliui, kad pagaliau mes rimtai draugaujam. Tą pastebėjęs Finčas dėbtelėjo į mūsų rankas, paskui į mane ir kreivai šyptelėjo. Ne jis vienas tą pamatė. Nuoširdžiai rodoma mūsų meilė traukė visų žvilgsnius ir skatino visokias apkalbas.