Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Aš Maikas, – prisistatė vyras, – o čia mano draugas Loganas.

Mandagiai šyptelėjau abiem ir žvilgtelėjau į Ameriką. Ji labai stengėsi nutaisyti „atstokit nuo mūsų“ veidą. Baro padavėja priėmė mūsų užsakymą ir, pradėdama plakti Amerikai kokteilį, linktelėjo už mūsų stovintiems vyrams. Padavė didelę taurę rausvo putojančio gėrimo ir tris butelius alaus. Maikas padavė jai pinigus ir ji linktelėjo.

– Neblogas vakarėlis, – tarė Maikas, nužvelgdamas žmonių minią.

– Taip, – atsakė suirzusi Amerika.

– Mačiau tave šokančią, – tarė man Loganas ir linktelėjo aikštelės pusėn. – Gražiai judi.

– Aa… ačiū, – padėkojau stengdamasi išlikti mandagi ir gerai žinodama, kad Trevisas yra vos už kelių žingsnių.

– Gal pašokam? – pakvietė.

Papurčiau galvą.

– Ne, ačiū. Aš čia su savo…

– Vaikinu, – atsakė nežinia iš kur išdygęs Trevisas. Perliejo vyrus rūsčiu žvilgsniu ir jie susigėdę pasitraukė į šoną.

Amerika neslėpė pasitenkinimo šypsenos, kai Šeplis ją apkabino. Trevisas linktelėjo galvą salės pusėn.

– Varykit iš čia.

Vyrai dėbtelėjo į Ameriką, į mane, nedrąsiai žengė atgal ir netrukus pradingo žmonių jūroje.

Šeplis pabučiavo Ameriką ir tarė:

– Aš niekur negaliu tavęs nusivesti!

Amerika prunkštelėjo, o aš nusišypsojau Trevisui, bet jis kažko piktai žiūrėjo į mane.

– Kas yra?

– Kodėl leidaisi jo vaišinama?

Pastebėjusi subjurusią Treviso nuotaiką, Amerika nustūmė Šeplio ranką ir tarė:

– Mes nesileidom, Trevisai. Netgi prašiau jų to nedaryti.

Trevisas paėmė iš mano rankų butelį.

– O kas čia?

– Tu čia rimtai? – nustebau.

– Taip. Dar ir kaip rimtai, – atsakė jis ir numetė butelį į šiukšlių dėžę prie baro. – Šimtus kartų tau sakiau: neimk iš pašalinių vaikinų jokių gėrimų. Gal jis ten ko pribėrė?

Amerika pakėlė savo taurę ir paprieštaravo:

– Mes neišleidom savo gėrimų iš akių, Trevi. Tu perlenki.

– Ne su tavim kalbu, – atkirto Trevisas, remdamas mane žvilgsniu.

– Klausyk! – ūmai supykau. – Nedrįsk su ja taip kalbėti!

– Trevisai, – įsiterpė Šeplis, – atstok.

– Man nepatinka, kad leidiesi vaišinama gėrimais, – pakartojo Trevisas.

Kilstelėjau antakį ir paklausiau:

– Ieškai priekabių?

– Ar tau patiktų, jeigu aš prie baro vaišinčiau panas?

Linktelėjau.

– Ką gi, dabar jau nekenti apskritai visų moterų. Supratau. Man irgi reikės daryti tą patį.

– Būtų gerai, – atsakė Trevisas.

Aiškiai mačiau, kaip jis bando susitvardyti, ir sunerimau atsidūrusi priešingose barikadų pusėse. Jo akyse tebedegė pyktis ir man sukilo nenugalimas noras nenusileisti nė per plauką.

– Reikėtų tau mažiau vaidinti pavyduolį, Trevisai. Aš nieko bloga nepadariau.

Trevisas nepatikliai dėbtelėjo į mane.

– Klausyk, aš ateinu prie tavęs, o tave vaišina kažkoks svetimas vaikinas!

– Nešauk ant jos! – subarė Amerika.

Šeplis palietė ranka Treviso petį.

– Mes visi jau truputį padauginom. Geriau einam iš čia.

Paprastai ramus Šeplio būdas iškart Treviso nepaveikė. Aš baisiai supykau, kad šitas jo pykčio protrūkis sugadino mums visiems vakarą.

– Reikia pasakyti Finčui, kad mes išeinam, – burbtelėjau ir praėjusi pro Trevisą pasukau į šokių aikštelę.

Mano riešą sugriebė kažkieno šilta ranka. Grįžtelėjusi pamačiau Trevisą. Jis tvirtai laikė sugniaužęs saujoj mano riešą.

– Aš tave palydėsiu.

Ištraukusi ranką iš jo gniaužtų atšoviau:

– Aš ir pati galiu žengti kelis žingsnius be tavo pagalbos, Trevisai. Kas tau nepatinka?

Pamačiau Finčą vidury šokių aikštelės ir patraukiau prie jo.

– Mes išeinam!

– Ką sakai? – šūktelėjo jis, perrėkdamas muziką.

– Trevisas siunta! Mes jau einam!

Flinčas užvertė akis, pakraipė galvą ir pamojo man atsisveikindamas. Susiradau akimis Šeplį su Amerika, bet kaip tik tuo metu man už rankos sugriebė jūrų piratu apsirengęs vyras.

– Kur susiruošei? – šypsodamasis paklausė jis ir užstojo man kelią.

Nusijuokiau iš jo keistos grimasos, bet kai pasisukau eiti, jis vėl griebė man už rankos. Staiga supratau, kad jis nori ne mane sulaikyti, o už manęs pasislėpti.

– Vajetau! – sušuko jis, išplėstomis akimis žiūrėdamas man už nugaros.

Trevisas prasibrovė pro šokančius ir iš visų jėgų smogė piratui į veidą. Nuo jo smūgio mes abu parkritom ant žemės. Atsirėmusi delnais į medines grindis sumirksėjau, negalėdama patikėti tuo, kas įvyko. Pajutusi kažką šilta ir šlapia, pakėliau ranką ir atvertusi delną aiktelėjau. Jis buvo visas kruvinas, iš sugurintos vyro nosies tekėjo kraujas. Vyras susiėmęs už veido raitėsi ant grindų, o kraujas žliaugė jam per ranką.

Persigandęs nė kiek ne mažiau nei aš, Trevisas puolė manęs kelti.

– Velnias! Neužsigavai, Balandėle?

Atsistojusi ištraukiau ranką ir užsipuoliau jį:

– Išprotėjai, ar ką?

Amerika griebė man už riešo ir nusitempė į automobilių aikštelę. Šeplis atrakino mašiną. Susėdus Trevisas pažiūrėjo į mane ir tarė:

– Atleisk man, Balandėle. Nemačiau, kad jis buvo į tave įsikibęs.

– Tu vos nepataikei man į veidą! – surikau ir pagriebiau Šeplio numestą tepaluotą rankšluostį. Bjaurėdamasi nusivaliau sukruvintą ranką.

Treviso veidas apsiniaukė, jis susigūžė ir pasakė:

– Jeigu būčiau žinojęs, kad galiu tau pataikyti, nebūčiau užsimojęs. Tu juk žinai, tiesa?

– Nutilk, Trevisai. Patylėk, gerai? – subariau jį neatitraukdama akių nuo Šeplio pakaušio.

– Balandėle… – prabilo Trevisas.

Šeplis sudavė delnu per vairą ir suriko:

– Baik, Trevisai! Jau atsiprašei, tai dabar užsičiaupk ir patylėk!

Namo grįžom tylomis. Šeplis nulenkė savo sėdynę ir išleido mane iš mašinos, aš žvilgtelėjau į Ameriką. Ji supratingai man linktelėjo.

Atsisveikindama pabučiavo savo draugą ir tarė:

– Pasimatysime rytoj, mielasis.

Nusiminęs Šeplis linktelėjo ir pabučiavo ją.

– Myliu.

Praėjau pro Trevisą ir pasukau prie Amerikos hondos. Pasivijęs mane jis tarė:

– Neišvažiuok supykusi.

– Aš ne tik supykusi, aš tiesiog įsiutusi.

– Jai reikia nusiraminti, Trevisai, – perspėjo Amerika, rakindama dureles.

Spragtelėjus durelių užraktui keleivio pusėje, Trevisas prispaudė dureles ranka, neleisdamas jų atidaryti.

– Neišvažiuok, Balandėle. Aš nesusitvardžiau. Atsiprašau.

Pakėliau ranką ir parodžiau jam pridžiūvusį kraują ant savo delno.

– Paskambink, kai suaugsi.

Trevisas klubu užrėmė dureles.

– Tu negali išvažiuoti.

Kilstelėjau antakį. Prie mūsų pribėgo Šeplis.

– Trevisai, tu girtas. Dar kiek, ir iškrėsi kvailystę. Leisk jai važiuoti namo, o tu atvėsk. Pasikalbėsite rytoj, kai prasiblaivysi.

Treviso veidą iškreipė neviltis.

– Ji negali išvažiuoti, – tarė jis žvelgdamas tiesiai man į akis.

– Nieko neišeis, Trevisai, – pasakiau jam ir truktelėjau už durelių. – Pasitrauk!

– Kaip neišeis? – griebdamas man už rankos išsigando Trevisas.

– Gali nevaidinti liūdno. Nesugraudinsi, – ir pasitraukiau į šalį.

Šeplis pažiūrėjo į Trevisą, paskui atsisuko į mane.

– Ebe… dabar matai, apie ką anąkart aš tau kalbėjau. Gal geriau tau…

– O tu nesikišk, Šepai, – pyktelėjo Amerika ir įjungė variklį.