Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Abernati, – linktelėjau.

– Malonu susipažinti, Ebe, – šypsodamasis pasakė Tomas.

– Labai malonu, – tarė Trentonas ir valiūkiškai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Džimas plekštelėjo jam per pakaušį ir tas suinkštė iš skausmo.

– Ką aš padariau? – paklausė trindamas pakaušį.

– Prašom sėstis, Ebe. Pažiūrėsi, kaip mes lupam iš Treviso pinigus, – pakvietė vienas iš dvynių. Negalėjau pasakyti, katras yra katras, nes buvo panašūs kaip du vandens lašai. Net tatuiruotės vienodos.

Kambaryje ant sienų kabojo senos nuotraukos su pokerio lošimo scenomis bei pokerio legendomis, su kuriomis buvo nusifotografavęs Džimas ir, kaip spėjau, Treviso senelis. Ant lentynų mėtėsi senovinių kortų malkos.

– Jūs pažinojote Stju Ungarą? – parodžiau į apdulkėjusią nuotrauką.

Įkypos Džimo akys linksmai nušvito.

– Tu žinai, kas yra Stju Ungaras?

Linktelėjau ir atsakiau:

– Mano tėvas irgi didelis jo gerbėjas.

Džimas pakilo nuo kėdės ir parodė greta kabančią nuotrauką.

– O čia Doilas Bransonas.

Šyptelėjau.

– Sykį tėvui teko matyti jį lošiant. Jis nepakartojamas.

– Trevio senelis buvo profesionalas. Mūsų namuose pokeris – rimtas žaidimas, – šyptelėjo Džimas.

Atsisėdau tarp Treviso ir vieno iš dvynių, o Trentonas įgudusia ranka ėmė maišyti kortų malką. Broliai sumetė pinigus, o Džimas padalijo žetonus.

Trentonas kilstelėjo antakį.

– Nori lošt, Ebe?

Mandagiai šypsodamasi papurčiau galvą.

– Manau, man nederėtų.

– Nemoki? – paklausė Džimas.

Vos susilaikiau nenusišypsojusi. Džimas kalbėjo taip rimtai, lyg tikras tėvas. Žinojau, kokio atsakymo jis laukia, todėl nenorėjau jo nuvilti.

Trevisas pakštelėjo man į kaktą ir tarė:

– Lošk… Aš pamokysiu.

– Geriau jau iš karto atsisveikink su savo pinigėliais, Ebe, – pasišaipė Tomas.

Sučiaupiau lūpas ir ištraukiau iš rankinuko du po penkiasdešimt. Padaviau banknotus Džimui ir kantriai laukiau, kol jis iškeitė juos į žetonus. Patenkintas savimi Trentonas šyptelėjo, bet aš nekreipiau į jį dėmesio.

– Aš tikiu Treviso sugebėjimu mokyti, – pasakiau.

Vienas iš dvynių garsiai plekštelėjo delnais ir sušuko:

– Po paraliais! Gal šįvakar aš praturtėsiu!

– Pradėkime nuo nedaug, – pasiūlė Džimas ir metė į vidurį stalo penkių dolerių vertės žetoną.

Trentonas išdalijo kortas ir Trevisas sudėjęs manąsias įspraudė į delną.

– Ar esi kada lošusi kortomis?

– Senokai, – linktelėjau.

– „Tūkstantis“ nesiskaito, – mestelėjo Trentonas, dėliodamas savo kortas.

– Užsičiaupk, Trentonai, – subarė Trevisas. Piktai dėbtelėjo į savo brolį, paskui vėl įniko į mano kortas. – Mesk kuo aukštesnę ir paeiliui, o jei turi, tai ir tos pačios rūšies.

Pirmą dalijimą Trevisas žiūrėjo į mano kortas, aš į jo. Aš tik šypsodamasi linkčiojau ir mečiau kortas tada, kai liepė. Mes abu pralošėme, ir po pirmo rato mano žetonų perpus sumažėjo. Kai Tomas išdalijo antrai partijai, aš jau nebeleidau Trevisui žiūrėti į mano kortas ir pasakiau:

– Man regis, aš jau supratau.

– Tikrai? – nustebo jis.

– Tikrai, mielasis, – patikinau.

Po trijų ratų, išmetusi porą tūzų, aukščiausią kortą ir penkių derinį, aš atsilošiau prarastus ir susišlaviau visų kitų žaidėjų žetonus.

– Šūdas! – suvaitojo Trentonas. – Naujoko sėkmė!

– Tavo mokinė greitai mokosi, Trevi, – kramtydamas cigarą tarė Džimas.

Trevisas gurkštelėjo alaus.

– Aš didžiuojuosi tavimi, Balandėle!

Jo akys džiugiai švietė, bet šypsena buvo kitokia. Tokios dar nebuvau mačiusi.

– Ačiū.

– Kas pats nesugeba, moko kitus, – įgėlė Tomas.

– Labai juokinga, šikniau, – burbtelėjo Trevisas.

Dar po keturių ėjimų užbaigiau savo alų ir prisimerkusi įrėmiau žvilgsnį į vienintelį prie stalo likusį vyrą su kortomis saujoj.

– Tavo eilė, Teilorai. Pasiduodi ar loši kaip tikras vyras iki galo?

– Eina sau, – burbtelėjo jis ir metė į stalo vidurį paskutinius savo žetonus.

Trevisas žiūrėjo į mane žibančiomis akimis. Jo žvilgsnis man priminė akis žmonių, stebinčių jo kautynes.

– Ką turi, Balandėle? – paklausė.

– Teilorai! – paraginau.

Jo veidą nušvietė plati šypsena.

– Imu! – sušuko jis ir pažėrė ant stalo atverstas kortas.

Penkios poros akių susmigo į mane. Apžvelgiau juos iš eilės ir mečiau ant stalo savąsias kortas.

– Žiūrėkit ir žliumbkit, vyručiai! Tūzai ir aštuoniukės! – sukikenau.

– Visos tavo! Kad tave kur! – suriko Trentonas.

– Atleisk. Aš irgi taip norėjau pasakyti, – ir susižėriau žetonus.

Tomas prisimerkė ir tarė:

– Čia ne naujoko sėkmė. Ji lošia.

Trevisas nužvelgė Tomą, paskui atsisuko į mane.

– Esi lošusi, Balandėle?

Papūčiau lūpas, gūžtelėjau pečiais ir nutaisiau nekaltą šypseną. Trevisas atlošė galvą ir pratrūko kvatotis. Bandė kažką sakyti, bet užspringo ir trenkė kumščiu per stalą.

– Tavo mergina mus visus išdūrė! – besdamas į mane pirštu sušuko Teiloras.

– Negali būti! – suvaitojo stodamasis Trentonas.

– Geras planas, Trevisai. Pokerio vakarui atsivedei tikrą asą, – mirkteldamas man akį tarė Džimas.

– Aš nieko nežinojau! – purtydamas galvą gynėsi Trevisas.

– Nesąmonė, – žvairakiuodamas į mane prikišo jam Tomas.

– Tikrai nežinojau! – vis dar juokdamasis spyriojosi Trevisas.

– Nenoriu sakyti, broli, bet, man regis, aš įsimylėjau tavo merginą, – tarė Taileris.

– Ei, gana, – sukruto Trevisas. Šypsena akimirksniu dingo, veidas persikreipė.

– Gerai. Nenoriu tavęs skriausti, Ebe, bet labai norėčiau atsilošti savo pinigus. Ir tuojau pat, – pagrasino Trentonas.

Kelis dalijimus Trevisas nelošė, sėdėjo ir stebėjo, kaip broliai iš paskutinių stengiasi atsilošti prarastus pinigus. Po kiekvieno dalijimo aš vis žėriausi jų žetonus, o Tomas vis akyliau mane stebėjo. Kaskart paklojus ant stalo kortas, Trevisas su Džimu pratrūkdavo juoktis, o Teiloras – keiktis. Taileris suokė man apie amžiną meilę, o Trentoną pagavo pykčio priepuolis.

Išsikeičiau žetonus į pinigus ir, kai visi suėjom į svetainę, padalijau kiekvienam po šimtinę. Džimas atsisakė, bet broliai mielai paėmė. Trevisas sugriebė man už rankos ir nusitempė prie durų.

Mačiau, kad jis kažkuo nepatenkintas, tad suspaudžiau tarp delnų jo pirštus ir paklausiau:

– Kas yra?

– Tu atidavei šimtą dolerių, Balandėle! – susiraukė jis.

– Jeigu šįvakar pokeris būtų lošiamas Sig Tau klube, būčiau viską pasilikusi sau. Juk negaliu palikti tavo brolių be cento pirmą mūsų pažinties dieną.

– O jie nebūtų tau davę! – tarė jis.

– Ir būtume ramiai sau miegoję, – įsiterpė Teiloras.

Iš kambario kampo Tomas įdėmiai stebėjo mane.

– Ko spoksai į mano merginą, Tomi?

– Kokia, sakei, tavo pavardė? – paklausė Tomas.

Nervingai mindžikavau nuo kojos ant kojos. Mintyse ieškojau kokios sąmojingos ar šmaikščios replikos, kad paversčiau klausimą niekais. Knebinėdama nagus nebyliai save keiksnojau. Kam man reikėjo išlošti visas partijas. Tomas suprato. Mačiau tai iš jo žvilgsnio.

Pastebėjęs mano sumišimą, Trevisas apkabino mane per liemenį ir atsisuko į brolį. Nesupratau, ar jis tai daro mane gindamas, ar laukdamas, ką pasakys brolis.

Akivaizdžiai jausdamasis nepatogiai dėl brolio užduoto klausimo Trevisas pasimuistė ir atsakė už mane: