Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Labas, Ebe. Susitiksime viduje.

Jis įžengė į auditoriją, o Trevisas nulydėjo jį piktu žvilgsniu.

– Ei, – timptelėjau už rankos ir jis atsisuko, – nekreipk į jį dėmesio.

– Klube jis visiems giriasi, kad tu vis dar jam skambini.

– Tai netiesa, – ramiai atsakiau jam.

– Aš žinau, bet kiti – ne. Sako, tempiąs laiką. Gyrėsi Bredui, kad tu lauki progos mane palikti, vis jam skambinėji ir guodiesi, kokia esi nelaiminga. Jis pradeda mane siutinti.

– Labai jau laki jo vaizduotė, – pažvelgiau į Parkerį, ir kai mūsų žvilgsniai susitiko, jis man šyptelėjo, o aš nutaisiau piktą veidą.

– Ar labai supyktum, jeigu darsyk tektų raudonuoti?

Aš gūžtelėjau pečiais, ir Trevisas nieko nelaukdamas nuvedė mane į auditoriją. Sustojo prie mano suolo ir padėjo ant grindų kuprinę. Pažvelgė į Parkerį, paskui prisitraukė mane, apkabino, vieną ranką laikydamas ant kaklo, kitą ant nugaros žemiau juosmens, ir ėmė karštai, aistringai bučiuoti. Jis bučiavo mane taip, kaip paprastai bučiuojamės lovoje prieš miegą, todėl nesusilaikiau ir įsitvėriau abiem rankomis jam į marškinėlius.

Netrukus studentai pradėjo šnibždėtis ir itin garsiai kikenti, supratę, kad Trevisas nė neketina liautis.

– Man regis, jis ką tik įpūtė jai vaiką, – kažkas pajuokavo iš auditorijos galo.

Atsitraukiau nuo jo vis dar užsimerkusi ir pamėginau susitvardyti. Pažvelgusi į Trevisą pamačiau, kad ir jis vos tvardosi.

– Norėjau kai ką pamokyti, – sušnibždėjo jis.

– Ir pamokei, – linktelėjau.

Trevisas nusišypsojo, pakštelėjo man į skruostą ir atsisuko į Parkerį, kuris nejaukiai muistėsi ant savo kėdės.

– Pasimatysime per pietus, – mirktelėjo man akį.

Sudribau ant savo kėdės ir atsidusau, stengdamasi nuslopinti tarp kojų kilusį tvinkčiojimą.

Vos išsėdėjau per matematiką, ir kai baigėsi paskaita, pamačiau prie durų stypsant Parkerį.

– Sveikas, Parkeri, – linktelėjau, pasiryžusi nesuteikti jam progos, kurios jis taip laukė.

– Žinau, kad tu su juo, ir jam visai nebūtina demonstruoti savo jausmų prieš visą auditoriją.

Stabtelėjau norėdama jam šiurkščiai atsikirsti.

– O tu geriau liaukis gyręsis savo draugijos nariams, kad aš tau skambinu. Išvarysi jį iš kantrybės, ir aš nė trupučio nesigailėsiu tavęs, kai jis gerokai išspardys tau užpakalį.

Parkeris suraukė nosį.

– Tik paklausyk. Tu per ilgai užsibuvai su Trevisu.

– Ne, tokia jau aš esu. Ir tu manęs tokios dar nepažįsti.

– O tu ir nesuteikei man progos geriau tave pažinti, tiesa?

Atsidusau.

– Nenoriu su tavim vaidytis, Parkeri. Nieko mums nepavyko, aišku?

– Ne, neaišku. Manai, man smagu, kai visas universitetas iš manęs šaiposi? Trevisą Medoksą mes visi mylim ir gerbiam, nes šalia jo mes atrodom geri ir dori. Jis dulkina merginas, vaiko jas į kairę ir į dešinę, ir net patys didžiausi universiteto kvailiai, palyginti su Trevisu, atrodo kaip žaviausi princai.

– Kada tu atsimerksi ir pagaliau pamatysi, kad jis pasikeitė?

– Jis nemyli tavęs, Ebe. Tu jam tik naujas blizgantis žaisliukas. Nors po šiandieninės scenos prieš paskaitą jau drįstu manyti, kad nebesi ir toks blizgantis.

Garsiai pliaukštelėjau jam per veidą ir tik paskui supratau, ką padariusi.

– Jei būtum luktelėjusi porą sekundžių, būčiau padaręs šitą darbą už tave, Balandėle, – pasakė Trevisas ir nustūmė mane sau už nugaros.

Sugriebusi jį už rankos surikau:

– Trevisai, nereikia.

Parkeris atrodė truputį sutrikęs, ant jo veido ėmė ryškėti rausvi mano delno kontūrai.

– Aš tave perspėjau, – tarė Trevisas Parkeriui, priremdamas jį prie sienos.

Parkerio žandikauliai sukrutėjo ir jis piktai pažvelgė į mane.

– Baigiam šitą reikalą, Trevisai. Dabar jau matau, kad judu abu labu tokiu.

– Ačiū, – padėkojo Trevisas ir apkabino man pečius.

Parkeris atsiplėšė nuo sienos ir pasukęs už kampo ėmė leistis laiptais žemyn, vis žvilgčiodamas per petį atgal, ar jo nesiveja.

– Kaip tu? – paklausė Trevisas.

– Gerai, tik ranka skauda.

Jis šyptelėjo.

– Nedorai pasielgei, Balandėle, bet aš tavimi žaviuosi.

– Jis turbūt paduos mane į teismą ir išmelš iš manęs tiek, kad užteks apmokėti studijas Harvarde. O ką tu čia veiki? Juk tarėmės susitikti valgykloje.

Jis nutaisė kreivą šypseną ir atsakė:

– Negaliu susikaupti per paskaitą. Vis neatsigaunu po to bučinio.

Dirstelėjau į koridorių, paskui į jį ir tariau:

– Ateik.

Jis suraukė kaktą ir nustebęs paklausė:

– Kas?

Paėjau atatupsta kelis žingsnius, tempdamasi jį su savimi, ir sustojau tik pajutusi nugara fizikos kabineto duris. Atidariau jas, dirstelėjau per petį ir pamačiusi, kad viduj tuščia ir tamsu, timptelėjau jį už rankos. Juokdamasi iš jo sutrikusio veido, įsitempiau į vidų, užrakinau duris ir prisitraukiau jį prie savęs.

Ėmiau jį bučiuoti, o jis sukikeno ir nustebęs paklausė:

– Ką čia sumanei?

– Nenoriu, kad per paskaitą negalėtum susikaupti, – atsakiau jam bučiuodama. Jis pakėlė mane nuo grindų ir aš apsivijau jam kojomis klubus.

– Nežinau, ką aš be tavęs daryčiau, – pasakė jis, viena ranka laikydamas mane, o kita atsegdamas džinsų diržą, – bet ir nenoriu žinoti. Visą gyvenimą troškau turėti tik tave, Balandėle.

– Nepamiršk to, kai kitąsyk susėsime lošti pokerio ir tu man praloši visus pinigus, – atšoviau jam ir nusitraukiau marškinėlius.

TryliktasKeturioliktas skyrius

Visko su kaupu

Pasisukiojau, skeptišku žvilgsniu nužvelgdama save veidrodyje. Suknelė balta, gundomai trumpa, nugara plika, priekyje ant kaklo parišta siaura žvilgančių karoliukų juostelė, panaši į stačią apykaklę.

– Oho! Trevisas susileis, pamatęs tave su tokiu drabužėliu! – šūktelėjo Amerika.

Užverčiau akis aukštyn.

– Labai romantiška.

– Pirk šitą. Ir daugiau nieko nebesimatuok. Šita tau tinka, – suplodama iš džiaugsmo delnais įtikinėjo Amerika.

– Ar nemanai, kad per trumpa? Meraja Keri ir tai mažiau apsinuogina.

Amerika papurtė galvą.

– Aš tau liepiu.

Atsisėdusi ant suolo laukiau, kol Amerika išsimatuos vieną suknelę po kitos, kaskart vis labiau nesiryždama, kurią pasirinkti. Galiausiai apsistojo prie itin trumpos, siauros, kūno spalvos, su vienu nuogu petimi.

Grįžome jos honda į butą ir radom vieną paliktą Toto. Šeplio dodžo kieme nebuvo. Amerika išsitraukė telefoną ir surinko numerį. Nusišypsojo išgirdusi Šeplio balsą.

– Kur išlėkėt, mielasis? – linktelėjusi galvą pažvelgė į mane. – Kodėl turėčiau pykti? Ir kokia tai staigmena? – paklausė. Vėl metusi žvilgsnį į mane nuėjo Šeplio kambarin ir užsidarė duris.

Kol Amerika kažką kalbėjo telefonu miegamajame, aš glosčiau juodas stačias Toto ausytes, ir kai ji išėjo, vis tvardydama šypseną veide, paklausiau:

– Ką dabar jie bus sugalvoję?

– Jie jau važiuoja namo. Tegu Trevisas tau pats viską pasako, – šypsodamasi nuo ausies iki ausies atsakė ji.

– Dieve… Kas dar? – neatlyžau.

– Sakiau, kad negaliu pasakoti. Tai staigmena.

Pasitaisiau plaukus, pakrapščiau nagus ir ėmiau nekantriai laukti, kada grįš Trevisas ir parveš man kažkokią staigmeną. Gimtadienio vakarėlis, šunytis – sunku įsivaizduoti, kas dar gali šauti jam į galvą.

Garsiai burzgiantis Šeplio dodžo variklis pranešė, kad jie grįžo. Lipdami laiptais vaikinai kažko smagiai juokėsi.