Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Dar šokam?

Prie mūsų prisidėjo Amerika su Šepliu, ir aš, klausiamai pažvelgusi į jį, įspėjau:

– Jeigu sugebėsi nuo manęs neatsilikti.

Trevisas kreivai šyptelėjo.

– Pažiūrėsim.

Prisiglaudusi kartu su juo ėmiau judinti klubus ir, braukdama ranka jam per krūtinę, atsegiau dvi viršutines sagutes. Trevisas šyptelėjo ir pakraipė galvą, aš apsisukau ir ėmiau šokti priešais jį nugara. Jis sugriebė man už klubų, aš ištiesiau rankas ir padėjau jam žemiau juosmens. Pasilenkiau į priekį, jis pirštais tvirtai suspaudė mane ir, kai atsitiesiau, pakštelėjo man prie ausies.

– Jei ir toliau taip, tai greitai turėsime išeiti, – tarė jis.

Atsisukau į jį ir nusišypsojau, rankomis apsivijau kaklą. Jis prisispaudė prie manęs ir aš ištraukiau iš kelnių jo marškinius, pakišau rankas po jais ir uždėjau ant nugaros, pirštais spaudžiau raumenis, paskui nusišypsojau, kai jis suvaitojo, ir palaižiau jam kaklą.

– Jėzau, Balandėle, tu mane pribaigsi, – tarė jis ir, suėmęs rankomis man už suknelės, pirštais braukdamas per šlaunis, kilstelėjo jos apačią aukštyn.

– Na, regis, aišku, kur šuo pakastas, – mums už nugaros viauktelėjo Leksė.

Amerika staigiai grįžtelėjo atgal ir žengė prie jos pasiruošusi kautis. Šeplis laiku sugriebė jai už rankos.

– Pakartok, ką sakei! – užriko Amerika. – Aš tau parodysiu, kale tu!

Išsigandusi Amerikos grasinimų, Leksė pasislėpė už savo vaikino.

– Verčiau užčiaupk savo panai burną, Bredai, – perspėjo Trevisas.

Dar po dviejų dainų mano plaukai ant sprando buvo visai šlapi. Trevisas pabučiavo man į paausį ir tarė:

– Eime, Balandėle, į lauką. Noriu parūkyti.

Užlipome laiptais į viršų, jis padavė man paltą ir abu nuėjome į antrą aukštą. Išėjom į balkoną ir čia radom Parkerį su savo mergina. Ji buvo už mane aukštesnė, trumpi juodi plaukai suimti ant sprando ir susegti paprastu segtuku. Akis užkliuvo už aukštakulnių, nes ji stovėjo užmetusi koją Parkeriui ant klubo, atsirėmusi nugara į sieną. Pastebėjęs mus Parkeris greitai ištraukė ranką iš po jos suknelės.

– Ebe, – nustebęs ir sunkiai šnopuodamas išspaudė jis.

– Labas, Parkeri, – atsakiau vos tvardydama juoką.

– Kaip… a… kaip laikaisi?

Mandagiai šypsodamasi atsakiau:

– Puikiai. O tu?

– A… – žvilgtelėjo į savo merginą, – Ebe, čia Amberė. Ambere, susipažink, čia Ebė.

– Ta Ebė? – paklausė ši.

Sutrikęs Parkeris linktelėjo. Nutaisiusi pasibaisėjimo kupiną miną Amberė padavė man ranką, paskui nužvelgė Trevisą, tarsi būtų išvydusi mirtiną priešą.

– Malonu susipažinti… gal.

– Ambere, – subarė Parkeris.

Trevisas nusijuokė ir palaikė atidaręs jiems duris. Parkeris paėmė draugei už rankos ir nusitempė į vidų.

– Dieve… kaip bjauru, – tariau kraipydama į šalis galvą ir sukryžiavusi ant krūtinės rankas atsirėmiau į metalinį balkono turėklą. Lauke buvo šalta, todėl apačioje pamačiau tik kelias poreles.

Trevisas patenkintas šypsojosi. Net Parkeris nesugadino jam nuotaikos.

– Bent jau nebesistengia susigrąžinti tavęs savo kvailomis manieromis.

– Man regis, jis ne tiek stengėsi susigrąžinti mane, kiek atskirti mudu vieną nuo kito.

Trevisas susiraukė.

– Kartą jis parvežė namo vieną merginą, tai paskui elgėsi taip, tarsi būtų išvežiojęs po namus visas mano dulkintas pirmakurses.

Akies krašteliu kreivai dėbtelėjau į jį.

– Ar nesakiau, kad man baisiai nepatinka tas žodis?

– Atsiprašau, – tarė jis ir prisitraukė mane arčiau.

Prisidegęs cigaretę užtraukė dūmą. Išpūstas iš plaučių ir susimaišęs su vėsiu žiemos oru, dūmas buvo gerokai tirštesnis nei paprastai. Apvertęs ranką jis ilgai žiūrėjo į savo riešą.

– Keista, šita tatuiruotė man patinka ne tik dėl to, kad nauja, bet ir ramina, kai žinau, jog ji čia.

– Labai keista, – pritariau jam.

Trevisas kilstelėjo antakį, o aš nusijuokiau.

– Juokauju. Negaliu sakyti, kad suprantu tave, bet ji tikrai miela… Treviso Medokso stiliumi.

– Man taip gera žiūrėti į tatuiruotę ant rankos, kad negaliu nė įsivaizduoti, kaip jausiuosi užmovęs tau ant piršto žiedą.

– Trevisai…

– Gal po ketverių ar penkerių metų, – pridūrė.

Atsikvėpiau ir tariau jam:

– Mums reikia sulėtinti tempą. Labai labai sulėtinti.

– Nepradėk, Balandėle.

– Jeigu ir toliau šuoliuosim tokiu tempu, tai aš veikiai liksiu plika basa ir nėščia, nespėjusi baigti universiteto. Aš dar nepasirengusi gyventi su tavim, nepasirengusi priimti tavo žiedo, o juo labiau kurti šeimą.

Trevisas suėmė man už pečių ir atgręžė veidu į save.

– Tikiuosi, čia ne iš serijos „aš noriu pažinti ir kitus vaikinus“, tiesa? Nes aš tavęs niekam neatiduosiu. Nė už ką!

– Man nieko kito ir nereikia, – susierzinusi atšoviau. Jis nutilo, patraukė rankas nuo pečių ir įsitvėrė turėklo.

– Ką tada man siūlai? – paklausė žvelgdamas į tolį.

– Aš siūlau taip smarkiai neskubėti. Tik tiek.

Jis linktelėjo, aiškiai nepatenkintas mano atsakymu. Paliečiau jo ranką.

– Nepyk.

– Man atrodo, lyg žengtume žingsnį į priekį ir du atgal, Balandėle. Kai tik pagalvoju, kad pagaliau pradedam sutarti, tu staiga imi ir atsitveri nuo manęs siena. Nieko nesuprantu… Visos merginos suka vaikinams galvas, prašo surimtėti, kalba apie savo jausmus, reikalauja žengti kitą žingsnį…

– Man regis, mes jau buvom kalbėję, kad aš ne tokia kaip visos.

Trevisas nusiminė, nunarino galvą.

– Aš jau pavargau spėlioti. Kur mus visa tai nuves, Ebe?

Prisiglaudžiau lūpomis prie jo marškinių.

– Galvodama apie ateitį, regiu ją tik su tavimi.

Trevisas atsiduso, prisitraukė mane prie savęs. Abu žiūrėjome į naktiniame danguje slenkančius debesis. Tamsiame universiteto pastate lyg maži žiburėliai švietė pavieniai langai. Sustirę vakarėlio dalyviai stovėjo apačioje susisupę į paltus, kiti skubėjo į vidų, į jaukią klubo šilumą.

Treviso akyse pamačiau ramybę, kurią teko regėti anksčiau vos porą kartų. Staiga supratau, jog kaip ir tąkart jo sielos ramybė tiesiogiai priklauso nuo mano žodžių, kad noriu būti su juo.

Nesaugumo jausmas man gerai pažįstamas: žinau, ką reiškia gyventi per žingsnį nuo nelaimės, bijant net savo pačios šešėlio. Nieko keista bijoti tamsių Las Vegaso gatvių, kur nepatenka ryški neoninių reklamų šviesa, tačiau Trevisas Medoksas nebijojo kautis ar kumščiu ginti jam brangaus žmogaus, drąsiai žvelgdamas į nusižeminusios ar piktos ir paniekintos moters akis. Jis galėjo įžengti į kambarį ir vien savo išvaizda išgąsdinti dvigubai už save stambesnį ir stipresnį, tvirtai tikėdamas, kad niekas negali jo paliesti – kad atsilaikys prieš viską, kad ir kas bandytų jį palaužti.

Jis nebijojo absoliučiai nieko. Kol sutiko mane.

Aš atskleidžiau niekam nežinomą jo gyvenimo pusę. Ta lemtingoji korta, tas kintamasis, kurio neįmanoma suvaldyti. Nors aš jam teikiau sielos ramybę, kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką jam likus vienam širdyje kildavo sumaištis, kuri, man pasirodžius, išaugdavo dešimteriopai. Jam vis sunkiau darėsi tvardyti pyktį, ir mano išskirtinumas jau nebebuvo paslaptis ar kažkas ypatinga – aš tapau jo silpnąja puse.

Lygiai kaip ir savo tėvui.

– Ebe! Štai kur tu! O aš visur tavęs ieškau! – įpuldama pro duris sušuko Amerika ir atkišo man savo telefoną. – Ką tik kalbėjau su savo tėčiu. Vakar jam skambino Mikas.