Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

Sugriebiau jo ranką ir stipriai suspaudžiau.

– Jis skolingas Beniui.

Džesis užsimerkė ir palingavo galva.

– Jėzau šventas.

– Laiko turiu iki rytojaus. Liksiu tau didžiai skolinga, Džesi. Leisk pasilikti iki rytojaus.

Jis palietė delnu man skruostą.

– Žinai, ką pasakysiu… Jeigu rytoj su manim pavakarieniausi, leisiu tau pasilikti iki vidurnakčio.

Pažvelgiau pirma į Ameriką, paskui į Džesį ir tariau:

– Aš čia ne viena.

Jis truktelėjo pečiais.

– Kaip nori, Ebe. Žinai, kaip čia tvarkomasi. Už nieką niekas niekam nieko neduoda.

Nusiminusi atsidusau.

– Gerai. Susitinkam rytoj penktą Feraro restorane, tik leisk palošti iki vidurnakčio.

Jis pasilenkė prie manęs ir pabučiavo į skruostą.

– Malonu buvo susitikti. Iki rytojaus. Lygiai penktą, gerai? Aštuntą man darbas.

Aš šyptelėjau, jis nuėjo, bet mano šypsena greitai dingo, nes prie ruletės stalo pamačiau į mane žiūrint Trevisą.

– Ot, velnias, – Amerika timptelėjo man už rankos.

Trevisas piktai žvilgsniu palydėjo pro šalį einantį Džesį ir prisiartino prie manęs. Susibrukęs rankas į kišenes dėbtelėjo į Džesį, kuris akies krašteliu stebėjo mus.

– Kas jis?

Linktelėjusi Džesio pusėn atsakiau:

– Džesis Viverosas. Senas mano pažįstamas.

– Labai senas?

Žvilgtelėjau į veteranų staliuką.

– Trevisai, dabar aš tam neturiu laiko.

– Matau, jis jau atsisakė savo jaunatviškų sielovadininko idėjų, – tarė Amerika, gundomai šyptelėjusi Džesio pusėn.

– Čia tavo buvęs vaikinas? – staiga supykęs paklausė Trevisas. – Man regis, sakei, kad jis liko Kanzase?

Nekantriai žvilgtelėjau į Ameriką. Reikalaudama dėmesio suėmiau Trevisui už smakro ir tariau:

– Jis žino, kad aš per jauna lankytis šioje įstaigoje, Trevisai. Jis man leido pasilikti iki vidurnakčio. Viską paaiškinsiu vėliau, nes dabar turiu skubiai grįžti prie staliuko, aišku?

Trevisas kietai sukando dantis, užsimerkė ir giliai įkvėpęs oro atsakė:

– Aišku. Pasimatysime vidurnaktį, – pasilenkęs pabučiavo mane, bet jo lūpos buvo šaltos ir nemielos. – Sėkmės.

Šypsodamasi žiūrėjau, kaip jis ištirpsta tarp žmonių, ir atsisukusi kreipiausi į vyrus:

– Ponai, žaisim toliau?

– Sėskis, Širle Templ, – pakvietė Džimis. – Bandysime atsilošti prarastus pinigus. Mums nepatinka, kai sukčiaujama.

– Mielai prašom, – šyptelėjau.

– Turi dešimt minučių, – pakuždėjo Amerika.

– Žinau, – atsakiau jai.

Stengiausi negalvoti apie laiką ir šalimais po stalu nervingai trūkčiojantį Amerikos kelį. Banke buvo šešiolika tūkstančių dolerių – didžiausia suma per visą vakarą. Todėl arba viskas, arba nieko.

– Geresnio lošėjo už tave dar nesu regėjęs, vaike. Tu loši tobulai. Ir jokių ženklų, tiesa, Vinksai? Pastebėjai? – įsiterpė Polis.

Vinksas linktelėjo. Su kiekvienu dalijimu jo linksmas būdas traukėsi ir geso.

– Pastebėjau. Nei šypt, nei vypt, žvilgsnis ir tas nieko neišduoda. Tai nenatūralu. Visi kaip nors išsiduoda.

– Ne visi, – išdidžiai atšovė Amerika.

Pajutau ant pečių pažįstamas rankas. Žinojau, kad Treviso, bet nenorėjau atsisukti, tik ne dabar, kai vidury stalo guli trys tūkstančiai dolerių.

– Šaukiu, – tarė Džimis.

Aplink mūsų stalą susirinkę pažiopsoti smalsuoliai garsiais plojimais palydėjo mano atverstas kortas. Didžiausias konkurentas man buvo Džimis su trimis vienodomis kortomis. Bet mano eilutė ir jas įveikė.

– Neįtikėtina! – sušuko Polis ir sviedė ant stalo porą dviakių.

– Išeinu, – burbtelėjo Džo, pakilo nuo stalo ir nupėdino šalin.

Džimis susilaikė.

– Mirsiu, bet šįvakar galėsiu pasigirti lošęs su tikrai savęs vertu priešininku, vaike. Man buvo malonu, Ebe.

Sustingau.

– Iš kur žinot?

Džimis šyptelėjo. Dideli jo dantys buvo pajuodę nuo ilgus metus rūkomų cigarų ir kavos.

– Esu jau su tavim lošęs. Prieš šešerius metus. Visą tą laiką troškau atsilošti.

Džimis ištiesė ranką ir palinkėjo:

– Saugokis, vaike. Ir perduok tėvui labų dienų nuo Džimio Pesčelio.

Amerika padėjo susišluoti mano išloštus žetonus, o aš žvilgtelėjau į laikroduką ir atsisukusi į Trevisą tariau:

– Man reikia dar laiko.

– Pamėginsi prie „Akies“ stalų?

– Negaliu pralošti, Trevi.

Jis šyptelėjo.

– Tu nepraloši, Balandėle.

Amerika pakraipė galvą.

– „Akis“ – ne jos žaidimas.

Trevisas linktelėjo.

– Aš irgi išlošiau. Apie šešis šimtus. Atiduodu tau.

Šeplis padavė savo žetonus.

– Aš tik tris šimtus. Jie irgi tavo.

Atsidūsėjusi tariau:

– Ačiū, vaikinai, bet man vis tiek dar trūksta penkių gabalų.

Žvilgtelėjau į laikroduką ir pakėlusi galvą pamačiau prie mūsų ateinant Džesį.

– Kaip sekėsi? – paklausė šypsodamasis.

– Man dar trūksta penkių gabalų, Džesi. Duok dar laiko.

– Padariau viską, ką galėjau, Ebe.

Linktelėjau supratusi, kad per daug iš jo tikiuosi.

– Ačiū, kad leidai pasilikti.

– Gal paprašyti tėvo, kad pasikalbėtų su Beniu dėl tavęs?

– Tai Miko bėda. Bandysiu prašyti pratęsti terminą.

Džesis papurtė galvą.

– Gerai žinai, kad šito nebus, pupa, kad ir kiek jam nuneštum. Jeigu trūks bent skatiko iki reikiamos sumos, Benis pasiųs smogiką. Jei gali, laikykis nuo jo kuo toliau.

Ašaros pradėjo deginti akis.

– Reikia pamėginti.

Džesis žengė žingsnį į priekį ir pasilenkęs tyliu balsu tarė:

– Sėsk į lėktuvą, Ebe. Girdi, ką sakau?

– Girdžiu, – piktai atrėžiau.

Džesis atsiduso, jo akyse sužibo užuojauta. Stipriai mane apkabino ir pabučiavo į plaukus.

– Apgailestauju. Jeigu nerizikuočiau savo darbu, tikrai ką nors sugalvočiau.

Linktelėjau ir išsilaisvinau iš jo glėbio.

– Žinau. Padarei viską, ką galėjai.

Jis vienu pirštu kilstelėjo man smakrą.

– Pasimatysime rytoj lygiai penktą.

Pasilenkęs pakštelėjo į lūpų kamputį ir nieko daugiau nesakęs nuėjo.

Žvilgtelėjau į Ameriką. Ji sekė akimis Trevisą. Bijojau sutikti jo žvilgsnį ir pagalvoti, koks įniršęs jis dabar turėtų būti.

– Kas bus penktą? – paklausė Trevisas, slopindamas balse pyktį.

– Ji sutiko pavakarieniauti su Džesiu, jeigu jis leis jai pasilikti. Ji neturėjo iš ko rinktis, Trevi, – paaiškino Amerika. Iš atsargaus jos balso spėjau, kad Trevisas ne juokais supykęs.

Akies krašteliu žvilgtelėjau į jį. Trevisas žiūrėjo į mane tokiu išduoto žmogaus žvilgsniu, kokiu žiūrėjo į mane Mikas tą vakarą, kai suprato, jog aš pasiglemžiau jo sėkmę.

– Turėjai.

– Ar esi kada turėjęs reikalų su „Gauja“, Trevisai? Atleisk, jeigu kuo nors tave užgavau, bet už ačiū pavakarieniauti su senu vaikystės draugu yra pernelyg maža kaina gelbėjant Mikui gyvybę.

Jaučiau, kad Trevisas nori išlieti man savo pyktį, bet neturi ką pasakyti.

– Eime, vaikinai, mums reikia susirasti Benį, – tarė Amerika ir timptelėjo man už rankos.

Trevisas su Šepliu tylomis sekė paskui mus Stripo bulvaru, kol priėjome Benio pastatą. Tik dabar, po vidurnakčio, ėmė busti žmonių spūstys ir automobilių eismas. Su kiekvienu žingsniu man vis labiau gniaužė krūtinę, o galvoje viena paskui kitą sukosi mintys, kokią priežastį sugalvoti, kad įtikinčiau Benį. O kai pagaliau priėjom man taip gerai pažįstamas didžiules žalias duris ir pasibeldėm, mano galvoje buvo taip tuščia, kaip ir mano banko sąskaitoje.