Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Tau reikia dar mažiausiai penkių sluoksnių blakstienų tušo, ir jei nepasiskaistinsi skruostų, tavo asmens kortelę atmes prie durų nė nežvilgtelėję. Ar jau pamiršai, kaip ten žaidžiama?

Paėmiau jai iš rankų blakstienų tušą ir dar geras dešimt minučių sugaišau tvarkydama savo makiažą. Baigusi pamačiau, kad mano akys ėmė žibėti.

– Po galais, Ebe, nepradėk verkti, – subariau save ir pakėlusi galvą servetėle nusivaliau paakius.

– Tu neprivalai to daryti. Tu jam nieko neskolinga.

Amerika uždėjo rankas man ant pečių, o aš darsyk apmečiau save veidrodyje.

– Jis skolingas Beniui, Mare. Jeigu nesumokėsiu, jie jį nudės.

Amerikos veidą apniaukė gailestis. Daug kartų mačiau ją šitaip žiūrint į mane, bet šįkart jos žvilgsnyje pastebėjau ir neviltį. Ji šimtus kartų matė, kaip tėvas bando mane sužlugdyti.

– O kaip toliau? Ir vėl iki kito karto? Negalima šitaip, Ebe.

– Jis pažadėjo prie manęs nebesiartinti. Mikas Abernatis bjaurus žmogus, bet nuo skolų nebėga.

Perėjusios koridorių įžengėme į tuščią liftą.

– Turi viską, ko reikia? – atsargiai paklausiau, žinodama, kad mus stebi vaizdo kameros.

Amerika spragtelėjo pirštais per suklastotą vairuotojo pažymėjimą ir šyptelėjusi nepriekaištingai pietietišku akcentu atsakė:

– Aš Kendė. Kendė Krauford.

Ištiesiau jai ranką.

– Džesika Džeims. Malonu susipažinti, Kende.

Užsidėjome akinius nuo saulės ir akmeniniais veidais laukėme, kol liftas sustos ir durys atsidarys į neoninėmis šviesomis apšviestą ir triukšmingai šurmuliuojančią kazino salę. Čia visomis kryptimis zujo įvairiausio plauko žmonės. Las Vegasas – tai rojus pragare, čia gali pamatyti šokėjų su milžiniškomis plunksnomis ir ryškiu makiažu, pusnuogių prostitučių, verslo ryklių su prabangiais kostiumais ir daugiavaikių šeimų. Mes patraukėme raudonomis atlasinėmis virvėmis pažymėtu taku ir padavėme savo asmens korteles raudonu švarku vilkinčiam vyrui. Jo žvilgsnis sustojo prie manęs ir aš nusiėmiau akinius.

– Šiandien bet kuriuo metu, – abejingai ištariau jam.

Jis grąžino mums asmens dokumentus ir, pasitraukęs žingsnį į šoną, praleido mus į vidų. Praėjome pro lošimo automatų eiles, pro kortų stalus ir sustojome prie ruletės. Apmečiau akimis salę, atidžiau žvilgtelėdama į pokerio stalus. Pasirinkau tą, prie kurio sėdėjo vyresnio amžiaus džentelmenai.

– Anas, – linktelėjau galvą jo pusėn.

– Pradėk agresyviai, Ebe, ir jie nesupras, nuo ko nukentėjo.

– Ne. Ten seni Las Vegaso vilkai. Šįkart teks paimti juos gudrumu.

Nutaisiusi įspūdingą šypseną, priėjau prie stalo. Vietiniai jau per kilometrą užuodžia azartišką lošėją, bet aš turėjau du kozirius, kurie turėjo paslėpti mano užmačias – jaunystę… ir papus.

– Labas vakaras, ponai. Ar galiu prisėsti?

Vyrai nė nepakėlė į mane akių.

– Žinoma, meilute. Sėsk ir žiūrėk. Tik nekalbėk.

– Noriu lošti, – pasakiau paduodama Amerikai akinius. – Prie „Dvidešimt vieno“ stalų nėra veiksmo.

Vienas iš vyrų supapsėjo cigarą.

– Čia lošiamas pokeris, princese. Iš penkių kortų. Pamėgink savo laimę prie lošimo automatų.

Atsisėdau į vienintelę laisvą vietą ir demonstratyviai užsikėliau koją ant kojos.

– Seniai svajojau palošti pokerį Las Vegase. Ir žetonų nemažai turiu, – pažėriau ant stalo krūvelę skrituliukų. – Internetu man puikiai sekasi.

Vyrų akys susmigo pirma į mano žetonus, paskui į mane.

– Yra pradinis statymas, meilute, – tarė dalintojas.

– Kiek?

– Penki šimtai, persikėli. Klausyk… nenorėčiau tavęs pravirkdyti, bet gal geriau pasirink kokį gražiai blizgantį automatą.

Nerūpestingai stumtelėjau per stalą žetonus ir gūžtelėjau pečiais, lyg neatsargi, perdėm savimi pasitikinti mergina, nesuvokianti, kad gali pralošti koledžo studijoms skirtus pinigus. Vyrai susižvalgė, dalytojas kilstelėjo pečius ir numetė savo dalį.

– Džimis, – vienas iš vyrų ištiesė man ranką. Paspaudžiau ir jis pristatė kitus lošėjus: – Melas, Polis, Džo, o ten Vinksas.

Pažvelgiau į liesą vyruką, kramsnojantį dantų krapštuką, ir, kaip tikėjausi, jis man pamerkė akį.

Aš linktelėjau ir apsimestinai nekantriai ėmiau laukti pirmo dalijimo. Pirmas dvi partijas pralošiau tyčia. Bet nuo ketvirto dalijimo pradėjau atsilošti. Vegaso veteranai mane perkando daug greičiau už Tomą.

– Sakei, loši internetu? – paklausė Polis.

– Ir su savo tėvu.

– Čionykštė? – Džimio klausimas.

– Iš Vičitos, – atsakiau.

– Sakau tiesiai – ji tikrai ne internetinė lošėja, – burbtelėjo Melas.

Po valandos aš jau turėjau susižėrusi iš savo oponentų du tūkstančius septynis šimtus dolerių, ir juos jau ėmė mušti prakaitas.

– Traukiuosi, – tarė Džimis ir susiraukęs numetė ant stalo kortas.

– Jeigu neregėčiau savo akimis, niekada nepatikėčiau, – išgirdau sau už nugaros balsą.

Mudvi su Amerika atsisukom vienu metu ir mano lūpose nušvito džiaugsminga šypsena.

– Džesi, – palingavau galva. – Ką čia veiki?

– Tu karaliauji mano valdose, pupa. Kokie vėjai atpūtė?

Užverčiau akis ir atsisukau į naujuosius draugus, įtartinai žiūrinčius į mane.

– Tu juk žinai, kaip aš to nekenčiu, Džesi.

– Prašom mums atleisti, – tarė Džesis ir suėmęs už rankos pakėlė mane nuo kėdės. Amerika baikščiai mane nužvelgė. Džesis pasivėdėjo mane kelis žingsnius į šalį.

Džesio tėvas turėjo nuosavą kazino, ir man buvo daugiau nei staigmena sužinoti, kad ir Džesis ėmėsi šeimos verslo. Mudu dažnai lakstydavom jo tėvo viešbučio koridoriais, gainiodami vienas kitą, ir aš visada laimėdavau rungtynes, katras greičiau nusileis liftu. Džesis smarkiai suvyriškėjo nuo to laiko, kai mudu buvom susitikę pastarąjį kartą. Jis man buvo likęs atminty kaip ištįsęs nesubrendėlis, o štai dabar prieš mane stovi suaugęs vyras, kazino vadovas griežto stiliaus kostiumu, visai nebeištįsęs ir ganėtinai gražus. Oda tebebuvo gelsvai šilkinė, akys žalios, kiek pamenu, o visa kita man buvo maloni staigmena.

Ryškioje salės šviesoje žybtelėjo žalių akių rainelė.

– Neįtikėtina. Praėjau pro šalį, pamaniau, kad tai tu, bet nenorėjau patikėti, kad vėl čia sugrįžai. Tačiau pamatęs, kaip šluojami žetonai nuo veteranų stalo, supratau, jog tai tikrai tu.

– Taip, tai aš, – atsakiau.

– Atrodai… pasikeitusi.

– Tu irgi. Kaip tėtis?

– Išėjo į pensiją, – nusišypsojo. – Ilgam čia?

– Iki sekmadienio. Turiu grįžti į paskaitas.

– Sveikas, Džesi, – priėjo Amerika ir paėmė man už rankos.

– Amerika, – nudžiugo jis. – Galėjau susiprasti. Judvi kaip viena kitos šešėlis.

– Jeigu jos tėvai sužinotų, kad aš ją čia atsitempiau, jau seniai būtų ją iš čia išvedę.

– Malonu tave matyti, Ebe. Gal drauge pavakarieniaujam? – paklausė jis, nužvelgdamas mano suknelę.

– Mielai su tavim pasėdėčiau ir paplepėčiau, Džesi, bet atvykau čia ne linksmintis.

Jis ištiesė man ranką ir nusišypsojo.

– Aš irgi ne. Duokš savo asmens dokumentą.

Mano veidas persikreipė supratus, kad dabar teks kautis už būvį. Džesis lengvai mano kerams nepasiduos. Supratau, kad turėsiu iškloti jam tiesą.

– Aš čia dėl Miko. Jį prispaudė bėda.

Džesis pamindžikavo.

– Kokia bėda?

– Įprasta.

– Gaila, kad negaliu padėti. Mudu seni draugai, tu žinai, kad aš gerbiu tavo tėvą, bet, suprask, negaliu leisti tau lošti.