Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Taip, – apsivijau jį rankomis ir kojomis. – Rytoj bus tavo eilė išsigąsti.

– Nekantriai laukiu, – pasakė jis ir nukėlė mane nuo stalo. Pamojau ranka Amerikai, ir Trevisas nusinešė mane per koridorių į kambarį.

Penktadienį po paskaitų mudvi su amerika nuvažiavome į miestą pasigražinti ir pasilepinti. Pasidarėm manikiūrą ir pedikiūrą, pašalinom nereikalingus plaukelius, pasirudinom odą ir nusidažėm plaukus. Grįžusios į butą radom visus stalus ir paviršius nustatytus vazomis su rožėmis: raudonomis, geltonomis, rausvomis ir baltomis – lyg gėlių parduotuvėje.

– Dievulėliau! – suspiegė Amerika, vos įžengusi pro duris.

Šeplis išdidžiai apsidairė.

– Norėjom nupirkti jums gėlių, bet paskui pagalvojom, kad po vieną puokštę bus per mažai.

Apkabinau Trevisą.

– Vaikinai… jūs tiesiog nepakartojami. Ačiū.

Trevisas plekštelėjo man per užpakalį ir paragino:

– Iki vakarėlio liko pusvalandis, Balandėle.

Vaikinai rengėsi Treviso kambaryje, o mes apsivilkome sukneles pas Šeplį. Vos spėjau užsisegti sidabrinių batelių sagteles, pasigirdo beldimas į duris.

– Jau laikas eiti, damos, – pranešė Šeplis.

Amerika išėjo pro duris pirma, ir Šeplis švilptelėjo.

– O kur ji? – paklausė Trevisas.

– Ebė aunasi batelius, tuoj išeis, – atsakė Amerika.

– Laukimas mane žudo, Balandėle! – sušuko Trevisas.

Išėjau tampydamasi suknelę, ir Trevisas sustojo priešais mane netekęs amo.

Amerika bakstelėjo alkūne jam į šoną, jis sumirksėjo ir sušuko:

– Kad tave kur!

– Dabar jau tu išsigandai, ką? – paklausė Amerika.

– Neišsigandau. Ji pribloškiamai graži, – pasakė Trevisas.

Nusišypsojau jam ir apsisukusi parodžiau didžiulę iškirptę nugaroje.

– Va dabar tai tikrai išsigandau, – tarė jis ir priėjęs arčiau darsyk mane apsuko.

– Nepatinka? – paklausiau jo.

– Tau reikia švarkelio.

Nubėgęs prie kabyklos atnešė paltuką ir skubiai užmetė man ant pečių.

– Ji negali būti visą vakarą su paltuku, Trevisai, – prunkštelėjo Amerika.

– Atrodai nuostabiai, Ebe, – pagyrė Šeplis, lyg atsiprašydamas už keistą Treviso elgesį.

Skausmingai liūdnu veidu Trevisas tarė:

– Tikrai. Tu išties atrodai stulbinamai… Bet negali eiti šitaip apsirengusi. Šita suknelė… tavo kojos… Sijonas per daug trumpas ir čia tik pusė suknelės. Visa nugara nuoga!

Nesusilaikiau ir nusišypsojau jam.

– Ji taip pasiūta, Trevisai.

– Ar jūs dar ilgai vienas kitą kankinsite? – susiraukė Šeplis.

– Ar neturi ilgesnės? – paklausė Trevisas.

Pažvelgiau žemyn ir tariau:

– Iš priekio ji visai kukli. Tik nugara gal kiek atviroka.

– Balandėle, – jis nejaukiai susigūžė, – labai prašau nesupykti, bet negaliu vestis tavęs į vakarėlį šitaip apsirengusios. Per penkias minutes aš paleisiu į darbą kumščius.

Pasistiebiau ant pirštų ir pabučiavau jam į lūpas.

– Aš tavim pasikliauju.

– Vakaras bus ne iš linksmųjų, – suniurzgė jis.

– Vakaras bus nuostabus, – įsižeidusi pataisė jį Amerika.

– Tik pagalvok, kaip bus lengva vėliau ją nusivilkti, – pasakiau bučiuodama jam į kaklą.

– Čia ir bėda. Visi ten susirinkę vaikinai galvos lygiai tą patį.

– Bet tik tau vienam bus leista tą padaryti, – pakuždėjau. Jis nieko neatsakė ir aš loštelėjau atgal pažvelgti jam į akis. – Ar tikrai nori, kad persirengčiau?

Trevisas pažvelgė man į veidą, apmetė akimis suknelę, mano kojas, paskui giliai atsiduso ir tarė:

– Kad ir ką apsivilktum, tu vis tiek esi nuostabi. Turbūt jau laikas pradėti prie to pratintis, tiesa?

Gūžtelėjau pečiais, jis palingavo galva.

– Tiek to. Mes jau ir taip vėluojam. Keliaujam.

Einant iš automobilio į Sigma Tau klubą, prisiglaudžiau prie Treviso, nes man buvo vėsu. Tvyrojo rūkas, bet nebuvo šalta. Iš rūsio sklido garsi muzika ir Trevisas ėjo kinkuodamas galva į ritmą. Visi sukosi į mus. Nežinau, į ką spoksojo – ar kad Trevisas atėjo į vakarėlį, ar kad mūvėjo kostiumo kelnes, ar į mano suknelę, bet visų akys susmigo į mus.

Amerika pasilenkė prie manęs ir sukuždėjo:

– Labai džiaugiuosi, kad ėjai, Ebe. Jaučiuosi taip, kaip Molės Ringvald filme.

– Malonu pasitarnauti, – burbtelėjau.

Trevisas su Šepliu padėjo mums nusivilkti paltus ir nuvedė į virtuvę. Šeplis iš šaldytuvo paėmė keturis butelius alaus ir padavė vieną Amerikai, kitą man. Visi stovėjome virtuvėje ir klausėmės vaikinų, aptarinėjančių paskutinę Treviso kovą. Su jais atėjusios merginos, pasirodo, buvo tos pačios krūtingos blondinės, kurios nusekė paskui Trevisą į valgyklą tą kartą, kai mes pasikalbėjom.

Lengvai pažinau Leksę. Negalėjau pamiršti jos išraiškos, kai Trevisas nustūmė ją nuo kelių, nes ji įžeidė Ameriką. Leksė smalsiai sekė mane akimis ir gaudė kiekvieną mano žodį. Žinojau, kad jai labai knieti išsiaiškinti, kuo aš taip sužavėjau Trevisą, todėl stengiausi visomis išgalėmis jai tą parodyti. Stovėjau apsikabinusi Trevisą, reikiamu laiku bei taikliai įsiterpdavau į pokalbį ir nuoširdžiai juokavau kalbant apie jo naujas tatuiruotes.

– Ei, išsitatuiravai ant riešo merginos vardą? Kas tave privertė tą padaryti? – stebėjosi Bredas.

Trevisas išdidžiai pakėlė riešą ir parodė jam mano vardą.

– Aš einu dėl jos iš proto, – pasakė ir pažiūrėjo į mane meiliu žvilgsniu.

– Tu jos beveik nepažįsti, – piktai drėbtelėjo Leksė.

Neatitraukdamas akių nuo manųjų jis tarė:

– Pažįstu, – paskui suraukęs kaktą pridūrė: – Maniau, tatuiruotė tave išgąsdino, bet dabar matau, kad pati ja didžiuojiesi.

Pabučiavau jam į skruostą ir patraukiau pečiais.

– Imu priprasti.

Šeplis su Amerika nulipo į rūsį, ir mes, susikibę už rankų, nusekėme jiems įkandin. Baldai buvo sustumdyti palei sienas ir padaryta vietos šokių aikštelei. Vos mes atėjom, pradėjo groti lėtą dainą.

Trevisas nieko nelaukęs nusivedė mane į šokių aikštelės vidurį, priglaudė prie savęs ir uždėjo mano ranką sau ant krūtinės.

– Džiaugiuosi, kad anksčiau nevaikščiojau į šituos vakarėlius. Gerai, kad dabar atsivedžiau tave.

Nusišypsojau ir prigludau skruostu jam prie krūtinės. Jis uždėjo ranką man žemiau juosmens, tokią šiltą ir minkštą ant nuogos mano odos.

– Visi į tave spokso su šita suknele, – tarė jis.

Pakėliau galvą tikėdamasi išvysti jo niūrų žvilgsnį, bet pamačiau jį besišypsantį.

– Visai neblogai… būti su mergina, kurios trokšta visi vaikinai.

Užverčiau akis.

– Jie manęs netrokšta. Jiems smalsu, kodėl tau manęs reikia. Beje, man labai gaila tų, kurie ko nors tikisi. Aš beviltiškai ir nenusakomai myliu tave.

Jo veide šmėstelėjo skausminga mina.

– Žinai, kodėl man tavęs reikia? Aš buvau visai pasimetęs, kol tu manęs nesuradai. Nežinojau, kas yra vienatvė iki to vakaro, kai pirmąkart teko miegoti be tavęs. Tu vienintelis teigiamas dalykas mano gyvenime. Ilgai tavęs laukiau, Balandėle.

Suėmiau delnais jam veidą, jis tvirtai mane apkabino ir pakėlė nuo žemės. Prisiglaudžiau lūpomis ir jis pabučiavo mane, sudėdamas į bučinį visa, ką buvo ką tik ištaręs. Ir tada aš supratau, kodėl jis pasidarė tatuiruotę, kodėl pasirinko mane ir kodėl aš jam buvau kitokia. Svarbiausia – ne kokia aš ar koks jis, svarbiausia tai, kad būdami kartu mes esame kitokie.

Garso kolonėles sudrebino greitesnio tempo muzika, ir Trevisas nuleido mane ant grindų.