Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Puikios nuotaikos, – pasakiau. – Geras ženklas.

Šeplis įžengė pirmas ir tarė:

– Nenorėjau, kad tu pagalvotum, jog jis turi priežastį, o aš ne.

Amerika pašoko pasisveikinti su savo vaikinu ir karštai jį apkabino.

– Kvaileli tu mano, Šepai. Jeigu būčiau norėjusi vaikino nutrūktgalvio, būčiau pasirinkusi Trevisą.

– Su mano jausmais tai neturi nieko bendra, – pridūrė jis.

Duryse pasirodė Trevisas su dideliu pleistro tvarsčiu ant riešo. Nusišypsojo man ir, sudribęs ant sofos, pasidėjo ranką ant kelių.

Negalėjau atplėšti akių nuo jo tvarsčio.

– Ką čia pasidarei?

Šypsodamasis Trevisas prisitraukė mane ir pabučiavo. Jaučiau nuo jo spinduliuojant jaudulį. Veidas šypsojosi, bet aš aiškiai jaučiau, kad jis smarkiai abejoja, ar pritarsiu tam, ką padarė, ar ne.

– Šiandien atlikau keletą darbų.

– Kokių? – įtariai paklausiau.

Trevisas nusijuokė.

– Nusiramink, Balandėle. Nieko bloga.

– Kas atsitiko riešui? – paklausiau atsargiai keldama už pirštų jo ranką.

Prie namo garsiai suburzgė didžiulis sunkvežimis, Trevisas pašoko nuo sofos ir atidarė duris.

– Pagaliau! Jau visas penkias minutes laukiu! – suriko jis.

Pro duris įžengė atatupstas vyras, vilkdamas celofanu aptrauktą pilką sofą už vieno galo, o paskui ir antras nešikas, įsitvėręs kitą sofos galą. Šeplis su Trevisu pastūmė mūsų sofą kartu su manim ir Toto į šoną, ir vyrai pastatė į jos vietą atneštąją. Trevisas nuplėšė nuo jos celofaną, paėmė mane ant rankų ir pasodino ant minkštų pagalvėlių.

– Nupirkai naują? – plačiai šypsodamasi paklausiau.

– Taip. Ir dar kai ką. Ačiū, vyručiai, – padėkojo vyrams ir jie, paėmę senąją sofą, išėjo taip, kaip ir buvo atėję.

– Iškeliavo visi prisiminimai, – kreivai šyptelėjau.

– Nenoriu apie juos nieko girdėti.

Trevisas atsisėdo šalia manęs ir atsiduso. Pažiūrėjęs į mane nuplėšė pleistrą, kuriuo buvo priklijuotas tvarstis ant riešo, ir tarė:

– Tik neišsigąsk.

Mintyse greitai perkrėčiau visus variantus, kas galėtų būti po tuo tvarsčiu. Pagalvojau apie nudegimą, sumušimą ar dar kažką baisaus.

Trevisas nuplėšė tvarstį ir aš net aiktelėjau, išvydusi juodą tatuiruotę per visą riešą. Oda aplink ją buvo raudona ir paburkusi nuo antibiotikų, kuriais buvo sutepta žaizda. Netikėdama savo akimis papurčiau galvą ir perskaičiau užrašą: „Balandėlė“.

– Patinka? – paklausė jis.

– Išsitatuiravai mano vardą sau ant riešo? – ištariau žodžius, bet balsas buvo lyg ne mano. Galvoje sukosi visokios mintys, bet aš kalbėjau ramiai, santūriai.

– Taip, – atsakė jis ir pabučiavo man į skruostą, o aš negalėjau atplėšti akių nuo juodu rašalu įrėžtų raidžių ant jo odos.

– Bandžiau jį nuo šito atkalbėti, Ebe. Jau seniai nieko kvailo jis nebuvo iškrėtęs, tad manau, vėl žingsnis atgal, – linguodamas galva prisipažino Šeplis.

– Tai ką manai? – paragino Trevisas.

– Net ir nežinau, – atsakiau.

– Reikėjo pirma jos atsiklausti, Trevi, – pritarė ir Amerika, kraipydama galvą ir užsidengdama burną ranka.

– Ko atsiklausti? Ar galiu pasidaryti tatuiruotę? – susiraukė Trevisas ir atsisuko į mane. – Aš myliu tave ir noriu, kad visi žinotų, jog priklausau tik tau.

Nejaukiai pasimuisčiau ant sofos.

– Betgi tai amžina, Trevisai.

– Kaip ir mudviejų draugystė, – pasakė jis liesdamas man skruostą.

– Parodyk ir kitą, – paragino Šeplis.

– Kitą? – nustebau ir pažiūrėjau į kitą jo riešą.

Trevisas atsistojo, pasikėlė marškinėlius. Kilstelėjus rankas jo pilvo raumenys įsitempė ir vėl atsileido. Pasisuko ir šone per visą krūtinę pamačiau dar vieną naują tatuiruotę.

– Kas čia? – paklausiau prisimerkusi žvelgdama į vertikalius hieroglifus.

– Čia hebrajiškai, – nervingai šypsodamasis paaiškino Trevisas.

– Kas čia parašyta?

– Čia parašyta: „Aš priklausau savo mylimajai, o mylimoji priklauso man.“

Pažiūrėjau jam į akis ir nustebusi paklausiau:

– Tau neužteko vienos tatuiruotės? Sumanei pasidaryti dar ir antrą?

– Aš jau seniai buvau davęs žodį pasidaryti tokią tatuiruotę, kai sutiksiu man skirtąją. Sutikau tave… tai nuėjau ir pasidariau.

Pamačius mano veido išraišką, jo šypsena dingo.

– Supykai, tiesa? – paklausė nuleisdamas marškinėlius.

– Nesupykau… Tiesiog man tai per daug didelė staigmena.

Šeplis viena ranka apkabino Ameriką ir stipriai prispaudė sau prie šono.

– Dabar teks priprasti, Ebe. Trevisas impulsyvus ir stačia galva neria į bet ką, ką sugalvoja. Nenurims tol, kol neužmaus tau ant piršto žiedo.

Amerika iš nuostabos dėbtelėjo pirma į mane, paskui į Šeplį.

– Ką? Jie tik dabar pradėjo draugauti!

– Man… reikia išgerti, – pasakiau ir nuėjau į virtuvę.

Stebėdamas mane varstant spinteles Trevisas prunkštelėjo.

– Jis pajuokavo, Balandėle.

– Pajuokavau? – nustebo Šeplis.

– Jis neturėjo omeny artimiausiu metu, – bandė gintis Trevisas. Atsisukęs į Šeplį piktai burbtelėjo: – Ačiū, šikniau.

– Gal dabar liausiesi bent trumpam apie tai tauškęs, – šyptelėjo Šeplis.

Įsipyliau į taurę viskio ir loštelėjusi galvą išgėriau vienu mauku. Susiraukiau, kai skystis nudegino gerklę.

Trevisas švelniai apkabino mane iš nugaros.

– Aš tau nesiperšu, Balandėle. Čia tik tatuiruotės.

– Žinau, – atsakiau jam ir linktelėjusi galvą prisipyliau dar.

Trevisas ištraukė man iš rankos butelį ir, užsukęs kamštelį, pastatė į spintelę. Kai aš ir toliau stovėjau nuo jo nusisukusi, jis suėmė man už klubų ir atgręžė į save.

– Aišku. Turėjau pirmiausia pasikalbėti apie tai su tavim, bet nupirkau sofą, tada viena mintis po kitos – ir aš nesusilaikiau.

– Man tai per daug netikėta, Trevisai. Paprašei persikelti gyventi pas tave, sau ant rankos užsirašei mano vardą, prisipažinai meilėje… man visa tai… labai jau skubota.

Trevisas susiraukė.

– Tu išsigandai. Aš gi prašiau neišsigąsti.

– Kaip galėčiau! Sužinojai apie mano tėvą ir staiga viskas užsisuko!

– Kas tavo tėvas? – sukruto Šeplis, aiškiai nepatenkintas, kad kažkas nuo jo slepiama. – Kas jos tėvas? – paklausė Amerikos. Ši atlaidžiai papurtė galvą.

Trevisas bjauriai susiraukė.

– Mano jausmai tau neturi nieko bendra su tavo tėvu.

– Rytoj einam į porų vakarėlį. Ten turėtume duoti visiems suprasti, kad draugaujame ir visa kita, o tu jau spėjai išsitatuiruoti ant rankos mano vardą ir dar tuos žodžius apie vieno priklausymą kitam! Kaip aš galėjau neišsigąsti? Aišku, kad išsigandau!

Trevisas apglėbė delnais mano veidą ir įsisiurbė į lūpas. Pakėlė nuo grindų ir pasodino ant stalo. Liežuviu stengėsi įsibrauti man į burną, ir kai įsileidau, jis gailiai suvaitojo.

Jo pirštai susmigo man į klubus, ir jis prisitraukė mane arčiau.

– Žinai, kai pyksti, daraisi velniškai patraukli, – sukuždėjo man į lūpas.

– Gerai, – atsidusau, – jau nusiraminau.

Nusišypsojo patenkintas, kad jo planas pavyko.

– Viskas lieka kaip ir anksčiau, Balandėle. Tik tu ir aš.

– Jūs visai jau kuoktelėjot, – linguodamas galva tarė Šeplis.

Amerika linksmai plekštelėjo jam per petį.

– Ebė šiandien irgi kai ką nupirko Trevisui.

– Amerika! – sušukau.

– Išsirinkai suknelę? – paklausė jis šypsodamasis.