Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Mikas? – mano veidą perkreipė pasidygėjimas. – Ko jis jam skambino?

Amerika kilstelėjo antakius, lyg aš pati turėčiau žinoti atsakymą.

– Tavo motina jam neatsiliepė.

– Ko jam reikia? – paklausiau. Man darėsi bloga.

Amerika suraukė lūpas.

– Klausė, kur tu.

– Tikiuosi, taviškiai nepasakė?

Amerika paniuro.

– Jis tavo tėvas, Ebe. Maniškis įsitikinęs, kad jis turi teisę žinoti.

– Dabar atlėks čia, – pro ašaras pasakiau. – Jis atlėks čia, Mare!

– Žinau! Užjaučiu! – tarė ji, bandydama mane apkabinti. Atstūmiau ją ir užsidengiau rankomis veidą.

Ant pečių pajutau tvirtas, globėjiškas rankas.

– Jis tau nieko nepadarys, Balandėle, – tarė Trevisas. – Aš jam neleisiu.

– Jam nepasakysi, – liūdnai žvelgdama į mane, pasakė Amerika. – Jis tai moka.

– Man reikia iš čia dingti.

Susisiaučiau paltuką ir patraukiau už durų rankenos. Bet buvau tokia supykusi ir nusiminusi, kad nesugebėjau atidaryti stiklinių stumdomųjų durų, ir iš nevilties apsipyliau ašaromis. Bet tuo metu Trevisas suėmė mano ranką, spustelėjo rankeną žemyn ir pastumdamas kita ranka atidarė duris. Supratusi, į kokią juokingai kvailą padėtį patekau, pažvelgiau į jį tikėdamasi išvysti nepatiklų žvilgsnį, bet pamačiau nuoširdžią atjautą.

Trevisas apkabino man pečius ir mes kartu grįžome į klubą, nulipome laiptais ir pro žmones patraukėme prie durų. Aš tiesiu taikymu nulėkiau prie Šeplio dodžo, o trijulė stengėsi neatsilikti nuo manęs.

Staiga Amerika sugriebė man už palto ir privertė sustoti.

– Ebe! – tyliai pašaukė ir parodė būrelį žmonių priekyje.

Jaunimas stovėjo apstojęs pagyvenusį, apsileidusį vyriškį, kuris energingai mosavo ranka klubo pusėn ir rodė nuotrauką. Porelės linksėjo galvomis ir aptarinėjo rodomą fotografiją.

Prilėkiau prie vyro ir išplėšiau jam iš rankų nuotrauką.

– Ką, po galais, čia veiki?

Būrelis išretėjo, dalis sugrįžo į klubą, o Šeplis su Amerika sustojo man iš šonų. Trevisas iš nugaros uždėjo rankas man ant pečių.

Mikas pažvelgė į mano suknelę ir nepatenkintas caktelėjo liežuviu.

– Na, na, pupa. Merginą iš Vegaso gali išvežti…

– Nutilk! Užsičiaupk, Mikai! Apsisuk ir drožk ten, iš kur atėjęs, – bedžiau pirštu jam už nugaros. – Man tavęs nereikia.

– Negaliu, pupa. Man reikia tavo pagalbos.

– Kas dar naujo? – piktai paklausė Amerika.

Mikas prisimerkęs dėbtelėjo į Ameriką, paskui atsisuko į mane.

– Žiauriai gražiai atrodai. Smarkiai užaugai. Gatvėje nebūčiau pažinęs.

Atsidusau nepatenkinta jo tuščiomis šnekomis.

– Ko tau reikia?

Tėvas skėstelėjo rankomis, patraukė pečiais ir tarė:

– Atrodo, įklimpau į bėdą, vaike. Tėtušiui reikalingi pinigai.

Užsimerkiau.

– Kiek?

– Man sekėsi, tikrai. Norėjau pasiskolinti, kad atsiloščiau, ir… pati žinai…

– Žinau, – piktai nukirtau jį. – Kiek reikia?

– Dvidešimt penkių.

– Eik švilpt, Mikai! Dvidešimt penkių šimtų? Duosiu dabar… jeigu tuoj pat iš čia išsinešdinsi, – tarė Trevisas traukdamas iš kišenės piniginę.

– Dvidešimt penkių tūkstančių, – pataisiau perliedama tėvą piktu žvilgsniu.

Miko žvilgsnis nuslydo į Trevisą.

– Kas šitas klounas?

Trevisas greitai pakėlė akis nuo piniginės į tėvą, ir aš pajutau, kaip jis atsiremia į mano nugarą.

– Dabar matau, kodėl toks gudruolis kaip tu prašo pinigų iš savo nepilnametės dukters.

Mikui nespėjus atsikirsti, išsitraukiau mobilųjį telefoną.

– Kam esi skolingas šįkart, Mikai?

Mikas pasikasė žilstelėjusių riebaluotų plaukų kuokštą ant pakaušio.

– Reikalas gana painus, pupa…

– Kam? – surikau.

– Beniui.

Aš žagtelėjau ir žengusi atgal atsitrenkiau į Trevisą.

– Beniui? Tu esi skolingas Beniui? Ką, po perkūnais?.. – užsikirtau. Nėra prasmės aiškintis. – Aš neturiu tiek, Mikai.

Jis šyptelėjo.

– O aš jaučiu, kad turi.

– Sakau, neturiu! Šįkart rimtai prisidirbai, ką? Jaučiau, kad nesiliausi, kol kas nors nenudės!

Tėvas pasimuistė. Kreivos šypsenos veide nebeliko.

– Kiek turi? – paklausė.

Sukandau dantis.

– Vienuolika tūkstančių. Taupau mašinai.

Amerika dėbtelėjo į mane.

– Iš kur gavai vienuolika tūkstančių, Ebe?

– Iš Treviso kovų, – atsakiau įbedusi akis į Miką.

Trevisas atgręžė mane už pečių ir pažvelgė į veidą.

– Tu iš mano kovų uždirbai vienuolika tūkstančių? Kada statei?

– Mudu su Adamu puikiai sutarėme, – atsakiau, nė kiek nesistebėdama Treviso sutrikimu.

Miko akys staiga nušvito.

– Per savaitgalį galėtum sumą padvigubinti, pupa, ir iki sekmadienio surinktum man dvidešimt penkis gabalus. Tada Beniui nereikėtų siųsti man savo smogikų.

Man sugniaužė gerklę, burna išdžiūvo.

– Aš liksiu tuščiomis kišenėmis, Mikai. Man reikia susimokėti už mokslą.

– Ai, nespėsi apsidairyti ir vėl susirinksi, – mostelėjęs ranka pasakė jis.

– Kada reikia pristatyti? – paklausiau.

– Pirmadienį naktį. Vidurnaktį, – nė kiek nesivaržydamas atsakė jis.

– Neturėtum jam duoti nė skatiko, Balandėle, – timptelėjo man už rankos Trevisas.

Mikas sugriebė man už riešo.

– Nieko daugiau neprašau! Jeigu ne tu, tikrai nebūčiau įklimpęs į šitą bėdą!

Amerika kirto jam per ranką ir nustūmė jį šalin.

– Nedrįsk pradėti savo nesąmonių, Mikai! Ji nevertė tavęs skolintis pinigų iš Benio!

Mikas pažvelgė man į akis su pagieža.

– Jeigu ne ji, aš dabar turėčiau pinigų. Tu viską iš manęs atėmei, Ebe. Aš likau be nieko!

Maniau, kad pabėgus nuo tėvo skausmas širdyje, jog esu jo duktė, nuslops, tačiau iš akių pabirusios ašaros bylojo priešingai.

– Gausiu tau iki sekmadienio pinigų, galėsi grąžinti Beniui. Bet kai paimsi, turėsi palikti mane visiems laikams. Daugiau tau nebepadėsiu, Mikai. Nuo šiolei sukis kaip išmanai. Girdi? Nedrįsk nė prisiartinti.

Tėvas sučiaupė lūpas ir linktelėjo.

– Kaip paliepsi, pupa.

Apsisukau ir patraukiau prie automobilio. Nueidama išgirdau Ameriką sušunkant:

– Kraukitės lagaminus, vaikinai. Skrisim į Las Vegasą.

Penkioliktas skyrius

Nuodėmių miestas

Trevisas padėjo ant grindų lagaminus ir apsidairė po kambarį.

– Gražu, ką?

Piktai dėbtelėjau į jį, ir jis klausiamai pažvelgė į mane.

– Kas?

Suzvimbė atsegamas palei lagamino kraštus užtrauktukas. Purtydama galvą atsakiau jam:

– Čia ne atostogos, Trevisai. Nereikėjo tau čia važiuoti.

Kitą akimirką jis jau stovėjo už manęs, rankomis apkabinęs per liemenį.

– Kur tu, ten ir aš.

Įkniaubiau galvą jam į krūtinę ir atsidusau.

– Man reikia į salę. Gali pasilikti čia arba pasižvalgyti po Stripą. Pasimatysime vėliau, gerai?

– Aš eisiu su tavim.

– Nenoriu, kad eitum, Trevisai.

Įskaudintas jo veidas apsiniaukė, todėl paliečiau jam ranką.

– Man per savaitgalį reikia išlošti keturiolika tūkstančių, aš privalau susikaupti. Nekenčiu savęs tokios, kokia turiu būti prie lošimo stalų, ir nenoriu, kad tu tai matytum, aišku?

Jis nubraukė man nuo kaktos plaukus ir pabučiavo į skruostą.

– Aišku, Balandėle.

Išeidamas iš kambario Trevisas pamojo Amerikai. Ji atėjo pas mane su ta pačia suknele, kuria ėjo į porų vakarėlį. Aš apsivilkau trumpučiukę aukso spalvos suknelę ir, vaipydamasi prieš veidrodį, apsiaviau aukštakulnius. Amerika sukėlė man plaukus ir padavė juodą tūbelę.