Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

Nenustebau prie durų pamačiusi milžiną apsaugininką – siaubą keliantį, stambų kaip spinta, juodaodį, – bet mane labai nustebino šalia jo stovintis Benis.

– Beni, – dusliai pasilabinau.

– Ajajai… čia jau nebe tas Velnio Tuzinas, koks buvo anksčiau, tiesa? Mikas nesakė, kokia daili tu užaugai. Seniai laukiau tavęs, pupa. Girdėjau, atnešei man šlamančiųjų?

Linktelėjau, ir Benis mostelėjo ranka į mano draugus. Kilstelėjusi galvą, kad atrodyčiau labiau pasitikinti savimi, tariau:

– Jie eis su manimi.

– Bijau, kad tavo draugužiams teks palaukti čia, – slogiu kaip iš po žemių balsu prabilo durininkas.

Trevisas iš karto suėmė man už rankos.

– Vienos jos ten neleisiu. Eisiu kartu.

Benis nužvelgė Trevisą nuo galvos iki kojų ir gurktelėjo. Paskui jis pažiūrėjo į durininką ir jo lūpų kampučiuose užsirietė šypsenėlė, o aš lengviau atsikvėpiau.

– Tinka, – tarė Benis. – Mikas labai apsidžiaugs sužinojęs, kad jo dukra turi tokį gerą draugą.

Nusekiau paskui jį į vidų, bet dar grįžtelėjusi atgal pamačiau susirūpinusį Amerikos veidą. Trevisas įsispraudė tarp manęs bei apsaugininko ir žengė tvirtai laikydamas man už rankos. Įkandin Benio įlipome į liftą ir visiškoje tyloje pakilome į ketvirtą aukštą. Liftas atsidarė.

Didelio erdvaus kambario vidury stovėjo platus raudonmedžio stalas. Benis nušlubčiojo prie savo ištaigingos kėdės ir atsisėdo. Pamojo ranka į dvi laisvas kėdes prie stalo ir pakvietė sėstis. Prisėdau ant šaltos odinės kėdės ir pagalvojau, kiek žmonių sėdėjo ant jos, likus vos kelioms minutėms iki mirties. Ištiesiau ranką ir suėmiau Trevisui už pirštų. Jis padrąsinamai spustelėjo manuosius.

– Mikas man skolingas dvidešimt penkis gabalus. Tikiuosi, atnešei visą sumą, – pratarė Benis kažką užsirašydamas ant bloknoto.

– Tiesą pasakius, – krenkštelėjusi pradėjau, – man trūksta penkių gabalų, Beni. Bet rytoj dar turiu visą dieną, todėl tikiuosi surinkti ir juos. Penki gabalai juk ne tokie dideli pinigai, tiesa? Tu gi žinai, kad man pasiseks.

– Abigeile, – susiraukė Benis, – tu mane nuvylei. Gerai žinai mano taisykles.

– P-prašau, Beni. Paimk dabar devyniolika devynis šimtus, o likusią sumą atnešiu rytoj.

Benis staiga nusuko savo juodas kaip angliukai akis nuo mano veido prie Treviso ir vėl pažvelgė į mane. Netrukus pastebėjau, kaip iš tamsių kambario kerčių priešais mus išniro du vyrai ir žengė į kambario vidurį. Trevisas tvirtai suspaudė man ranką, aš sulaikiau kvapą.

– Tu gi žinai, kad aš imu tik visą sumą, ir nė cento mažiau. O tai, kad siūlai man mažiau, jau kelia įtarimų. Ir žinai kokių? Ogi tokių – tu abejoji, ar surinksi visą reikiamą sumą.

Vyrai iš kampų žengė dar po žingsnį.

– Gausiu tau tuos pinigus, Beni, – nervingai nusijuokiau. – Per šešias valandas išlošiau aštuonis tūkstančius devynis šimtus.

– Nori pasakyti, kad per kitas šešias valandas atneši man aštuonis tūkstančius devynis šimtus? – Benio lūpose šmėstelėjo šėtoniška šypsena.

– Terminas baigiasi rytoj vidurnaktį, – tarė Trevisas ir žvilgtelėjo į du lyg šešėliai artėjančius vyrus.

– Ką čia sumanei, Beni? – nustėrusi paklausiau.

– Šįvakar man skambino Mikas ir sakė, kad tu pasirūpinsi jo skola.

– Aš jam darau paslaugą, o tau nesu skolinga nė cento, – griežtai atkirtau, nes pradėjo veikti savisaugos instinktai.

Benas atsirėmė į stalą trumpomis, drūtomis alkūnėmis.

– Galvoju, kad reikėtų pamokyti Miką, bet man smalsu pažiūrėti, kaip tau pasiseks, vaike.

Trevisas pašoko nuo kėdės, patraukęs mane už rankos, nustūmė sau už nugaros ir ėmė trauktis atatupstas prie durų.

– Už durų stovi Džošijas, jaunuoli. Kur tikiesi pabėgti?

Padariau klaidą. Manydama, kad pavyks įtikinti Benį, visai nepagalvojau, jog Mikas sieks žūtbūt išlikti gyvas, be to, neįvertinau Benio noro atkeršyti.

– Trevisai, – perspėjau stebėdama prie mūsų artėjančius Benio pakalikus.

Trevisas dar toliau nustūmė mane sau už nugaros ir atstatęs krūtinę tarė:

– Tikiuosi, žinai, Beni, kad sudorosiu tavo vyrukus ne iš nepagarbos tau, o dėl to, kad myliu šitą merginą ir neleisiu jos skriausti.

Benis pratrūko kvatotis.

– Turiu pripažinti, sūnau, pro šitas duris dar nebuvo įžengęs niekas, labiau pasitikintis savo jėgomis nei tu. Tas aukštaūgis tau iš dešinės yra Deividas ir jeigu jis nepaties tavęs kumščiais, tai išsitrauks iš makščių peilį. Tau iš kairės – Deinas. Tai geriausias mano mušeika. Tiesą pasakius, rytoj jis stos kautis ir dar nė sykio nėra pralaimėjęs. Žiūrėk, Deinai, nesusižeisk rankų. Pastačiau už tave nemažą sumelę.

Deinas nusišypsojo Trevisui linksmomis laukinėmis akimis ir tarė:

– Taip, pone.

– Beni, liaukis! Aš gausiu tau tuos pinigus! – suklikau.

– O, ne… Čia darosi labai įdomu, – sukrizeno Benis ir atsilošė kėdėje.

Deividas puolė prie Treviso ir aš užsidengiau rankomis burną. Vyras buvo stiprus, bet lėtas ir nerangus. Nespėjus jam užsimoti ar išsitraukti peilio, Trevisas griebė jį ir sugurino jo nosį sau į kelį. Paskui užsimojo ir negaišdamas nė sekundės ėmė talžyti jam veidą kumščiais. Dar po dviejų gerų smūgių kumščiu ir alkūne, Deividas sudribo ant grindų kraujo klane kaip maišas.

Benis atlošė galvą ir pratrūko isteriškai kvatotis, daužydamas delnu stalą kaip vaikas, šeštadienio rytą žiūrintis animacinius filmus.

– Na, dabar tu, Deinai. Tikiuosi, jis tavęs neišgąsdino, ką?

Deinas priėjo prie Treviso gerokai atsargiau, susikaupęs ir tikslus kaip profesionalus kovotojas. Neįtikėtinu greičiu švystelėjo kumščiu Trevisui į veidą, bet šis spėjo pasilenkti ir iš visų jėgų bloškė Deiną petimi. Abu užvirto ant Benio stalo, Deinas abiem rankomis sugriebė Trevisą ir parsivertė ant grindų. Kurį laiką juodu grūmėsi ant žemės, paskui Deinui pasitaikė palanki proga ir jis, užgulęs Trevisą, ėmė talžyti jį kumščiais. Jo svorio prispaustas Trevisas nieko negalėjo padaryti. Negalėdama žiūrėti į juos, užsidengiau rankomis veidą.

Išgirdau skausmingą klyksmą ir patraukusi rankas pamačiau Trevisą ant Deino, viena ranka laikantį jį už krūtinės, o kita smūgis po smūgio talžantį jam smilkinį. Kaskart sudavus Deino galva atsitrenkdavo į Benio stalo kraštą, bet paskui jam pavyko šiaip taip atsistoti. Deinas svirdinėjo ir buvo paplūdęs kraujais.

Trevisas akimirką kitą žiūrėjo į jį, paskui vėl puolė ir grieždamas dantimis iš visų jėgų tvatijo kiek įkabindamas. Deinas vieną sykį gunktelėjo ir išvengęs smūgio kirto krumpliais Trevisui į žandą.

Trevisas šyptelėjo ir iškėlė aukštyn pirštą.

– Pirmas smūgis.

Negalėjau patikėti, kad Trevisas leido Benio smogikui suduoti. Tačiau Trevisas džiūgavo. Dar nebuvau mačiusi Treviso, taip nevaržomai besidarbuojančio kumščiais kaip dabar. Man buvo truputį baugu žiūrėti, kaip jis lieja tulžį ant šitų gerai ištreniruotų smogikų ir laimi. Tik šią akimirką supratau, ką Trevisas gali.

Fone nepaliaujamai aidint Benio juokui, Trevisas pribaigė Deiną – paskutinį kartą kirto jam alkūne į tarpuakį ir išvertė jį iš kojų ant grindų. Sekiau akimis, kaip jo kūnas žnektelėjo ir sukniubo ant užsienietiško Benio kilimo.

– Neįtikėtina, jaunuoli! Tiesiog neįtikėtina! – plodamas iš džiaugsmo pagyrė Benis.

Trevisas nustūmė mane sau už nugaros, nes tarpdury pasirodė masyvi Džošijo figūra.

– Gal man jais pasirūpinti, pone?