Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Balandėle? Ar tu moki kepti kalakutą?

– Kalakutą? – nustebau išgirdusi visai kitokį klausimą.

Trevisas spustelėjo man ranką.

– Matai, artėja Padėkos diena, o tu gi žinai, kaip patinki mano tėvui. Jis nori, kad atvažiuotum per Padėkos dieną, bet bėda ta, kad mes visąlaik šią dieną užsisakom į namus picą ir visą vakarą prasėdim prie televizoriaus. Pagalvojau, gal mudu galėtume iškepti visiems kalakutą. Na, žinai, nors kartą Medoksų namuose paruošti tikrą šventinę vakarienę.

Sučiaupiau lūpas, kad nesusijuokčiau.

– Na, kalakutą reikia atitirpdyti, padėti ant skardelės ir kepti orkaitėje visą dieną. Nieko čia sunkaus.

– Tai, važiuojam? Tu man padėsi?

Truktelėjau pečiais.

– Žinoma.

Pagaliau jo dėmesys nukrypo nuo svaiginančių miesto šviesų apačioje, ir man įsižiebė viltis, kad pagaliau jis supras dėl Benio smarkiai klydęs.

Trevisas užkėlė ant lovos lagaminus ir virto aukštielninkas šalia jų. Daugiau apie Benio reikalą jis nekalbėjo, ir jau vyliausi, kad Las Vegasas ima palengva išgaruoti jam iš galvos. Raukydamasi išmaudžiau Toto, nes nuo jo trenkė nemaloniais cigarečių dūmų ir neplautų kojinių kvapais iš Brazilo buto, kur buvome jį palikę savaitgalį. Nusinešusi į miegamąjį nusausinau kailiuką rankšluosčiu.

– O, kaip dabar gardžiai kvepi! – sukikenau, kai jis nusipurtė ir aptaškė mane smulkiais vandens lašeliais. Atsistojęs ant užpakalinių kojyčių nusėjo man veidą šiltais drėgnais bučiniais. – Ir aš tavęs labai pasiilgau, mielasis.

– Balandėle, – pašaukė Trevisas, nervingai sunerdamas rankų pirštus virš galvos.

– Ko? – atsiliepiau šluostydama Toto storu geltonu rankšluosčiu.

– Aš noriu tai padaryti. Aš noriu kautis Las Vegase.

– Ne, – atšoviau šypsodamasi švytinčiam iš laimės Toto.

Trevisas atsiduso.

– Tu negirdi, ką tau sakau. Aš vis tiek tai padarysiu. Po kelių mėnesių pati pamatysi, kad nusprendžiau teisingai.

Pažvelgiau į jį.

– Tu ketini dirbti Beniui.

Jis nervingai linktelėjo, paskui man nusišypsojo.

– Aš noriu aprūpinti tave, Balandėle.

Mano akyse sužibo ašaros, nes supratau, kad jis neperkalbamas.

– Man nereikia nieko, įgyto už tuos pinigus, Trevisai. Nenoriu turėti reikalų nei su Beniu, nei su Vegasu ar panašiai.

– Bet būtum nieko prieš nusipirkti automobilį už mano kovose laimėtus pinigus čia, tiesa?

– Tu žinai, kad tai visai kas kita.

Trevisas susiraukė.

– Viskas bus gerai, Balandėle. Pamatysi.

Žiūrėjau jam į akis ir laukiau, kada šmėstels kibirkštėlės, kada jis man prisipažins pajuokavęs. Bet jose pamačiau tik užsispyrimą ir godulį.

– Kodėl manęs klausi, Trevisai? Juk vis tiek, kad ir ką atsakyčiau, eisi dirbti Beniui.

– Noriu tavo pritarimo. Pinigai tokie dideli, kad negaliu atsisakyti. Būčiau kvailys, jei pasakyčiau „ne“.

Jo žodžiai mane pribloškė. Atsitokėjusi linktelėjau galvą ir pasakiau:

– Ką gi, sprendimas priimtas.

Treviso veidas nušvito.

– Balandėle, pamatysi, tikrai viskas bus gerai.

Jis pašoko nuo lovos, priėjo prie manęs ir pabučiavo man pirštus.

– Aš išalkau. Nori valgyt?

Papurčiau galvą. Jis pakštelėjo man į kaktą ir nuėjo į virtuvę. Nutilus jo žingsniams, nutraukiau nuo pakabų savo drabužius ir sugrūdau atgal į lagaminą džiaugdamasi, kad jame galima sutalpinti visą mano mantą. Skruostais nuriedėjo pykčio ašaros. Kokio velnio leidau Trevisui važiuoti su manim? Ragais ir nagais koviausi, kad neprileisčiau jo prie tamsiųjų savo gyvenimo kerčių, o pirmai progai pasitaikius nė nesusimąsčiau ir nusitempiau jį į patį pragarą, kurio pati nekenčiau visa širdimi.

Trevisas įklimps į šitą mėšlą, ir jeigu jis nesileidžia išgelbėjamas, tuomet aš turiu gelbėti pati save.

Lagaminą prigrūdau kaupinai ir prispaudusi dangtį užtraukiau užtrauktuką. Nukėliau nuo lovos ir nutempiau koridorium nė nedirstelėjusi virtuvės pusėn. Nunešiau laiptais žemyn į kiemą, kur Amerika su Šepliu linksmai pokštavo ir bučiavosi, nešdami daiktus iš Šeplio dodžo į Amerikos hondą.

– Balandėle, – atidaręs namo duris pašaukė Trevisas.

Paliečiau Amerikai ranką ir paprašiau:

– Norėčiau, kad parvežtum mane į bendrabutį, Mare.

– Kas atsitiko? – nustebo ji, iš mano veido supratusi, kad padėtis labai rimta.

Dirstelėjusi atgal pamačiau nuo laiptų pievele prie mūsų atbėgant Trevisą.

– Ką čia sumanei? – paklausė jis rodydamas į lagaminą.

Jeigu tąkart būčiau jam atsakiusi, visos viltys pabėgti nuo Miko, Vegaso, Benio ir visų kitų būtų žlugusios, Trevisas nebūtų manęs išleidęs, o rytą aš jau būčiau turėjusi susitaikyti su jo priimtu sprendimu.

Pasikasiau pakaušį, nusišypsojau, bandydama kaip nors išlošti laiko ir sugalvoti, ką jam atsakyti.

– Balandėle!

– Noriu nusivežti daiktus į bendrabutį. Ten yra didelės skalbyklės ir džiovyklės, o pas mane prisikaupė daugybė skalbinių.

Trevisas susiraukė.

– Norėjai išlėkti man nieko nepasakiusi?

Žvilgtelėjau į Ameriką, paskui į Trevisą, bandydama sugalvoti labiausiai įtikinamą melą.

– Ji nori į bendrabutį, Trevisai. Ko čia baiminiesi? – įsiterpė Amerika, atlaidžiai šypsodamasi. Šita šypsena ji dažnai apdumdavo savo tėvus.

– Šit kaip, – nelabai tvirtai tarė jis. – Grįši nakvoti pas mane? – paklausė kepštelėdamas man už palto.

– Nežinau. Pažiūrėsiu, kada baigsiu skalbtis.

Trevisas nusišypsojo ir prisitraukė mane prie savęs.

– Po trijų savaičių pasamdysiu žmogų, kad tau nereikėtų skalbti. Arba galėsi išmesti nešvarius drabužius ir nusipirkti naujus.

– Vėl kausiesi Beniui? – nustebusi paklausė Amerika.

– Jis man davė pasiūlymą, kuriam negalėjau atsispirti.

– Trevisai, – prabilo Šeplis.

– Nepradėkit ir jūs man, gerai? Jeigu Balandėlė neprivertė manęs apsigalvoti, tai juo labiau jūs manęs neperkalbėsite.

Amerika supratingu žvilgsniu pažiūrėjo man į akis.

– Tada geriau paskubam, Ebe, kitaip visą naktį skalbsi tuos savo drabužius.

Aš linktelėjau, o Trevisas pasilenkė prie manęs ir pabučiavo. Prisitraukiau jį prie savęs žinodama, kad tai paskutinis kartas, kai mano lūpos liečia jo lūpas.

– Iki greito, – tarė jis. – Myliu.

Šeplis įkėlė mano lagaminą į hondos bagažinę. Amerika atsisėdo prie vairo šalia manęs. Sukryžiavęs rankas ant krūtinės Trevisas kalbėjosi su Šepliu, o Amerika įjungė variklį.

– Tu negali šiąnakt likti bendrabutyje, Ebe. Vos sužinojęs, ką padarei, iš karto nulėks pas tave, – pasakė Amerika, lėtai išsukdama atbulomis iš stovėjimo aikštelės.

Akyse sužibo ašaros ir aš pratrūkau raudoti.

– Žinau.

Pamačius mano ašaras, linksmas Treviso veidas staiga pasikeitė ir jis puolė prie mano lango.

– Tas tau, Balandėle? – paklausė jis belsdamas į langą.

– Važiuok, Mare, – paliepiau šluostydamasi akis. Įbedžiau žvilgsnį į kelią. Trevisas bėgo šalia automobilio ir šaukė:

– Balandėle! Amerika! Sustabdykit, po galais, mašiną! – trenkė delnu per stiklą. – Ebe, nedaryk šito! – suriko jis persigandęs ir pagaliau suvokęs, kas atsitiko.

Amerika išvažiavo į pagrindinę gatvę ir užmynė pedalą.

– Žinok, aš nenoriu nei matyti, nei girdėti, kaip viskas baigsis.

– Aš labai labai tavęs atsiprašau, Mare.

Amerika dirstelėjo į užpakalinio vaizdo veidrodėlį ir išmynė pedalą iki dugno.