Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Labas, Balandėle.

Atsakiau jam kreiva šypsena ir jis susibruko rankas į sportinio treningo kišenes.

– Šeplis sakė, kad tu rytoj su juo ir Amerika važiuoji į Vičitą.

– Ką?

– Visas atostogas praleisi pas Ameriką?

Truktelėjau pečiais, apsimesdama abejinga.

– Jos tėvai man labai artimi.

– O tavo mama?

– Ji prasigėrusi, Trevisai. Ji net nežino, kada ta Padėkos diena.

Staiga jis labai susijaudino ir man krūtinę užgniaužė nuojauta apie galimą dar vieną viešą sceną. Virš galvų sugurmėjo griaustinis ir Trevisas pažiūrėjo į dangų, markstydamasis nuo tyškančių ant veido didelių lietaus lašų.

– Noriu paprašyti tavęs vienos paslaugos, – tarė jis. – Eikš čionai.

Jis nutempė mane po artimiausia stogine. Aš nesipriešinau, nes nenorėjau kelti barnio.

– Kokios? – įtariai paklausiau jo.

– Mano… – pamindžikavo. – Tėvas su broliais laukia tavęs per Padėkos dieną.

– Trevisai! – suinkščiau.

Trevisas nudūrė akis į žemę.

– Tu žadėjai atvažiuoti.

– Žadėjau, bet… dabar nelabai tinkamas laikas, tiesa?

Jo tai, regis, netenkino ir jis pakartojo:

– Tu jiems pažadėjai.

– Aš sutikau važiuoti pas tave Padėkos dieną, kai mudu dar draugavom. Tu juk žinojai, kad nevažiuosiu.

– Nežinojau, bet dabar jau vis tiek per vėlu… Tomas atskrenda šiandien, o Taileris atsiprašė iš darbo. Visi labai nori pasimatyti su tavim.

Susigūžiau ir sukdama ant piršto šlapių plaukų sruogą tariau:

– Juk jie vis tiek būtų atvažiavę, tiesa?

– Ne visi. Jau daug metų per Padėkos dieną nesusirenkam visi krūvon. Broliai labai stengėsi rasti laiko ir atlėkti, nes aš pažadėjau tradicinę vakarienę. Po motinos mirties mūsų virtuvėje nesisukiojo jokia moteris, todėl…

– Jūs ne moterų diskriminacijos šalininkai ar panašiai.

Trevisas kilstelėjo galvą.

– Liaukis, Balandėle, aš ne tą norėjau pasakyti. Mes norim, kad tu atvažiuotum, štai ir viskas.

– Tikiuosi, nepasakojai jiems apie mūsų santykius, tiesa? – pasistengiau ištarti su kuo didesniu priekaištu balse.

Trevisas pasimuistė, paskui pakratė galvą ir atsakė:

– Tėvas pultų klausinėti kodėl, o aš dar nepasirengęs jam aiškintis. Jie nesiliautų mane uję, kaip blogai pasielgiau. Būk gera, važiuojam, Balandėle.

– Kalakutą reikia pašauti į orkaitę šeštą ryto, todėl turėtume išvažiuoti iš čia apie penktą…

– Arba galime nakvoti tenai…

Mano antakiai šovė strėlėmis į viršų.

– Nė už ką! Jau ir taip teks meluoti taviškiams ir apsimetinėti, kad tarp mūsų viskas gerai.

– Atrodo, lyg prašyčiau tavęs apsipilti benzinu ir susideginti.

– Galėjai jiems pasakyti!

– Pasakysiu. Po Padėkos dienos… imsiu ir pasakysiu.

Atsidusau, nusukau akis į šalį.

– Jeigu prisieksi, kad tai ne kokia nors užmačia mane susigrąžinti, tai važiuosiu.

Jis linktelėjo.

– Prisiekiu.

Nors Trevisas labai stengėsi neišsiduoti, jo akyse pamačiau žybtelint linksmą kibirkštėlę. Sučiaupiau lūpas, kad nešyptelėčiau, ir tariau:

– Susitinkam lygiai penktą.

Trevisas pasilenkė pabučiuoti man į skruostą. Jo lūpos ilgokai lietė mano veidą.

– Ačiū, Balandėle.

Amerika su Šepliu pasitiko mane prie valgyklos durų ir mes drauge įėjome į vidų. Piktai ištraukiau iš skyrelių stalo įrankius ir numečiau ant padėklo lėkštę.

– Kas čia dabar, Ebe? – paklausė Amerika.

– Rytoj aš su jumis nevažiuosiu.

Šeplis iš nuostabos net išsižiojo.

– Važiuosi pas Medoksus?

Amerika dirstelėjo į mane.

– Ką?

Atsidusau ir kyštelėjau valgyklos darbuotojai studento pažymėjimą.

– Pažadėjau Trevisui važiuoti pas jį, kai skridom lėktuvu, ir jis visiems pasigyrė, kad būsiu kartu su jais.

– Turiu pasakyti, – prabilo Šeplis, – tada jis tikrai nežinojo, kad judu susipyksite. Jis tikėjosi, kad tu nusileisi. O kai suprato, kad tu nusiteikusi rimtai, jau buvo per vėlu ką nors keisti.

– Nesąmonė, Šepli, ir tu pats tą puikiai žinai, – užsirūstino Amerika. – Jeigu nenori, niekas tavęs neprivers, Ebe.

Ji teisi. Niekas manęs neverčia. Tačiau aš negaliu taip nuvilti Treviso. Net jeigu būčiau jo nekentusi. O taip juk nėra.

– Jeigu nevažiuosiu, jis turės aiškintis, kodėl nepasirodžiau, o aš nenoriu sugadinti jam Padėkos dienos. Suvažiuoja visi broliai tikėdamiesi, kad ir aš ten būsiu.

Šeplis šyptelėjo.

– Tu jiems labai patinki, Ebe. Anądien Džimas ilgai apie tave kalbėjo su mano tėvu.

– Labai gerai, – nepatenkinta burbtelėjau.

– Ebė teisi, – tarė Šeplis. – Jeigu ji nevažiuos, Džimas visą dieną bambės ant Treviso. Tikrai neverta gadinti jiems šventės.

Amerika apkabino man pečius.

– Gali važiuoti ir su mumis. Juk su juo nebedraugauji. Gana tau jį gelbėti.

– Žinau, Mare, bet taip būtų teisingiausia.

Saulė už lango pasislėpė už gretimų pastatų, o aš stovėjau prie veidrodžio ir šukuodamasi plaukus svarsčiau, kaip reikės apsimetinėti, kad tarp mūsų su Trevisu viskas gerai.

– Tik viena diena, Ebe. Vieną dieną tikrai ištversi, – tariau sau į veidrodį.

Apsimetinėti man niekada nebuvo sunku, tik nerimavau, kaip viskas klostysis mums meluojant, kad nieko nenutiko. Kai Trevisas parveš mane po vakarienės, turėsiu galutinai apsispręsti. Ir tas sprendimas bus iškreiptas apsimestinės laimės, kurią parodysime jo artimiesiems.

Tuk tuk.

Atsisukau ir pažvelgiau į duris. Kara visą vakarą nesirodė bendrabutyje, o Amerika su Šepliu, mano žiniomis, jau seniai turėjo būti išvažiavę. Neįsivaizdavau, kas ten galėtų būti. Padėjau šepetį ir atidariau duris.

– Trevisai, – atsidusau.

– Pasirengusi?

Nustebusi kilstelėjau antakį.

– Kam?

– Juk sakei paimti tave penktą.

Sukryžiavau ant krūtinės rankas.

– Turėjau omeny penktą ryto!

– Oi, negi turėsiu skambinti tėvui ir sakyti, kad neatvažiuosim nakvoti.

– Trevisai! – gailiai suvaitojau.

– Pasiskolinau Šepo automobilį, kad nereikėtų temptis daiktų ant motociklo. Tėvų name yra atskiras kambarys, galėtum permiegoti tenai. Galėtume pažiūrėti kokį filmą ar…

– Pas tavo tėvą aš nenakvosiu!

Treviso veidas apniuko.

– Aišku… Tada… tada iki rytojaus.

Jis žengė žingsnį atgal ir aš, uždariusi duris, atsirėmiau nugara į jas. Širdyje užvirė daugybė skirtingų, prieštaringų jausmų. Suirzusi ir pikta giliai atsidusau. Iš atminties niekaip nedingo liūdnas Treviso veidas. Atidariau duris ir išėjusi į koridorių pamačiau, kaip jis lėtai nueina mobiliajame telefone rinkdamas numerį.

– Trevisai, palauk.

Jis greitai atsisuko ir nuo jo akyse sužibusios vilties kibirkštėlės man užgniaužė krūtinę.

– Duok kelias minutes, susikrausiu daiktus.

Treviso veidą nušvietė plati džiaugsminga šypsena. Jis atėjo į mano kambarį ir nuo slenksčio žiūrėjo, kaip aš kraunu į krepšį reikalingiausius daiktus.

– Aš vis tiek tave myliu, Balandėle.

Nepakėliau į jį galvos.

– Nepradėk. Aš tai darau ne dėl tavęs.

Trevisas giliai įtraukė į plaučius oro ir tarė:

– Žinau.

Iki jo tėvo namų važiavome tylomis. Automobilio salone tvyrojo nervinga įtampa, man buvo nemalonu sėdėti ant šaltos odinės sėdynės. Atvykus mūsų pasitikti į prieangį šypsodamiesi iki ausų išėjo Džimas su Trentonu. Trevisas sunešė iš automobilio mūsų krepšius, o Džimas jam praeinant paplekšnojo per nugarą ir tarė: