Pajutau ant savo plaukų jo lūpas. Sukrutėjo jo Adomo obuolys ir jis tarė:
– Žiūrėk, Balandėle. Sninga.
Atsisukau ir pažvelgiau pro langą. Gatvės žibintų šviesoje buvo matyti mažos baltos snaigės.
– Tarsi per Kalėdas, – pasakiau. Pagaliau mano kūnas, prisiglaudęs prie jo, sušilo. Trevisas atsiduso ir aš atsisukau į jį.
– Kas yra?
– Per Kalėdas tavęs čia nebus.
– Užtat esu dabar.
Jis suraukė lūpas ir pasilenkė pabučiuoti. Aš loštelėjau atgal.
– Trevi…
Jis suspaudė mane glėbyje ir nuleido žemyn smakrą. Akyse švietė ryžtas.
– Man būti su tavim liko mažiau nei dvidešimt keturios valandos, Balandėle, ir aš tave pabučiuosiu. Bučiuosiu tave visą dieną. Daug bučiuosiu. Kaskart, kai tik pasitaikys proga, pabučiuosiu. Jeigu norėsi, kad liaučiausi, tark žodį, bet kol nieko nesakysi, aš naudosiuosi kiekviena paskutinės dienos su tavimi akimirka.
– Trevisai, – kiek pagalvojusi supratau, kad jis nepuoselėja jokių iliuzijų susigrąžinti mane parvežęs namo. Atvykau čia vaidinti, ir nors vėliau mums bus labai sunku, vis tiek nenorėjau pasakyti jam „ne“.
Pastebėjęs, kad žiūriu į jo lūpas, Trevisas šyptelėjo, pasilenkė prie manęs ir prisiglaudė man prie lūpų. Bučinys prasidėjo nekaltai, saldžiai, bet kai tik jo lūpos prasiskyrė, paglosčiau liežuviu jo liežuvį. Jo kūnas ūmai įsitempė, ir jis giliai įtraukė oro pro nosį, prisispaudė kūnu prie manęs. Ištiesiau kelį ir nuleidau ant lovos, jis užvirto ant manęs, nė akimirką nenutraukdamas bučinio.
Nelaukdamas mane nurengė ir kai mūsų kūnų nebedengė joks drabužis, įsitvėrė rankomis į metalinį galvūgalį ir po akimirkos vienu staigiu judesiu jau buvo manyje. Smarkiai sukandau dantimis apatinę lūpą, stengdamasi užgniaužti raudą, kuri jau kilo krūtine aukštyn. Trevisas vaitojo man į burną, aš įsispyriau kojomis į čiužinį ir išsiriečiau, leisdama jo kūnui susilieti su savuoju.
Viena ranka laikydamasis galvūgalio virbų, kitą padėjęs man po galva, jis stūmėsi vis gilyn, ir nuo kiekvieno jo drąsaus judesio mano kojos vis smarkiau virpėjo. Liežuviu glostė mano burną, ant krūtinės jaučiau kiekvieną jo gilią, duslią aimaną ir kūno virptelėjimą, kai jis, laikydamasis duoto žodžio, stengėsi padaryti kiekvieną šios dienos akimirką įsimintiną. Tūkstantį metų galėčiau mėginti ištrinti iš atminties šį vaizdą, bet jis vis tiek liktų įsirėžęs mano pasąmonėje.
Prabėgus valandai, užmerkiau akis – visi mano kūno nervai buvo įsitempę nuo vidinio virpulio. Trevisas užgniaužęs kvapą paskutinį kartą stipriai stumtelėjo į mane, ir aš susmukau ant čiužinio visiškai išsekusi ir be jėgų. Trevisas, išpiltas prakaito ir neįstengdamas ištarti nė žodžio, sunkiai šnopavo.
Apačioje buvo girdėti balsai, ir aš užsidengiau ranka burną, krizendama iš mūsų nepadoraus elgesio. Trevisas atvirto ant šono ir įdėmiai nužvelgė mano veidą savo šiltomis rudomis akimis.
– Sakei, kad tik pabučiuosi, – šyptelėjau.
Gulėdama šalia jo nuogo kūno ir regėdama jo akyse besąlygišką meilę, pamiršau visą savo nusivylimą, pyktį ir atkaklų užsispyrimą. Aš mylėjau jį: kad ir kokios rimtos būtų mano priežastys jį palikti, supratau, kad trokštu kitko. Net jeigu ir nebūčiau persigalvojusi, mes vis tiek neįstengtume gyventi vienas be kito.
– Gal pasiliekam lovoje visą dieną, ką? – šypsodamasis pasiūlė jis.
– Aš atvažiavau kepti kalakuto, ar pamiršai?
– Ne, tu atvažiavai padėti man kepti kalakutą, bet mano darbo diena prasideda tik po aštuonių valandų.
Paliečiau ranka jo veidą. Noras nutraukti mūsų kančias buvo tiesiog nepakeliamas. Jei pasakyčiau jam, kad persigalvojau ir kad viskas bus taip, kaip anksčiau, mums nebereikėtų apsimetinėti. Galėtume tą progą atšvęsti.
– Trevisai, aš manau…
– Nekalbėk, gerai? Nenoriu apie tai galvoti, kol nėra būtinybės, – tarė jis, pakilo iš lovos ir užsimovė apatinius. Priėjęs prie mano krepšio ištraukė drabužius ir numetė ant lovos, tada užsivilko marškinius ir pasakė: – Noriu šią dieną prisiminti kaip šventę.
Pusryčiams pakepiau kiaušinienės, pietums sutepiau sumuštinių, o kai jie susėdo prie televizoriaus, ėmiau ruošti vakarienę. Kiekvienai progai pasitaikius Trevisas sukiojosi aplink mane, rankomis apkabinęs per liemenį bučiavo kaklą. Aš vis dirsčiojau į laikrodį, ieškodama progos, kada likus vieniems galėsiu pranešti jam apie savo sprendimą. Troškau išvysti jo veidą ir pamatyti, kaip jis reaguos, kad vėl viską pradėsime iš pradžių.
Visą dieną juokavom, kalbėjom ir klausėmės nesiliaujančių Tailerio aimanavimų, kad Trevisas per daug demonstruoja savo meilę.
– Trevisai, susirask vietą, būk geras! – niurzgė Taileris.
– Tu net pažaliavęs iš pavydo, – erzino jį Tomas.
– Man nuo jų bloga. Aš jiems visai nepavydžiu, kvaily, – atšovė Taileris.
– Atstok nuo jų, Taileri, – subarė Džimas.
Kai susėdom prie stalo vakarienės, Džimas liepė Trevisui pjaustyti kalakutą. Aš tyliai šypsojausi, kai jis išdidžiai atsistojo ir ėmė vykdyti tėvo paliepimą. Truputį jaudinausi, kol mano adresu nepasipylė pagyros. Kai atnešiau pyragą, ant stalo nebuvo likę nė trupinėlio maisto.
– Gal ne visiems užteko? – pajuokavau.
Džimas šypsodamasis perbraukė per lūpas desertine šakute, laukdamas pyrago, ir tarė:
– Užteko, Ebe. Mes tiesiog norim prisikrauti skrandžius iki kitos šventės. Nebent norėtum visa tai pakartoti per Kalėdas. Dabar juk tu viena iš Medoksų. Lauksiu tavęs per visas šventes, ir ne tik maistui ruošti.
Žvilgtelėjau į Trevisą; šypsenos veide nesimatė, ir man suspaudė širdį. Reikia greičiau jam pasakyti.
– Ačiū, Džimai.
– Nekalbėk taip, tėve, – tarė Trentonas. – Ji turi ruošti mums valgį. Nieko panašaus nesu ragavęs nuo tada, kai sukako penkeri! – ir susigrūdęs burnon didžiausią pyrago su riešutais kąsnį patenkintas suurzgė.
Sėdėdama prie vieno stalo su vyrais, atsilošusiais ant kėdžių ir glostančiais prikimštus pilvus, jaučiausi kaip namie. Apėmė malonus jausmas pagalvojus, kad būsiu čia ir sėdėsiu prie šito stalo per Kalėdas, Velykas ir visas kitas šventes. Nieko daugiau nenorėjau, tik tapti šios didelės, išblaškytos ir triukšmingos šeimos, kurią taip dievinu, dalimi.
Kai sušveitėme pyragą, Treviso broliai šoko nurinkinėti indų, o dvyniai stojo prie plautuvės.
– Aš padėsiu, – tariau stodamasi.
Džimas papurtė galvą.
– Ne ne. Tuo pasirūpins berniukai. O judu su Trevisu eikit ir prigulkit ant sofos. Tu ir taip sunkiai dirbai, sese.
Dvyniai taškėsi plautuvėje vandeniu, o Trentonas garsiai nusikeikė, paslydęs ant šlapių grindų ir sukūlęs lėkštę. Tomas visus išbarė, paskui pasičiupo šluotą ir susėmė pažirusias šukes. Džimas vaikščiojo tarp sūnų ir tapšnojo jiems per pečius, paskui priėjo prie manęs, apkabino ir nupėdino į savo kambarį miegoti.
Trevisas užsikėlė mano kojas sau ant kelių ir, nuavęs batus, ėmė nykščiais masažuoti pėdas. Atlošiau galvą ir atsidusau.
– Tai buvo pati nuostabiausia Padėkos diena po motinos mirties.
Pakėliau galvą ir pažvelgiau jam į veidą. Trevisas šypsojosi, bet jo šypsena buvo persmelkta liūdesio.
– Džiaugiuosi, kad ir man teko tai pamatyti.
Treviso veidas persimainė ir aš nustėrusi laukiau, ką jis man pasakys. Širdis smarkiai plakė krūtinėje, nes vyliausi, kad jis paprašys manęs grįžti pas jį, ir tada aš galėsiu pasakyti jam „taip“. Sėdint su naująja šeima Las Vegasas atrodė taip nepasiekiamai toli.
Читать дальше