Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Aš pasikeičiau. Nežinau, kas man šovė galvon Las Vegase, nes tada buvau kaip nesavas. Galvojau tik apie tai, ką mudu nusipirksime už tuos pinigus. Sukosi tik tokios mintys. Nemačiau, kaip tau buvo sunku atkalbėti mane grįžti tenai, bet giliai širdyje jaučiau. Aš nusipelniau, kad tu mane paliktum. Nusipelniau to skausmo, kurį turėjau ištverti, ir tų bemiegių naktų, kurias prarymojau. Visa tai išgyvenęs supratau, kokia tu man reikalinga, ir ką galėčiau padaryti, kad tik tave susigrąžinčiau.

Kramčiau lūpą ir laukiau, kada galėsiu įsiterpti ir pasakyti „taip“. Norėjau, kad jis parsivežtų mane namo į savo butą ir mes galėtume toliau švęsti dviese. Labai troškau atsigulti ant naujos sofos ir pasivolioti su Toto, žiūrėti televizorių ir juoktis kaip anksčiau.

– Tu pasakei, kad tarp mūsų viskas baigta, ir aš su tuo susitaikiau. Sutikęs tave, pasidariau visai kitoks. Aš pasikeičiau… į gerąją pusę. Bet kad ir kaip stengčiausi, vis tiek tau neįtinku. Mes buvome geri draugai, Balandėle, ir aš negaliu tavęs prarasti. Amžinai tave mylėsiu, bet jeigu negaliu padaryti tavęs laimingos, tada neverta daugiau man stengtis tave susigrąžinti. Neįsivaizduoju savo gyvenimo su kuo nors kitu, bet būsiu laimingas, jeigu mes ir toliau liksime draugai.

– Nori likti draugais? – paklausiau. Žodžiai degino burną.

– Aš noriu, kad tu būtum laiminga. Kad ir kiek man tai kainuotų.

Nuo jo žodžių man surakino krūtinę, net pati nustėrau, koks baisus skausmas suspaudė širdį. Jis traukiasi man iš kelio ir kaip tik tuo metu, kai aš to labiausiai nenoriu. Negalėjau prisipažinti jam apsigalvojusi ir liepti atsiimti savo žodžius, nes supratau, kad būtų nesąžininga bandyti susitaikyti, kai jis pagaliau pareiškė mane paleidžiąs.

Vos nulaikydama ašaras nusišypsojau.

– Kertu iš penkiasdešimt žalių, kad vėliau, kai sutiksi savo būsimą žmoną, man už tai padėkosi.

Treviso veidas apsiniaukė, kakta susiraukė.

– Šitos lažybos lengvos. Vienintelė moteris, kurią norėjau vesti, sudaužė man širdį ir paliko.

Po šių žodžių nebeįstengiau šypsotis apsimestinai. Nusišluosčiau ašaras ir pakilau nuo sofos.

– Man rodos, jau laikas būtų važiuoti namo.

– Liaukis, Balandėle. Atleisk, netikęs pokštas.

– Tikrai, Trevisai. Aš pavargau ir noriu namo.

Jis giliai atsikvėpė ir linktelėjęs atsistojo. Atsisveikindama apkabinau jo brolius ir paprašiau Trentono perduoti labų dienų Džimui. Trevisas stovėjo prie durų su mūsų krepšiais, o broliai visi iki vieno davė žodį parvažiuoti namo ir per Kalėdas, o aš visą laiką šypsojausi, kol išėjau pro duris.

Lydint mane į bendrabutį, treviso veidas buvo bejausmis ir kančios jame nebesimatė. Savaitgalis iš tiesų nebuvo skirtas klasta susigrąžinti mane. Tai buvo visko pabaiga.

Jis pasilenkė prie manęs, pabučiavo į skruostą, atidarė duris ir palaukęs, kol įeisiu į vidų, tarė:

– Ačiū už šiandieną. Tu nė neįsivaizduoji, kokią laimingą padarei mano šeimą.

Sustojusi prie laiptų paklausiau:

– Rytoj jiems viską pasakysi, tiesa?

Jis pažvelgė pirma į automobilių aikštelę, paskui atsisuko į mane ir tarė:

– Neabejoju, kad jie jau ir taip žino. Ne tu viena moki nutaisyti bejausmį veidą, Balandėle.

Priblokšta žiūrėjau į jį, ir pirmą kartą po mūsų pažinties jis nuėjo nė sykio neatsigręždamas.

Aštuonioliktas skyrius

Dėžutė

Egzaminai buvo tikra kančia visiems, išskyrus mane. laiko tuščiai neleidau, su Amerika ir Kara mokiausi savo kambaryje ar bibliotekoje. Trevisą mačiau tik probėgom, kai pradėjome rašyti kontrolinius darbus. Per žiemos atostogas parvažiavau namo su Amerika džiaugdamasi, kad Šeplis pasiliko su Trevisu ir man nereikės matyti nuolat visiems rodomos Šeplio ir Amerikos meilės.

Per paskutines keturias atostogų dienas buvau peršalusi ir gavau gerą progą pagulėti lovoje. Nors Trevisas buvo sakęs, kad nori likti draugais, man nepaskambino. Gera buvo kelias dienas skirti savigailai. Prieš grįždama į paskaitas norėjau išvalyti iš galvos viską, kas susikaupė.

Kelionė atgal į studentų miestelį, regis, truko visą amžinybę. Troškau kuo greičiau pradėti naująjį semestrą, bet dar labiau norėjau pamatyti Trevisą.

Pirmą paskaitų dieną universiteto teritoriją užklojo sniegas, ir studentų energija liejosi per kraštus. Naujos studijų programos reiškė naujus draugus ir naują pradžią. Neturėjau nė vienos bendros paskaitos nei su Trevisu, nei su Parkeriu, nei su Šepliu ar Amerika. Užtat visose, išskyrus vieną, sėdėjome kartu su Finču.

Per pietus valgykloje nekantriai laukiau Treviso, bet jis tik praėjo pro šalį, mirktelėjo man akį ir atsisėdo stalo gale kartu su kitais savo brolijos studentais. Mėginau susikaupti ir klausytis Amerikos ir Šeplio pokalbio apie pastarąsias šio sezono rungtynes, bet mano dėmesį nuolatos traukė Treviso balsas. Jis linksmino savo draugus pasakojimais apie atostogų nuotykius ir susikirtimus su teisėsauga bei naująją Trentono merginą, su kuria jis susipažino „Raudonųjų durų“ klube. Su baime laukiau, kada jis pasigirs parsivedęs namo kokią merginą, bet jeigu taip ir buvo, jis nenorėjo tuo dalytis su draugais.

Valgykloje ant lubų tebekabėjo raudonos ir aukso spalvos metaliniai kamuoliai, lengvai sūpuodamiesi nuo šilto pučiamo oro srovės. Susisiaučiau megztinį, ir tai pastebėjęs Finčas apkabino mane ir paglostė ranką. Jaučiau pernelyg dažnai žvilgčiojanti Treviso pusėn, laukdama, kada jis pažiūrės į mane, bet jis, regis, net pamiršo, kad aš sėdžiu prie jo stalo.

Jis buvo aklas ir kurčias ordoms merginų, kurios, sužinojusios apie mūsų nutrūkusią draugystę, ėmė jį persekioti, ir jam užteko to, kad mūsų santykiai vėl grįžo į pirmykštį platoniškos, nors ir įtemptos meilės etapą. Mes kone mėnesį praleidome vienas be kito, ir dabar aš nervinausi, nes nežinojau, kaip reikės elgtis susitikus.

Baigęs valgyti, Trevisas pakilo nuo stalo, ir mano širdis suspurdėjo, kai priėjęs už nugaros uždėjo rankas man ant pečių ir paklausė:

– Kaip tau paskaitos, Šepai?

Šeplis susiraukė.

– Pirma diena nekokia. Kelias valandas aiškino mokymosi programas ir bendrąsias taisykles. Nesuprantu, kam aš apskritai važiavau čia pirmą savaitę. O kaip tau?

– A… kentėt galima. O kaip tau, Balandėle? – paklausė.

– Taip pat, – atsakiau kuo paprasčiau.

– Ar gerai pailsėjai per atostogas? – pasiūbavo mane už pečių į šonus.

– Normaliai, – atsakiau kuo įtaigiau.

– Puiku. Man paskaita. Iki.

Mačiau, kaip jis nuėjo tiesiai prie durų, pastūmęs atidarė abi puses ir eidamas prisidegė cigaretę.

– Cha, – plonu balsu vyptelėjo Amerika. Ji pažiūrėjo, kaip Trevisas žingsniuoja trumpiausiu keliu per žolę, ir pakraipė į šonus galvą.

– Kas? – paklausė Šeplis.

Amerika parėmė smakrą ant sulenkto riešo ir susimąsčiusi tarė:

– Keistai jis čia pasirodė, ką?

– Kodėl? – nesuprato jos Šeplis. Patraukęs nuo pečių plaukus lūpomis pasitrynė į jos kaklą.

Amerika nusišypsojo ir pasilenkė pasitikti jo bučinio.

– Jis elgiasi visai normaliai… kaip gali Trevisas. Kas jam pasidarė?

Šeplis pakraipė galvą, patraukė pečiais.

– Nežinau. Jau visą savaitę jis toks.

– Apsikeitėt vietom, Ebe? Jam viskas gerai, o tu nusiminusi, – tarė Amerika nekreipdama dėmesio į ištemptas visų ausis.

– Tu nusiminusi? – nustebęs paklausė Šeplis.

Sutrikusi net išsižiojau. Veidas akimirksniu nukaito iš gėdos.

– Visai ne!