Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

Amerika stumdė šakute salotas po lėkštę.

– O jis kone šoka iš laimės.

– Liaukis, Mare, – perspėjau.

Gūžtelėjusi pečiais Amerika įsidėjo kąsnį į burną.

– Man atrodo, jis apsimetinėja.

Šeplis niuktelėjo jai ranka į šoną.

– Amerika, sakyk, ar eisi su manim į Valentino dienos porų vakarėlį?

– Ar negali pakviesti normaliai? Kaip tikras vaikinas?

– Jau kviečiau… net kelis kartus. O tu man vis liepi palaukti.

Amerika atsilošė kėdėje ir atsiduso.

– Be Ebės aš niekur neisiu.

Šeplis nepatenkintas susiraukė.

– Praeitą kartą ji visą laiką prabuvo su Trevisu, tu jos beveik nematei.

– Liaukis spyriotis, Mare, – subariau ją ir mestelėjau jos lėkštėn gabalėlį saliero.

Finčas bakstelėjo man į šoną.

– Aš eičiau su tavim, širdele, bet gaila, kad nepriklausau tai draugijai.

– Visai neblogas sumanymas, – nudžiugo Šeplis. Jo akys spindėjo.

Finčas susiraukė.

– Aš nepriklausau Sig Tau brolijai, Šepai. Aš niekam nepriklausau. Nepritariu jokioms brolijoms ar draugijoms.

– Būk geras, Finčai, – puolė prašyti Amerika.

– Déjà vu , – burbtelėjau.

Finčas pažiūrėjo į mane akies krašteliu ir atsidusęs tarė:

– Neįsižeisk, Ebe. Negaliu pasigirti kada nors ėjęs į pasimatymą… su mergina.

– Žinau, – papurčiau galvą ir pasistengiau nebeatrodyti susigėdusi. – Viskas gerai. Tikrai.

– Aš noriu, kad tu eitum, – tarė Amerika. – Mes juk esam susitarusios, pameni? Jokių vakarėlių po vieną.

– Tu viena ten tikrai nebūsi, Mare. Tad liaukis vaidinusi tragediją, – atkirtau jai suirzusi dėl tokio nevykusio pokalbio.

– Priminti tragedijas? Kai per atostogas sirgai, aš tau prie lovos pastačiau šiukšlių dėžę, visą naktį traukiau iš dėžutės popierines nosinaites ir du kartus kėliausi paduoti tau vaistų! Tu man skolinga!

Suraukusi nosį atrėžiau:

– O kiek kartų aš tau laikiau plaukus, kai vėmei, Amerika Meison?

– O tu nusičiaudėjai man į veidą! – bedė pirštu sau į nosį.

Nupūčiau nuo veido plaukus. Su Amerika nepasiginčysi, jeigu jau pasakė, kaip kirviu nukirto.

– Gerai jau, – iškošiau pro sukąstus dantis.

– Finčai, – nutaisiusi apsimestinę šypseną kreipiausi į jį. – Gal norėtum eiti su manim į tą kvailą Sig Tau Valentino dienos vakarėlį?

Finčas apkabino mane ir prispaudęs prie savęs tarė:

– Eisiu. Ir tik todėl, kad pavadinai jį kvailu.

Po pietų drauge su Finču, aptarinėdami būsimą porų vakarėlį ir kaip abu jo nekenčiam, nuėjom į paskaitą. Fiziologijos paskaitoje pasirinkome du gretimus suolus. Atsisėdusi tik pakraipiau galvą – profesorė pradėjo šiandien man jau ketvirtą paskaitą. Vėl ėmė snigti, snaigės sukosi palei langus, tarsi mandagiai prašydamos įleisti vidun, ir negavusios leidimo liūdnai tūpė ant žemės.

Po paskaitos kažkoks vaikinas, kurį buvau mačiusi tik vieną kartą Sig Tau klubo vakarėlyje, praeidamas pro mano suolą pabeldė ir pamerkė akį. Aš jam mandagiai nusišypsojau ir pažvelgiau į Finčą. Jis man kreivai šyptelėjo. Susirinkau knygas, kompiuterį ir neskubėdama sukišau į kuprinę.

Užsidėjau ją ant pečių ir koja už kojos patraukiau į bendrabutį druska pabarstytu šaligatviu. Pievutėje būrelis studentų jau buvo pradėjęs sniego gniūžčių karą. Pažvelgęs į snieguotus draugus Finčas net nusipurtė.

Laukdama, kol Finčas baigs rūkyti cigaretę, stovėjau siūbuodama per kelius. Prie mūsų priėjo Amerika, trindama ryškiai žaliomis pirštinėmis apmautas rankas.

– Kur Šepas? – paklausiau.

– Parlėkė namo. Atrodo, Trevisui reikia jo pagalbos.

– Nevažiavai kartu su juo?

– Aš ten negyvenu, Ebe.

– Na, tik teoriškai, – mirktelėjo jai Finčas.

Amerika užvertė aukštyn akis.

– Man patinka būti su savo vaikinu. Na ir kas?

Finčas numetė nuorūką į sniegą.

– Aš truputį išlėksiu, panelės. Pasimatysim per vakarienę?

Mudvi su Amerika linktelėjom ir nusišypsojom, kai Finčas pabučiavo į skruostą pirma mane, paskui Ameriką. Jis nuėjo šaligatvio viduriu, atsargiai statydamas kojas, kad nepataikytų į pažliugusį sniegą.

Matydama, kaip jis stengiasi, Amerika palingavo galva.

– Koks jis juokingas.

– Jis iš Floridos, Mare. Nepratęs prie sniego.

Ji nusijuokė ir pastūmė mane prie durų.

– Ebe!

Atsisukusi pamačiau pro Finčą atlekiant Parkerį. Pribėgęs prie mūsų jis sustojo ir dar ilgai gaudė kvapą. Pamačiusi, kaip smalsiai Amerika jį stebi, nesusilaikiau ir prunkštelėjau.

– Aš norėjau… fu! Norėjau paklausti, gal sutiktum kur nors šįvakar drauge pavakarieniauti?

– Oi. Aš… a… aš jau pažadėjau eiti valgyti su Finču.

– Gerai, nieko tokio. Norėjau aplankyti tą naują mėsainių užkandinę centre. Visi sako, kad labai nebloga.

– Gal kitąsyk, – atsakiau ir susigriebiau padariusi klaidą. Vyliausi, kad jis nepalaikys mano skuboto atsakymo atidėjimu kitam kartui. Parkeris linktelėjo ir susigrūdęs rankas į kišenes apsisuko ir nužingsniavo ta pačia kryptimi, iš kur buvo atėjęs.

Kai mudvi su Amerika įėjome į kambarį, Kara, apsikrovusi naujais vadovėliais, susikaupusi skaitė. Pakėlusi galvą nusimaivė. Grįžus po atostogų jos elgesys nė kiek nepasikeitė.

Anksčiau, kai tiek daug laiko praleisdavau pas Trevisą, Karos replikos ir komentarai nebuvo tokie nepakenčiami kaip dabar, todėl likusias dvi savaites iki semestro pabaigos praleidau gailėdamasi, kad nusprendžiau apsigyventi ne su Amerika.

– Oi, Kara. Kaip aš tavęs pasiilgau, – tarė Amerika.

– Ir aš tavęs pasiilgau, – burbtelėjo Kara, nepakeldama akių nuo vadovėlio.

Amerika pasakojo apie prabėgusią dieną ir apie savaitgalio planus su Šepliu. Internete panaršėme juokingų vaizdo įrašų ir suradusios taip garsiai juokėmės, kad net ašaras teko šluostytis. Kara kelis kartus piktai purkštelėjo, kad jai trukdom, bet mes nekreipėme į ją dėmesio.

Džiaugiausi Amerikos apsilankymu. Valandos bėgo taip greitai ir buvau visai pamiršusi, kad Trevisas galėtų man paskambinti, – prisiminiau tik tada, kai Amerika nusprendė eiti namo.

Amerika nusižiovavo ir pažvelgė į laikrodį.

– Man jau laikas miegoti, Ebe… Oi, velnias! – kažką prisiminusi spragtelėjo pirštais. – Palikau pas Šeplį savo kosmetinę.

– Nieko baisaus, Mare, – bandžiau ją paguosti tebekikendama po paskutinio peržiūrėto vaizdelio.

– Viskas būtų gerai, jeigu nebūčiau ten palikusi savo kontraceptinių piliulių. Važiuojam. Man reikia jas pasiimti.

– Ar negali paprašyti Šeplio, kad atvežtų?

– Trevisas pasiskolino jo automobilį. Išlėkė į klubą su Trentu.

Man pasidarė bloga.

– Ir vėl? Beje, kodėl jis tiek daug laiko leidžia su Trentu?

Amerika truktelėjo pečiais.

– Koks tau skirtumas? Važiuojam.

– Nenorėčiau susitikti su Trevisu. Bus nesmagu.

– Ar tu kada nors manęs paklausysi? Jis ne namie. Jis klube. Važiuojam! – suzirzė Amerika ir timptelėjo už rankos.

Vos besipriešindama atsistojau ir ji išsivedė mane iš kambario.

– Pagaliau, – apsidžiaugė Kara.

Atvažiavus prie Treviso namo, pastebėjau po laiptais pavarytą motociklą, o Šeplio dodžo nesimatė. Palengvėjusia širdimi atsidusau ir užlipau laiptais paskui Ameriką.

– Atsargiai, – perspėjo ji.

Jeigu būčiau žinojusi, kaip man bus nejauku vėl žengti į tą butą, nieku gyvu nebūčiau leidusis Amerikos įkalbinama važiuoti kartu. Visu greičiu kiek įkabindamas atidūmė Toto ir tėškėsi man į kojas, nes įsibėgėjęs nebeįstengė laiku sustoti ant slidžių koridoriaus plytelių. Paėmiau jį ant rankų ir leidausi aplaižoma, nusagstoma meiliais bučinukais. Bent jau jis manęs nepamiršo.