Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Nepasisveikinsi su Tomu? – sukuždėjau.

Neatsisukdamas į mane ir visą laiką žiūrėdamas, kaip glėbesčiuojasi jo artimieji, Trevisas tarė:

– Su tavim turiu tik vieną vakarą, todėl nesirengiu tuščiai leisti nė vienos akimirkos.

– Sveika, Ebe. Malonu vėl tave matyti, – nusišypsojo Tomas.

Trevisas uždėjo man ant kelio ranką. Pažvelgiau į ją, paskui į Trevisą. Pastebėjęs mano veido išraišką, Trevisas patraukė ranką ir susidėjęs abi ant kelių sunėrė pirštus.

– Oho. Juoda katė perbėgo? – paklausė Tomas.

– Užsikimšk, Tomi, – burbtelėjo Trevisas.

Nuotaika kambaryje pasikeitė, ir aš pajutau, kaip į mane susmigo visų žvilgsniai, laukiantys paaiškinimo. Nervingai šyptelėjusi paėmiau Treviso ranką ir suspaudžiau tarp delnų.

– Mes tiesiog pavargom. Visą vakarą ruošėme maistą, – pasakiau ir padėjau galvą Trevisui ant peties.

Jis pažiūrėjo į mūsų rankas, spustelėjo ir suraukė antakius.

– Jeigu atvirai, tai aš tikrai labai pavargau, – atsidusau. – Aš jau eisiu gulti, mielasis.

Apmečiau visus akimis ir palinkėjau:

– Labanakt, vyručiai.

– Labanakt, sese, – tarė Džimas.

Treviso broliai palinkėjo man labos nakties, ir aš patraukiau į antrą aukštą.

– Aš jau irgi eisiu gulti, – išgirdau tariant Trevisą.

– Bėk jau bėk, – paerzino Trentonas.

– Pasisekė nelabajam, – burbtelėjo Taileris.

– Ei, neleisiu prie jūsų sesers šitaip kalbėti, – subarė Džimas.

Man suspaudė širdį. Vienintelė šeima, kurią turėjau daugelį metų, buvo Amerikos tėvai, ir nors Markas su Pema nuoširdžiai manim rūpinosi, vis tiek jie man buvo svetimi. Šeši apačioje sėdintys nesuvaldomi, bet mylintys keikūnai priėmė mane į savo šeimą išskėstomis rankomis, o rytoj aš turėsiu paskutinį kartą pasakyti jiems sudie.

Trevisas sugavo ranka duris, kol jos nespėjo užsidaryti, ir sustingo.

– Nori, kad palaukčiau koridoriuje, kol persirengsi?

– Aš noriu palįsti po dušu, tad tenai ir persirengsiu.

Pasitrynęs sprandą jis tarė:

– Gerai. Aš tuo tarpu pasiklosiu ant grindų.

Linktelėjau ir nuėjau į vonią. Apšiurusiame duše tryniausi kaip išprotėjusi, nenuleisdama akių nuo vandens čiurkšlės ir muilo putų, kad nors kaip atitolinčiau artėjančios nakties ir būsimo ryto baimę. Kai įžengiau į miegamąjį, Trevisas numetė pagalvę į savo guolį ant grindų ir kreivai šyptelėjęs nuėjo į vonią palįsti po dušu.

Įlipau į lovą, užsitraukiau ant krūtinės antklodę, stengdamasi nežiūrėti į paklotą guolį ant grindų. Grįžęs iš vonios Trevisas pažvelgė į savo patalą lygiai tokiu pat liūdnu žvilgsniu kaip aš, paskui išjungė šviesą ir padėjo galvą ant pagalvės.

Kelias minutes tvyrojo tyla, paskui išgirdau Trevisą liūdnai atsidūstant.

– Čia mūsų paskutinė naktis kartu, tiesa?

Neskubėjau atsakyti ir mintyse rinkau tinkamus žodžius.

– Nenoriu vaidytis, Trevi. Miegok.

Išgirdusi jį vartantis, atsiguliau ant šono ir pažvelgiau žemyn, priglaudusi skruostą prie pagalvės. Pasirėmęs ant alkūnės jis žiūrėjo man į akis.

– Myliu tave.

Kelias minutes žvelgiau į jį, paskui tariau:

– Tu man žadėjai.

– Prisiekiau, kad čia nebus jokia klastinga užmačia susigrąžinti tave. Taip ir yra, – ištiesęs ranką palietė mano pirštus. – Bet jeigu būtų vilties vėl likti su tavim, nė akimirką nedvejočiau.

– Tu man rūpi. Nenoriu tavęs skaudinti. Bet man iš pat pradžių reikėjo veikti drąsiau. Nebūtų taip atsitikę.

– Betgi tu mane mylėjai, tiesa?

Sučiaupiau lūpas.

– Ir dabar myliu.

Jo akys drėgnai sublizgo, ir jis spustelėjo man ranką.

– Ar galiu paprašyti vieno dalyko?

– Jaučiu, tavo prašymai niekada nesibaigs, – nusišaipiau.

Jo veidas nepasikeitė, regis, mano atsakymas jo nepaveikė.

– Jeigu jau viskas… Jeigu tu tikrai nori mane palikti… gal leistum man tave šiąnakt apkabinti?

– Nemanau, kad tai geras sumanymas, Trevi.

Jo pirštai tvirtai suspaudė man ranką.

– Prašau. Aš neužmigsiu žinodamas, kad tu šalia manęs, o aš nebeturėsiu kitos tokios progos.

Kelias akimirkas žiūrėjau į nevilties kupinas jo akis, paskui susiraukusi pasakiau:

– Nesirengiu su tavim mylėtis.

Jis papurtė galvą.

– Aš šito net neprašau.

Mano žvilgsnis klaidžiojo po tamsų kambarį, galvoje sukosi mintys, kas bus paskui; svarsčiau, ar turėčiau jam pasakyti ne, jeigu jis staiga persigalvos. Kietai užmerkiau akis ir, pasitraukusi nuo lovos krašto, kilstelėjau antklodę. Jis įlipo į lovą, atsigulė šalia manęs ir tvirtai suspaudė mane glėbyje. Plika jo krūtinė neritmingai kilnojosi, o aš keiksnojau save, kad man taip gera glaustis prie jo kūno.

– Ilgėsiuosi šito, – tariau.

Jis pabučiavo man plaukus ir dar tvirčiau apsikabino. Rodos, būtų įsiurbęs į save, jei tik būtų galėjęs. Veidu įsikniaubė man į kaklą, aš raminamai uždėjau jam ant nugaros ranką, nors ir pačiai širdis plyšo iš skausmo. Trevisas skausmingai įtraukė oro ir priglaudė kaktą man prie kaklo, pirštais suspaudė nugarą. Paskutinę lažybų naktį mes irgi buvom nelaimingi, bet šįkart viskas buvo kur kas sunkiau.

– Aš… aš negaliu, Trevisai.

Jis dar karščiau mane apkabino ir aš pajutau per savo skruostą nuriedant pirmą ašarą.

– Aš negaliu, – pakartojau ir kietai užmerkiau akis.

– Ir nereikia, – atsakė jis, prisiglaudęs lūpomis prie mano kūno. – Suteik man dar vieną progą.

Bandžiau išlįsti iš po jo, bet jis laikė mane taip tvirtai, kad neturėjau jokių šansų ištrūkti. Užsidengiau rankomis veidą ir tyli rauda suvirpino mūsų abiejų kūnus. Trevisas pažvelgė į mane liūdnomis, drėgnomis akimis.

Švelniai pirštais nutraukė man nuo veido ranką ir pabučiavo delną. Sukūkčiojau, įkvėpiau oro, jis pažiūrėjo į mano lūpas, paskui vėl į akis ir tarė:

– Niekada daugiau nieko nemylėsiu taip, kaip myliu tave, Balandėle.

Sušniurkščiojau, paliečiau ranka jam veidą.

– Negaliu.

– Žinau, – atsakė jis palūžusiu balsu. – Aš taip ir nesugebėjau įtikinti savęs, kad esu tau per prastas.

Susiraukusi papurčiau galvą.

– Ne tu vienas kaltas, Trevisai. Mes tiesiog netinkam vienas kitam.

Jis papurtė galvą, norėjo kažką sakyti, bet apsigalvojo. Giliai ir liūdnai atsikvėpęs padėjo man ant krūtinės galvą. Kai kambaryje ant laikrodžio užsidegė žali skaičiukai, rodantys vienuoliktą valandą, Treviso kvėpavimas pagaliau išsilygino ir sulėtėjo. Mano vokai apsunko, dar kelis kartus mirktelėjau ir nugrimzdau į nebūtį.

– oi! – suspiegiau prisilietusi prie karštos orkaitės ir tuoj pat ėmiau laižyti nudegintą ranką.

– Kas tau, Balandėle? – paklausė Trevisas, atšlepsėjęs į virtuvę ir maudamasis per galvą marškinėlius. – Velnias! Kokios šaltos grindys!

Vos laikiausi nesusijuokusi jam šokinėjant nuo vienos kojos ant kitos, kol padai apsiprato prie šaltų kaip ledas plytelių.

Saulė dar tik bandė skverbtis pro užuolaidų plyšius ir visi Medoksai, išskyrus vieną, dar saldžiai pūtė į ūsą. Pastūmiau gilyn į orkaitę skardinę formą ir užšoviau dureles, paskui nusisukusi pakišau ranką po šaltu vandeniu.

– Gali eiti miegoti toliau. Aš turėjau pašauti kalakutą.

– Tu ateisi? – paklausė jis apkabindamas save rankomis, kad nebūtų taip šalta.

– Taip.

– Rodyk kelią, – tarė jis ir mostelėjo ranka į laiptus.

Trevisas nusivilko marškinėlius ir mes abu sukišom kojas po antklode, užsitraukdami apklotus iki pat smakro. Jis apkabino mane, nes abu drebėjom nuo šalčio, ir kantriai laukėme, kol mūsų kūnai sušils po antklode.