Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Aš tą ir norėjau pasakyti. Kvaila apie tai toliau kalbėti.

– Nekvaila. Tai tiesa.

– Gerai… tada koks tavo tikslas? Pinigai, aš, gyvenimas… Ar yra dar kas nors svarbiau už pinigus?

– Aš suvokiau, ką padariau, supranti? Dabar matau, ko tu nori, ir jeigu būčiau žinojęs, kad mane paliksi, niekada nebūčiau… Aš tiesiog norėjau aprūpinti tave…

– Tą jau minėjau.

– Būk gera. Nedaryk šito. Negaliu pakęsti tokios savijautos… ji mane pražudys, – jis giliai iškvėpė orą, tarsi kas būtų sudavę jam į nugarą.

– Neturiu ko pasakyti, Trevisai.

Jis susigūžė.

– Nekalbėk šitaip.

– Viskas baigta. Eik namo.

Trevisas suraukė kaktą ir atsakė:

– Mano namai esi tu.

Jo žodžiai mane sujaudino. Taip suspaudė krūtinę, kad vos begalėjau kvėpuoti.

– Tu priėmei sprendimą, Trevisai. Aš irgi, – atsakiau, mintyse keiksnodama virptelėjusį balsą.

– Į Las Vegasą daugiau kojos nekelsiu, o su Beniu neturėsiu jokių reikalų… Baigsiu universitetą. Bet man tu esi reikalinga. Man tavęs reikia. Tu geriausia mano draugė.

Jo balsas skambėjo beviltiškai, trūkčiojo, lygiai taip atrodė ir jo veidas.

Blausioje vakaro šviesoje pamačiau per skruostą nusiritant ašarą. Kitą akimirką jis ištiesė rankas, ir aš puoliau jam į glėbį, prisiglaudžiau lūpomis prie jo lūpų. Bučiuodamas jis tvirtai prispaudė mane prie krūtinės, paskui suėmė delnais mano veidą, karštai įsisiurbė lūpomis, laukdamas mano atsako.

– Pabučiuok mane, – sukuždėjo jis, prisiglaudęs prie mano burnos.

Stovėjau užsimerkusi, užsičiaupusi ir bandžiau atsipalaiduoti jo glėbyje. Prireikė daug jėgų susilaikyti nuo bučinio, kurio taip ilgėjausi visą savaitę.

– Pabučiuok, – maldavo jis. – Balandėle! Balandėle! Aš atmečiau jo pasiūlymą!

Pajutusi per savo veidą riedant karštas jo ašaras atstūmiau jį nuo savęs.

– Paleisk mane, Trevisai!

Žengiau vos kelis žingsnius, bet jis sugriebė man už riešo. Sustojau ištiesusi atgal už savęs ranką. Neatsisukau.

– Maldauju tave, – mano ranka nusileido, nes parpuldamas ant kelių jis ją truktelėjo. – Aš maldauju tave, Ebe. Nesielk šitaip.

Atsisukusi į jį išvydau skausmo ir kančios perkreiptą veidą, pažvelgiau į mudviejų rankas ir pamačiau ant jo įsitempusio riešo didelėmis raidėmis išrašytą mano pravardę. Nusukau akis į šalį, į valgyklą. Jis man įrodė tai, ko aš jau seniai bijojau. Kad ir kaip stipriai mane mylėtų, pakvipus pinigais, aš vis tiek liksiu antroje vietoje. Lygiai kaip ir Mikui.

Jeigu nusileisčiau, vėliau jis arba pakeistų savo sprendimą dėl Benio, arba imtų man priekaištauti kaskart, kai jo gyvenimo gerovei imtų trūkti pinigų. Įsivaizdavau jį dirbantį valdišką darbą ir grįžus namo apdovanojantį mane tokiu žvilgsniu, kokiu pažvelgdavo Mikas po nesėkmingos lošimų nakties. Visada liksiu kalta, jeigu jo gyvenimas nebus toks, kokio jis trokšta, todėl nenorėčiau ir negalėčiau leisti, kad mano gyvenimą niauktų kartėlis ir graužatis dėl praeities.

– Paleisk mane, Trevisai.

Netrukus jis vis dėlto paleido mano ranką. Nubėgau į valgyklą ir nė neatsigręždama stumtelėjau stiklines duris. Visi, kas buvo viduje, sužiuro į mane. Nuėjau prie savitarnos skyriaus, ir tada visi nusuko akis priešinga kryptimi, kur pro langą buvo matyti ant kelių parpuolęs ir delnais į šaligatvį atsirėmęs visiškai palūžęs Trevisas.

Pamačius jį tokį man iš akių pabiro taip ilgai tramdytos ašaros. Praėjusi pro lėkščių ir padėklų krūvas šmurkštelėjau į tualetą. Blogai, kad visi pamatė, kas vyko tarp manęs ir Treviso, todėl negalėjau leisti, kad išvystų dar ir mane verkiant.

Užsidariusi kabinoje ir graudžiai raudodama pratūnojau gerą valandą, paskui išgirdau tylų beldimą į duris.

– Ebe!

Šniurkštelėjau nosimi.

– Ką čia veiki, Finčai? Juk čia moterų tualetas.

– Kara matė, kaip tu čia užsidarei, ir nuėjusi į bendrabutį pasakė man. Leisk man užeiti, – švelniu balsu paprašė.

Papurčiau galvą. Žinojau, kad jis manęs nemato, bet negalėjau ištarti nė žodžio. Išgirdau, kaip jis atiduso, paskui abiem delnais atsirėmė į grindis ir netrukus pralindo pro durų apačią pas mane.

– Negaliu patikėti, kad dėl tavęs turiu šitaip elgtis, – tarė jis keldamasis nuo grindų. – Tu dar pasigailėsi, kad neatidarei man durų ir privertei gultis ant primyžiotų grindų. O dabar aš tave apkabinsiu.

Aš tyliai nusijuokiau, ir kai Finčas tvirtai apkabino, mano veide sustingo šypsena. Man ėmė linkti keliai, ir Finčas, atsargiai pasodinęs mane ant grindų, priglaudė prie krūtinės.

– Šššš, – ramino, sūpuodamas glėbyje. Paskui atsidusęs pakraipė galvą ir tarė: – Velniai rautų, ką man su tavim daryti?

Septynioliktas skyrius

Ačiū, nereikia

Sėdėjau ir ant sąsiuvinio viršelio paišinėjau kvadračiukus, jungiau juos vieną su kitu į didesnį trimatį piešinį. Dešimt minučių iki paskaitos, o auditorijoje nė vieno žmogaus. Gyvenimas vėl buvo pradėjęs slinkti įprasta vaga, bet kaskart man vis tekdavo prisiversti patikėti, kad pastaruoju metu bendrauju tik su Finču ir Amerika.

– Nors mudu ir nesusitikinėjam, dar nereiškia, kad tu negali nešioti mano nupirktos ir padovanotos apyrankės, – tarė Parkeris, įsliuogė į suolą ir atsisėdo šalia manęs.

– Ketinau klausti, gal norėsi atsiimti.

Jis šyptelėjo ir pasilenkęs prie mano sąsiuvinio stogeliu sujungė du kvadratėlius.

– Tai dovana, Ebse. O dovanų su sąlygomis aš nedovanoju.

Daktarė Balard įjungė virš galvos kabantį projektorių ir atsisėdusi auditorijos priekyje ėmė vartyti ant stalo šūsnimis sukrautus popierius. Netrukus studentai ėmė tarpusavy kuždėtis, o jų balsų aidas atsimušė į lietaus drengiamus langus.

– Girdėjau, judu su Trevisu prieš porą savaičių išsiskyrėte, – pamatęs mano nepatenkintą veidą, Parkeris kilstelėjo ranką. – Ne mano reikalas. Tu tokia nusiminusi, ir aš norėjau pasakyti, kad labai dėl to apgailestauju.

– Ačiū, – burbtelėjau ir atsiverčiau švarų sąsiuvinio lapą.

– Ir dar noriu tavęs atsiprašyti už ankstesnį elgesį. Negražių dalykų… tada prišnekėjau. Buvau labai supykęs ir išliejau ant tavęs tulžį. Negerai padariau. Atsiprašau.

– Pasimatymais manęs nesuviliosi, Parkeri, – perspėjau.

Parkeris prunkštelėjo.

– Nesirengiu to daryti. Mes esam draugai ir tiesiog norėjau paklausti, ar gerai jautiesi.

– Gerai.

– Važiuosi namo per Padėkos dienos atostogas?

– Važiuosiu namo pas Ameriką. Paprastai Padėkos dieną mes švenčiame pas ją.

Parkeris dar norėjo kažką pasakyti, bet daktarė Balard pradėjo paskaitą. Užsiminus apie Padėkos dieną prisiminiau, kad daviau pažadą Trevisui iškepti šventinį kalakutą. Ėmiau galvoti, kokia graži būtų buvusi ta šventė, ir suvokiau, kad jiems ir vėl teks užsisakyti picą į namus. Sunkumas užgulė širdį. Tuoj pat pasistengiau nuvyti tą mintį šalin, pamėginau susikaupti ir klausytis ponios Balard pasakojimo.

Po paskaitos visa nukaitau, nes pamačiau per automobilių aikštelę manęs link atbėgant Trevisą. Jis ir vėl buvo švariai nusiskutęs, dėvėjo sportinį treningą su gobtuvu ir savo mėgstamą beisbolo kepuraitę. Bėgo susikūprinęs, slėpdamas galvą nuo lietaus.

– Pasimatysim po pertraukos, Ebse, – tarė Parkeris ir palietė man nugarą.

Tikėjausi išvysti Treviso veide rūstų žvilgsnį, bet, regis, jis Parkerio nė nepastebėjo. Priėjęs prie manęs pasisveikino: