Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Ačiū, – padėkojo Trevisas ir atsisukęs pakratė jo ištiestą ranką.

– Nekantriai laukiu, kada išvysiu kitą tavo kovą, sūnau, – tarė vyras ir padavė jam butelį alaus. – Šita buvo neįtikėtina.

– Eime, Balandėle.

Trevisas užsivertė butelį, paskalavo alumi gerklę ir išspjovė. Skaidrus skystis buvo atmiežtas krauju. Nusiyrėme pro žmones ir kai pagaliau atsidūrėme lauke ant šaligatvio, jis giliai įkvėpė oro. Vėl mane pabučiavo ir greitais bei ryžtingais žingsniais nusivedė Stripu.

Viešbučio lifte prirėmė mane prie veidrodinės sienos, suėmė už kojos, kilstelėjo aukštyn ir prispaudė sau prie klubo. Lūpomis įsisiurbė man į burną, o ranka, laikanti mano koją, ėmė slysti nuo pakinklio šlaunimi aukštyn ir palindo po sunkele.

– Trevisai, čia visur filmavimo kameros, – sukuždėjau jam į lūpas.

– Man nusispjaut, – prunkštelėjo jis. – Aš švenčiu pergalę.

Atstūmiau jį nuo savęs.

– Galėsime atšvęsti numeryje, – atsakiau ir nusišluosčiusi ranka burną pamačiau ant jos rausvas dėmes.

– Kas nepatinka, Balandėle? Tu laimėjai, aš laimėjau, abu sumokėjom Miko skolą, ir dar aš gavau neįtikėtiną pasiūlymą.

Liftas sustojo, durys atsidarė, bet aš stovėjau kaip įbesta, o Trevisas išėjo į koridorių.

– Kokį pasiūlymą? – paklausiau.

Trevisas ištiesė man ranką, bet aš nekreipiau į ją dėmesio. Prisimerkiau, nujausdama, ką jis man galėtų atsakyti.

Trevisas atsiduso.

– Sakiau, pakalbėsime apie tai vėliau.

– Aš noriu dabar.

Jis pasilenkė ir suėmęs mane per juosmenį išnešė iš lifto į koridorių, paskui paėmė ant rankų.

– Greitai aš uždirbsiu tiek pinigų, kad galėsiu sugrąžinti tau tai, ką atidavei Mikui, sumokėti už tavo mokslus, iki galo atsiskaityti už motociklą ir nupirkti tau naują automobilį, – pasakė jis, perbraukdamas kortele per elektroninę durų spyną. Įnešęs mane į numerį pastatė ant grindų ir sušuko:

– Ir čia tik pradžia!

– O kaip tu tai padarysi?

Man užgniaužė krūtinę, pradėjo drebėti rankos.

Apimtas džiaugsmingo jaudulio jis suėmė delnais mano veidą ir tarė:

– Benis leido man kautis čia, Las Vegase. Šešiaženklis už kovą, Balandėle, įsivaizduoji? Šešiaženklis už vieną kovą!

Užsimerkiau ir pakraipiau į šonus galvą, nenorėdama matyti jo džiūgavimo.

– Ir ką tu pasakei Beniui?

Trevisas suėmė man už smakro. Atsimerkiau. Išsigandau, kad jis nebūtų jau pasirašęs kontrakto.

Trevisas prunkštelėjo.

– Sakiau, dar pagalvosiu.

Palengvėjusia širdimi atsikvėpiau.

– Ačiū Dievui. Negąsdink manęs šitaip, Trevi. Pamaniau, kad kalbi visai rimtai.

Treviso veidas persimainė. Atsitiesęs prabilo:

– Aš visai rimtai, Balandėle. Pasakiau, jog pirma turiu pasikalbėti su tavim, ir maniau, kad apsidžiaugsi. Kautis reikės kartą per mėnesį. Ar bent numanai, kokie tai pinigai? Ir dar grynieji!

– Galiu pridurti, Trevisai, kad būdama Las Vegase sveiko proto nepametu, o tu, kaip matau, pametei. Mes turime iš čia kuo skubiau dingti, kol neprikrėtei kvailysčių.

Nuėjusi prie spintos ėmiau traukti nuo pakabų drabužius ir įnirtingai grūsti į lagaminus.

Trevisas švelniai suėmė man už rankų ir atsuko į save.

– Aš galėčiau tą padaryti. Galėčiau kautis Beniui metus, o paskui mes būtume apsirūpinę ilgam ilgam.

– Kaip tau tai pavyks? Mesi mokslus ir lėksi gyventi čia?

– Benis apmokės man skrydžius, paderins grafiką.

Piktai nusijuokiau.

– Negi tu toks patiklus, Trevisai? Pakliuvęs Beniui į nagus, turėsi kautis jau nebe vieną kartą per mėnesį. Pamiršai Deiną? Baigsis tuo, kad tapsi jo smogiku!

Trevisas papurtė galvą.

– Mes visa tai jau aptarėme, Balandėle. Jis prašo manęs tik kautis, nieko daugiau.

– Ir tu juo tiki? Ar žinai, kad vietiniai jį pravardžiuoja Slidžiuoju Beniu?

– Aš noriu nupirkti tau automobilį, Balandėle. Labai gražų. Ir sumokėti už mudviejų mokslą.

– Šit kaip? Ar mafija jau pradėjo dalyti stipendijas?

Trevisas tvirtai sukando dantis. Jį erzino tai, kad turi mane įtikinėti.

– Taip bus geriau mums abiem. Galėtume susitaupyti ir nuosavam namui. Niekur kitur tokių pinigų neužkalsiu.

– O kam tada baudžiamosios teisės diplomas? Galvą dedu, tarnaudamas Beniui, ne vieną kartą turėsi susidurti su savo bendrakursiais.

– Mieloji, aš puikiai suprantu tavo nuogąstavimus. Tikrai. Bet aš jau viską apgalvojau. Padirbėsiu tik metus, tada mesiu ir galėsime daryti, ką tik norime.

– Benio taip lengvai neatsikratysi, Trevi. Tai jis tau pasakys, kada mesti, o kada ne. Tu nė neįsivaizduoji, su kuo susidėjai! Man net sunku pagalvoti, kad apskritai ėmei svarstyti jo pasiūlymą! Dirbti žmogui, kuris dar vakar norėjo sutrinti mus į miltus, jeigu nebūtum jo sudorojęs?

– Būtent. Aš jį sudorojau.

– Tu sudorojai tik du jo lengvasvorius samdytus galvažudžius, Trevisai. Ką darysi, kai tokių atsiras kelios dešimtys? Kas bus, jeigu per kautynes kuris nors iš jų pasikėsins į mane?

– Jam tai būtų nenaudinga, nes aš jam kalčiau pinigus.

– Kai tik pasakysi, kad nebenori daugiau kautis, jie tave sunaikins. Taip šitie žmonės dirba.

Trevisas nuėjo prie lango ir pažvelgė į gatvę. Ant jo suraukto veido atsispindėjo už lango žybčiojančios šviesos. Jis jau buvo priėmęs sprendimą dar prieš pasitardamas su manimi.

– Viskas bus gerai, Balandėle. Aš tuo pasirūpinsiu. Mes būsime turtingi.

Papurčiau galvą ir vėl nusisukau krauti drabužių į lagaminus. Kai nusileisime oro uoste, jis vėl grįš į savo normalią būseną. Las Vegasas keistai veikia žmones, todėl aš negalėjau derėtis su juo, kol jo galvoje vien mintys apie pinigus, o kraujyje teka viskis.

Pasiryžau daugiau apie tai nekalbėti, kol įsėsime į lėktuvą, nes pabūgau, kad Trevisas lieps man skristi vienai, o pats liks čia. Lėktuvui kylant į naktinį dangų, prisisegiau saugos diržą ir sukandusi dantis žiūrėjau, kaip Trevisas ilgesingai spokso pro iliuminatorių. Jam buvo gaila palikti keistas ir neribotas Las Vegaso siūlomas galimybes.

– Tai dideli pinigai, Balandėle.

– Ne.

Jis staigiai grįžtelėjo į mane.

– Tai mano sprendimas. Bijau, kad tu visai nežiūri į ateitį.

– Man atrodo, kad tu visai kuoktelėjai.

– Ar tikrai neketini dar pagalvoti?

– Ne. Neketini to daryti ir tu. Aš neleisiu, kad tu dirbtum kriminaliniam Las Vegaso nusikaltėliui, Trevisai. Visiškai kvaila iš tavo pusės manyti, kad aš galėčiau svarstyti šitą pasiūlymą.

Trevisas atsiduso ir vėl nusisuko į langą.

– Pirmos mano kautynės po trijų savaičių.

Aš žagtelėjau.

– Tu jau sutikai?

Jis mirktelėjo.

– Dar ne.

– Bet ketini dalyvauti?

Šyptelėjo.

– Kai nupirksiu tau leksusą, tikrai ant manęs nebepyksi.

– Aš nenoriu leksuso, – sugriežiau dantimis.

– Galėsi rinktis mašiną, kokią tik panorėsi, mieloji. Įsivaizduok, kaip bus smagu nuvažiuoti į automobilių saloną ir išsirinkti savo mėgstamiausią spalvą.

– Šitą darai visai ne dėl manęs, tad liaukis apsimetinėti.

Trevisas pasilenkė ir pabučiavo man į plaukus.

– Ne, ne dėl savęs, o dėl mūsų abiejų. Pati pamatysi, kaip bus nuostabu.

Krūtinę sukaustė ledinis šaltis, persimetė į nugarą ir nuslinko kojomis žemyn. Kol negrįšim į butą, jis vis tiek nepajėgs mąstyti blaiviai. Būgštavau, kad Benis jam bus davęs tokį pasiūlymą, kuriam jis neturės jėgų atsispirti. Pamėginau nusikratyti savo baimių ir patikėti, kad Trevisas myli mane taip stipriai, kad galėtų pamiršti apie dolerius ir netikrus Benio pažadus.