Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Nereikia! Ne, ne… – sulaikė jį Benis, vis dar negalėdamas atsigauti po netikėto pasirodymo. – Kuo tu vardu?

Trevisas po kovos sunkiai alsavo.

– Trevisas Medoksas, – atsakė šluostydamasis į džinsus rankas, išteptas Deino ir Deivido krauju.

– Trevisai Medoksai, aš manau, tu galėtum padėti savo žaviajai merginai.

– Kaip? – gaudydamas orą paklausė Trevisas.

– Rytoj vakare Deinas turėtų susikauti. Pastačiau už jį didžiulius pinigus, bet dabar matau, kad jis dar ilgai negalės muštis. Siūlau tau stoti į jo vietą, laimėti kovą ir aš užskaitysiu likusią penkių tūkstančių ir vieno šimto Miko skolos dalį kaip sumokėtą.

Trevisas atsisuko į mane.

– Balandėle, ką manai?

– Tu nesužeistas? – paklausiau šluostydama jam nuo veido kraują. Prikandau lūpą ir pajutau, kaip mano veidą perkreipia ir baimė, ir palengvėjimas.

Trevisas šyptelėjo.

– Čia ne mano kraujas, mieloji. Neverk.

Benis pakilo nuo stalo.

– Aš neturiu laiko, vaikine. Pasuoji ar kauniesi?

– Kaunuosi, – atsakė Trevisas. – Pasakykit, kur ir kada. Aš ateisiu.

– Kausiesi su Broku Makmanu. Tai ne koks stipena. Pernai jį išmetė iš laisvųjų imtynių čempionato.

Treviso tai neišgąsdino.

– Sakykit, kur man ateiti.

Benio veidą nušvietė siaura ryklio šypsena.

– Tu man patinki, Trevisai. Manau, mes galime susidraugauti.

– Abejoju, – atkirto Trevisas.

Jis atidarė duris ir saugodamas mane praleido pirmą, paskui išėjo pats.

– Jėzau šventas! – sukliko Amerika, pamačiusi kruvinus Treviso drabužius. – Kaip jūs?

Pagriebusi mane už pečių įdėmiai pažiūrėjo į veidą.

– Viskas gerai. Eilinis darbadienis. Mudviem abiem, – atsakiau jai šluostydamasi akis.

Trevisas paėmė man už rankos ir mes nuskubėjome į viešbutį. Šeplis su Amerika stengėsi nuo mūsų neatsilikti. Į Treviso išvaizdą beveik niekas nekreipė dėmesio. Jis buvo visas kruvinas, bet tą pastebėjo, regis, tik keletas atvykėlių.

– Kas ten, po galais, įvyko? – paklausė Šeplis.

Trevisas nusirengė iki apatinių ir užsidarė vonios kambary. Paleido vandenį duše. Amerika padavė man dėžutę popierinių servetėlių.

– Man viskas gerai, Mare.

Atsidususi dar kartą kyštelėjo man dėžutę ir tarė:

– Nieko negerai.

– Šitas rodeo su Beniu man ne pirmas, – atsakiau. Nuo dvidešimt keturių valandų įtampos man gėlė visą kūną.

– Bet pirmą kartą pamatei, kaip Trevisas mala žmones į miltus, – tarė Šeplis. – Sykį man teko regėti. Vaizdelis ne iš maloniųjų.

– Kas ten buvo? – paklausė Amerika.

– Mikas paskambino Beniui. Visą atsakomybę suvertė ant mano pečių.

– Aš jį nudėsiu! Pakišiu po velėna tą prakeiktą kalės vaiką! – niršo Amerika.

– Benis nelaiko manęs už tai atsakinga, bet nori pamokyti Miką, kam atsiuntė dukterį mokėti jo skolų. Užsiundė du savo pakalikus ant mūsų, bet Trevisas juos sudorojo. Abu. Greičiau nei per penkias minutes.

– Ir Benis jus paleido? – paklausė Amerika.

Apsisiautęs klubus rankšluosčiu iš vonios išėjo Trevisas. Vienintelis ženklas, kad buvo įsivėlęs į muštynes – po dešine akimi raudona nuobrozda ant skruosto.

– Vienas iš tų, kuriuos patiesiau, rytoj turėjo susikauti. Aš stosiu į jo vietą ir už tai Benis užskaitys likusius penkis Miko skolos gabalus.

Amerika pašoko ant kojų.

– Nesąmonė! Kodėl mes turime padėti Mikui, Ebe? Jis metė tave vilkams į nasrus! Aš jį tikrai užmušiu!

– Greičiau aš jį pirmas užmušiu, – sugriežė dantimis Trevisas.

– Stok į eilę, – vyptelėjau.

– Tai tu rytoj kausiesi? – paklausė Šeplis.

– Kažkokioj Zero skylėj. Lygiai šeštą. Su Broku Makmanu, Šepai.

Šeplis liūdnai pakraipė galvą.

– Na jau ne. Nė už ką, Trevi. Jis žudikas!

– Žinau, – atsakė Trevisas, – bet jis kausis ne už savo merginą, tiesa?

Trevisas apkabino mane, prisiglaudė ir pabučiavo į viršugalvį.

– Kaip tu, Balandėle?

– Taip negerai. Kad ir kaip žiūrėtum, vis tiek negerai. Neišmanau, kurį iš jūsų pirmą pulti atkalbinėti.

– Ar nematei, kaip šiandien juos vanojau? Viskas bus gerai. Esu matęs, kaip Brokas mušasi. Jis kietas, bet ne nenugalimas.

– Nenoriu, kad tu šito imtumeisi, Trevi.

– O aš nenoriu, kad tu rytoj eitum su savo buvusiu vaikinu vakarieniauti, todėl teks mums abiem imtis nemalonių darbų, kad išgelbėtume tavo niekam tikusio tėvo kailį.

Man tai ne naujiena. Las Vegase žmonės pasikeičia. Vieni tampa pabaisomis, kiti žlunga. Neonų šviesos ir pavogtos svajonės labai lengvai įkaitina kraują. Jau daug kartų buvau pastebėjusi Treviso akyse įsižiebiant energingą, nenugalimą ugnelę, tad vienintelis vaistas buvo – skristi namo.

Kai vėl pažvelgiau į laikroduką, džesis susiraukė.

– Kažkur skubi, pupa? – paklausė jis.

– Liaukis taip mane vadinęs, Džesi. Man nepatinka.

– Man irgi nepatiko, kai tu mane palikai. Bet aš tavęs nelaikiau.

– Šita tema jau nuvalkiota, išsemta. Verčiau vakarieniaukim, gerai?

– Gerai. Tada pakalbėkime apie tavo naują vyrą. Kuo jis vardu? Trevisas?

Aš linktelėjau.

– Ką tu su tuo tatuiruotu psichopatu veiki? Atrodo kaip išvarytas iš Mensonų šeimos.

– Elkis gražiai, Džesi, kitaip atsistosiu ir išeisiu.

– Negaliu priprasti prie to, kaip tu pasikeitei. Negaliu patikėti, kad sėdi priešais mane.

Užverčiau akis.

– Liaukis.

– Dabar geriau, – tarė Džesis. – Šitą mergaitę aš pamenu.

Dirstelėjau į laikroduką.

– Po dvidešimties minučių Trevisas susikaus. Man reikia bėgti.

– Mes dar nevalgėme deserto.

– Negaliu, Džesi. Nenoriu, kad jis jaudintųsi, ateisiu aš ar ne. Man tai labai svarbu.

Džesio pečiai suglebo.

– Žinau. Ilgiuosi tų dienų, kai ir aš tau buvau svarbus.

Uždėjau delną jam ant rankos.

– Buvome vaikai. Prieš šimtą metų.

– Ir kada mes spėjome užaugti? Tavo atvykimas čia, Ebe, geras ženklas. Maniau, jau niekada tavęs nebepamatysiu, ir štai tu sėdi čia. Pasilik su manim.

Lėtai papurčiau galvą, nesiryždama įskaudinti savo seniausio draugo.

– Aš jį myliu, Džesi.

Liūdesys nustūmė nuo jo lūpų vos regimą šypseną.

– Tada verčiau eik.

Pabučiavau jam į skruostą ir išlėkusi iš restorano susistabdžiau taksi.

– Kur važiuojam? – paklausė vairuotojas.

– Į Zero .

Vairuotojas atsisuko į mane ir įdėmiai nužvelgė.

– Tikrai?

– Tikrai. Greičiau! – paraginau ir numečiau ant sėdynės pluoštelį grynų.

Šešioliktas skyrius

Namo

Pagaliau trevisas su beniu prasibrovė pro minią. benis laikė uždėjęs jam ant peties ranką ir kažką šnibždėjo į ausį. Trevisas linktelėjo, kažką jam atsakė. Man apmirė širdis pamačius, kaip jis draugiškai bendrauja su žmogumi, dar vakar kėsinusiu mus nugalabyti. Trevisas švytėjo iš laimės, girdėdamas jo triumfui skirtus aplodismentus ir sveikinimus, siunčiamus šėlstančios minios. Jis ėjo atstatęs krūtinę, veide plati šypsena, o priėjęs prie manęs pabučiavo į lūpas.

Burnoje pajutau sumišusį prakaito ir kraujo skonį, primenantį šviną. Jis kovą laimėjo, bet ir pačiam teko truputį nukentėti.

– Ką jis tau sakė? – paklausiau jo, stebėdama besikvatojantį Benį su savo gauja.

– Vėliau papasakosiu. Mes turim apie daug ką pasikalbėti, – pasakė su plačia šypsena veide.

Kažkoks vyras praeidamas patapšnojo Trevisui per nugarą.