Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Jėzau šventas, Trevisai, – sumurmėjo po nosim.

Atsisukusi pamačiau jį skutant paskui mus kiek įkabina kojos, tai pranykstant, tai vėl išnyrant gatvės žibintų šviesoje. Pribėgęs kvartalo galą, metėsi į priešingą pusę ir nulėkė namų link.

– Jis grįžta motociklo. Pasivys mus ir iškels bendrabutyje didžiausią sceną.

Užsimerkiau.

– Paskubėk… gerai? Šiąnakt miegosiu tavo kambary. Kaip manai, Vanesa nesupyks?

– Ji čia beveik nebūna. Ar jis tikrai nori dirbti Beniui?

Žodžiai strigo gerklėje, todėl tik linktelėjau galvą.

Amerika sugriebė mano ranką ir spustelėjo.

– Teisingai pasielgei, Ebe. Negalima vėl bristi į tą pačią balą. Jeigu jis nenori klausyti tavęs, tai jis nieko neklausys.

Suskambo mano mobilusis. Pamačiau ekranėlyje kvailai besišypsantį Treviso veidą ir išjungiau garsą. Po penkių sekundžių jis vėl suskambo. Visai jį išjungiau ir įsimečiau į rankinę.

– Dabar bus taip, kad mažai nepasirodys, – tariau aš ir linguodama galva nusišluosčiau ašaras.

– Nepavydžiu tavo gyvenimo porą ateinančių savaičių. Neįsivaizduoju, kaip galima nutraukti draugystę su žmogum, kuris tavęs nepaleidžia. Tu juk žinai, kad šitaip bus, tiesa?

Įvažiavom į bendrabučio kiemą ir Amerika palaikė atidariusi duris, kol aš įvilkau vidun savo lagaminą. Nubėgome prie jos kambario ir aš sunkiai alsuodama laukiau, kol ji atrakins duris. Atidariusi numetė man į ranką raktus.

– Jį suims policija ar dar ką nors pridirbs, – pasakė.

Amerika nubėgo koridoriumi. Pro jos kambario langą mačiau, kaip ji perbėgo aikštelę ir vos spėjo įšokti į automobilį, nes prie jo motociklu prilėkė Trevisas ir sustojo šalia. Nušokęs apibėgo iš kitos pusės, atidarė keleivio dureles ir pamatęs, kad manęs viduj nėra, pažvelgė į bendrabučio duris. Kai Trevisas įbėgo į bendrabutį, Amerika skubiai nuvažiavo, o aš nusisukau nuo lango ir įbedžiau akis į duris.

Išgirdau, kaip koridoriuje Trevisas ėmė belsti į mano kambario duris ir šaukti mane vardu. Nežinojau, ar Kara kambary, bet jeigu ji tikrai ten, tai man buvo baisu pagalvoti, ką jai teks iškęsti, kol Trevisas įsitikins, kad manęs ten tikrai nėra.

– Balandėle! Po perkūnais, atidaryk tas prakeiktas duris! Nepasitrauksiu nuo jų tol, kol nepasikalbėsime! Balandėle! – jis taip garsiai šaukė ir daužė kumščiais į duris, kad turbūt girdėjo visas bendrabutis.

Išgirdusi mieguistą Karos balsą, susigūžiau.

– Ko nori? – suriko ji.

Priglaudusi ausį prie durų bandžiau išgirsti, ką Trevisas jai kalba. Ilgai laukti nereikėjo.

– Aš žinau, kad ji viduj! – šaukė jis. – Balandėle!

– Jos čia nėra… Ei! – suspiegė Kara.

Kambario durys su trenksmu atsimušė į mūro sieną ir aš supratau, kad Trevisas jėga įsiveržė į vidų. Po minutės tylos išgirdau Trevisą šaukiant per visą koridorių:

– Balandėle! Kur ji?

– Aš jos nemačiau! – taip piktai, kaip dar nebuvau girdėjusi, sušuko jam Kara. Vėl garsiai trinktelėjo durys ir mane ėmė pykinti laukiant, ką Trevisas iškrės dabar.

Po kelias minutes trukusios tylos atsargiai pravėriau duris ir akies krašteliu dirstelėjau į koridorių. Trevisas sėdėjo ant grindų, atsirėmęs į sieną ir užsidengęs rankomis veidą. Kaip įmanydama tyliau uždariau duris pabūgusi, kad kas nors nebūtų iškvietęs bendrabučio apsaugos ar policijos. Po valandos vėl dirstelėjau į koridorių. Trevisas sėdėjo nė nepajudėjęs.

Naktį dar du kartus patikrinau koridorių ir galiausiai apie ketvirtą užmigau. Tyčia ilgai miegojau žinodama, kad šiandien į paskaitas neisiu. Įsijungiau telefoną pasižiūrėti atsiųstų žinučių ir pamačiau, kad Trevisas užvertė jomis visą aplanką. Čia buvo įvairiausio pobūdžio per naktį gautų pranešimų: nuo atsiprašymų iki tiradų.

Po pietų paskambinau Amerikai vildamasi, kad Trevisas iš pykčio nebus atėmęs iš jos telefono. Kai ji atsiliepė, aš lengviau atsidusau.

– Labas.

Amerika kalbėjo labai tyliai.

– Šepliui nesakiau, kur tu. Nenoriu jo čia velti. Dabar Trevisas žiauriai ant manęs niršta. Šįvakar, ko gero, grįšiu į bendrabutį.

– Jeigu Trevisas dar nenusiramino… tai vargu ar čia išsimiegosi. Vakar jis čia sukėlė „Oskaro“ apdovanojimo vertą spektaklį. Stebiuosi, kaip niekas neiškvietė policijos.

– Šiandien jį išmetė iš istorijos paskaitos. Kai tu neatėjai į paskaitą, jis išspardė tavo ir savo suolus. Šepas sakė, kad jis laukė tavęs po visų paskaitų. Jam stogas važiuoja, Ebe. Aš jam paaiškinau, kad tu nutraukei su juo santykius tą pačią akimirką, kai jis pasakė priėmęs pasiūlymą dirbti Beniui. Negaliu patikėti, kad jis nė nesuabejojo, ar tu jam pritarsi.

– Pasikalbėsime, kai atvažiuosi į bendrabutį. Atrodo, man dar ne laikas grįžti į savo kambarį.

Visą savaitę gyvenau su Amerika jos kambaryje. Ji pasistengė, kad Šeplis irgi nesirodytų bendrabutyje ir kad netyčia neprasitartų Trevisui, kur aš slepiuosi. Teko įdėti nemažai pastangų, kad nesusitikčiau su Trevisu, todėl nevaikščiojau į valgyklą ir nelankiau istorijos paskaitų, o iš visų kitų išeidavau keliomis minutėmis anksčiau. Aišku, vis tiek turėsiu kada nors su juo susitikti ir pasikalbėti, bet kol nenurims ir nesutiks pritarti mano sprendimui, negaliu.

Penktadienio vakarą buvau viena kambaryje, gulėjau lovoje su telefonu prie ausies. Garsiai suurzgė skrandis ir aš užverčiau akis į lubas.

– Galiu atvažiuoti paimti tavęs ir nuvežti kur nors pavalgyti, – tarė Amerika.

Varčiau rankose istorijos sąsiuvinį, kur Trevisas, klausydamas paskaitos, buvo prirašęs paraštėse meilės laiškelių.

– Ne, Mare, tu šįvakar pirmą kartą po savaitės pertraukos pasilieki su Šepu. Aš nubėgsiu ko nors užkąsti į universiteto valgyklą.

– Sakai?

– Taip. Perduok Šepui nuo manęs labų dienų.

Koja už kojos nupėdinau į valgyklą, nenorėdama vėl patirti į nugarą įsmeigtų smalsių valgančiųjų žvilgsnių. Visi studentai dabar kalbėjo tik apie mūsų išsiskyrimą, o triukšmingas Treviso elgesys tik dar labiau skatino apkalbas. Akiratyje sužibus valgyklos šviesoms pamačiau prie manęs artėjant tamsią figūrą.

– Balandėle, čia tu?

Išsigandusi sustojau kaip įbesta. Trevisas išėjo į šviesą visas išbalęs, nesiskutęs.

– Jėzau, Trevisai, kaip tu mane išgąsdinai!

– Jeigu atsilieptum į skambučius, kai tau skambinu, man nereikėtų tykoti patamsiais.

– Atrodai kaip iš pragaro, – tariau.

– Šią savaitę ne kartą ir ne du teko ten būti.

Apglėbiau save rankomis.

– Einu ko nors užvalgyti. Vėliau tau paskambinsiu, gerai?

– Ne. Mums reikia pasikalbėti.

– Trevi…

– Aš atmečiau Benio pasiūlymą. Trečiadienį jam paskambinau ir pasakiau, kad atsisakau.

Jo akyse nušvito vilties kibirkštėlė, bet pamačius mano veidą vėl pradingo.

– Nežinau, ką norėtum iš manęs išgirsti, Trevisai.

– Pasakyk, kad man atleidi. Pasakyk, kad mes vėl būsime kartu.

Tvardydamasi, kad nepravirkčiau, pro sukąstus dantis ištariau:

– Negaliu.

Treviso veidas subliūško. Ištaikiusi progą žengiau į šoną, bandydama jį apeiti, bet jis užkirto man kelią.

– Aš visą tą laiką nei valgiau, nei miegojau… Negaliu susikaupti. Žinau, kad myli mane. Jeigu mane priimsi, vėl viskas bus kaip buvę.

Užsimerkiau.

– Mes abu išmušti iš vėžių, Trevisai. Man regis, tu pernelyg susižavėjai mintimi, kad aš priklausau tik tau ir niekam kitam.

– Netiesa. Aš myliu tave labiau už viską pasaulyje, Balandėle, – nusiminęs atsakė jis.