Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Malonu tave matyti, sūnau.

Pažiūrėjo į mane ir jo šypsena pasidarė dar linksmesnė.

– Ebė Abernati. Labai laukiam rytojaus vakarienės. Tiek laiko prabėgo nuo tada, kai… Tiek to. Seniai tai buvo.

Linktelėjau ir nusekiau įkandin Treviso į namą. Džimas stovėjo užsidėjęs ranką ant pūpsančio pilvo ir plačiai šypsojosi.

– Paruošiau judviem svečių kambarį, Trevi. Sakau, turbūt nenorėsite miegoti dviaukštėje lovoje tavo kambaryje.

Pažvelgiau į Trevisą. Sunku buvo žiūrėti, kaip jis stengiasi ramiai atsakyti tėvui.

– Ebė… ji tikriausiai… turbūt norės viena miegoti svečių kambaryje. Aš apsistosiu savajam.

Trentono veidas persikreipė.

– Ką? Juk ji tiek laiko gyveno su tavim, tiesa?

– Pastaruoju metu nebe, – atsakė Trevisas, beviltiškai stengdamasis apeiti tiesą.

Džimas susižvalgė su Trentonu.

– Jau daug metų Tomo kambarys paverstas daiktų sandėliu, todėl norėjau jam atiduoti tavąjį. Bet dabar turbūt jam teks miegoti ant sofos, – tarė Džimas, žvelgdamas į sukežusią, nublukusiomis pagalvėlėmis apdėtą sofą svetainėje.

– Nesirūpinkit, Džimai. Mes tiesiog norim elgtis pagarbiai, – tariau aš liesdama jam ranką.

Per visą namą skardžiai nuaidėjo jo juokas. Patapšnojęs man per ranką, Džimas atsakė:

– Tu pažįsti mano sūnus, Ebe, ir žinai, kad manęs įžeisti beveik neįmanoma.

Trevisas linktelėjo laiptų pusėn ir aš nusekiau paskui jį. Koja atspyrė duris ir įėjęs į kambarį padėjo ant grindų krepšius. Pažvelgė į lovą, paskui atsisuko į mane. Kambarys iki pusės buvo išmuštas rudomis lentutėmis, ant grindų – nenusakomai nudrengtas rudas kilimas. Sienos murzinai baltos, vietomis dažai atsilupę. Ant sienos pastebėjau tik vieną įrėmintą nuotrauką. Joje – Džimas ir Treviso motina. Fonas tipiškai mėlynas, kaip visose fotoateljė darytose nuotraukose, abu jauni, vešliais plaukais, besišypsančiais veidais. Tikriausiai fotografuota dar nesusilaukus vaikų, nes abiem ne daugiau kaip po dvidešimt metų.

– Atleisk, Balandėle, aš miegosiu ant grindų.

– Niekur nedingsi, turėsi, – atsakiau jam ir susikėlusi plaukus ant pakaušio susirišau į uodegą. – Negaliu patikėti, kad leidausi įkalbama.

Trevisas atsisėdo ant lovos ir nusiminęs pasitrynė rankomis veidą.

– Bus daug nemalonumų. Nesuprantu, kur buvo mano galva.

– Aš labai gerai žinau, kur ji buvo, Trevisai. Aš dar nesu visiška beprotė.

Jis pažvelgė į mane ir nusišypsojo.

– Bet vis tiek atvažiavai.

– Man reikia pasiruošti rytdienos vakarienei, – tariau jam ir atidariau duris.

Trevisas pašoko nuo lovos.

– Aš tau padėsiu.

Mes priskutome kalną bulvių, pripjaustėme daržovių, išėmėme atšildyti kalakutą ir iškepėme pyrago lakštus. Pirmoji valanda prabėgo itin nejaukiai, bet atvyko dvyniai ir visi sugužėjo į virtuvę. Džimas be paliovos pasakojo istorijas iš vaikų gyvenimo, ir mes nuoširdžiai juokėmės iš jų nesėkmingų mėginimų per Padėkos dieną ką nors pasigaminti, o ne vežti į namus gatavas picas.

– Diana buvo nuostabi virėja, – susimąstęs kalbėjo Džimas. – Trevisas gal ir nepamena, bet po jos mirties niekas negalėjo jai prilygti.

– Mes neverčiame tavęs į ją lygiuotis, Ebe, – tarė Trentonas. Krenkštelėjo, pasičiupo iš šaldytuvo alaus skardinę ir paragino: – Traukit kortas. Norėčiau atsilošti nors dalį Ebei prakištų pinigų.

Džimas pagrasė sūnui pirštu.

– Šį savaitgalį teks apsieiti be pokerio, Trentai. Aš atnešiau domino. Eik ir išdėliok. Ir nesugalvokit lošti iš pinigų. Įspėju.

Trentonas papurtė galvą.

– Gerai jau, seni. Gerai.

Treviso broliai išsliūkino iš virtuvės. Išeidamas Trentonas stabtelėjo ir grįžtelėjęs per petį pašaukė Trevisą:

– Eime.

– Aš padėsiu Balandėlei.

– Nelabai kas ir liko, mielasis, – atsakiau. – Gali eiti.

Po mano žodžių jo žvilgsnis prašviesėjo ir jis palietė mano klubą.

– Tikrai?

Linktelėjau ir jis pabučiavo man į skruostą, paskui spustelėjo pirštais klubus ir nuėjo paskui Trentoną į lošimų kambarį.

Džimas nuo tarpdurio stebėjo išeinančius savo sūnus, lingavo galva ir šypsojosi.

– Tiesiog neįtikėtina, ką tu padarei, Ebe. Tu turbūt nė neįsivaizduoji, kokie mes tau dėkingi.

– Tai vis Treviso sumanymas. Džiaugiuosi, kad galiu prisidėti.

Atsirėmęs savo stambiu kūnu į spintelių kraštą, Džimas gurkštelėjo alaus ir susimąstęs paklausė:

– Judu su Trevisu mažai kalbatės. Turit bėdų?

Į plautuvę įlašinau indų ploviklio ir laukiau, kol pribėgs karšto vandens. Galvojau, ką jam atsakyti, kad melas nepasirodytų perdėm akivaizdus.

– Na, kai kas truputį pasikeitė.

– Aš taip ir maniau. Su juo reikia daug kantrybės. Trevisas beveik neprisimena motinos, bet jie buvo nepaprastai artimi. O kai ji mirė, jis smarkiai pasikeitė. Maniau, išaugs, nes buvo dar toks mažas, supranti. Visiems buvo labai sunku, bet Trevisui… Jis tiesiog liovėsi mylėjęs žmones. Labai nustebau, kai jis tave atsivežė. Iš to, kaip jis su tavim elgiasi, kaip į tave žiūri… supratau, kad tu jam esi ypatinga.

Šypsojausi nepakeldama akių nuo plaunamų indų.

– Trevisui bus labai sunku. Ir klaidos bus neišvengiamos. Jis augo tarp našlaičiais tapusių vyresnių brolių ir vienišo niurzgaus tėvo. Dianai mirus, mes visi smarkiai sutrikom. Be to, ir aš nepadėjau jiems tiek, kiek reikėjo… Suprantu, kad sunku jo nekaltinti, tačiau vis tiek reikia jį mylėti, Ebe. Be motinos, jis nemylėjo daugiau jokios moters, tik tave. Neįsivaizduoju, koks jam bus smūgis, jeigu ir tu jį paliksi.

Nurijau ašaras ir linktelėjau, neįstengdama nieko jam atsakyti. Džimas uždėjo ranką man ant peties ir spustelėjo.

– Niekada nemačiau jo šypsantis taip, kaip jis šypsosi tau. Tikiuosi, visi mano berniukai kada nors susiras po savąją Ebę.

Jo žingsniai nutolo koridoriumi ir aš įsitvėriau plautuvės krašto, stengdamasi atgauti kvapą. Žinojau, kad bus nelengva leisti šventes su Trevisu ir jo šeima, bet tikrai nepagalvojau, kad man vėl bus sudaužyta širdis. Kol ploviau, šluosčiau ir dėliojau į lentynas indus, vyrai gretimam kambary pokštavo ir juokavo. Sutvarkiusi virtuvę ir nusimazgojusi rankas patraukiau į antrą aukštą miegoti.

Trevisas sugriebė man už rankos.

– Dar anksti, Balandėle. Negi jau eini gulti, ką?

– Diena buvo ilga. Pavargau.

– Mes ruošiamės žiūrėti filmą. Nusileisk pas mus ir pabūk kartu, gerai?

Pažvelgiau į laiptų viršų, tada į jo viltingai besišypsantį veidą ir tariau:

– Gerai.

Trevisas nusivedė mane už rankos prie sofos, atsisėdom ir pradėjom žiūrėti titrus.

– Išjunk šviesą, Teilorai, – paliepė Džimas.

Trevisas ištiesė ranką man už nugaros ir padėjo ant sofos atlošo. Jis vaidino ir kartu stengėsi neįžeisti manęs. Jis labai apdairiai stengėsi išnaudoti palankią padėtį, o mano širdyje virė prieštaringi jausmai: jaučiausi jam ir dėkinga, ir nusivylusi. Sėdint taip arti jo, uodžiant nuo jo sklindantį tabako ir kvepalų kvapą, buvo sunku išlaikyti atstumą tarp mudviejų ir fiziškai, ir emociškai. Galiausiai, o to labiausiai ir bijojau, mano ryžtas ėmė šlubuoti. Stengiausi negalvoti apie tai, ką virtuvėje pasakojo Džimas.

Įpusėjus filmą, atsilapojo lauko durys ir į namus su visais krepšiais įvirto Tomas.

– Sveiki sulaukę Padėkos dienos! – sušuko numesdamas ant grindų lagaminą.

Džimas pakilo iš vietos ir nuėjęs apkabino savo vyriausiąjį sūnų. Visi, išskyrus Trevisą, šoko su juo sveikintis.