Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Nesakyk jai! – paprašė tramdydamas šypseną.

– Ką čia, po paraliais, išdarinėji, Šepai?

Jis gūžtelėjo pečiais, akivaizdžiai patenkintas savo elgesiu.

– Aš ją myliu ir negaliu leisti, kad kiti vaikinai šoktų su ja.

– Tada kaip paaiškinsi, kad buvo nutrauktas ir su manimi šokęs vaikinas? – paklausiau sukryžiuodama rankas ant krūtinės.

– Čia ne aš, – tarė Šeplis ir dėbtelėjo į Trevisą. – Atleisk, Ebe. Mes tiesiog smaginomės.

– Visai nejuokinga.

– Kas nejuokinga? – paklausė Amerika, piktu žvilgsniu perliedama Šeplį.

Jis nugurkė seilę ir maldaujamu žvilgsniu pažiūrėjo į mane. Buvau jam skolinga, todėl tylėjau kaip žuvis.

Supratęs, kad jo neišduosiu, Šeplis lengviau atsiduso. Paskui meiliai pažvelgė į Ameriką ir paklausė:

– Pašokam?

– Ne, nenoriu, – atsakė ji ir grįžo prie staliuko. Jis nusekė paskui ją, palikęs mudu su Trevisu vienus.

Trevisas patraukė pečiais ir paklausė:

– Pašokam?

– O ką? Megan neatėjo?

Jis papurtė galvą.

– Išgėrusi tu būdavai meilesnė.

– Džiaugiuosi nuvylusi, – atsakiau jam ir nusisukau į barą.

Priėjęs jis nustūmė nuo kėdžių du vaikinus. Aš piktai pažvelgiau į jį, bet jis nekreipė į mane dėmesio, atsisėdo ir ilgesingu žvilgsniu įsistebeilijo į mane.

– Gal prisėsi? Pastatysiu alaus.

– Rodos, sakei, kad niekada nevaišini merginų prie baro.

Nekantriai kinktelėjęs mano pusėn galvą atsakė:

– Tu kitokia nei visos.

– Ne kartą jau girdėjau.

– Liaukis, Balandėle. Kodėl negalime likti draugais?

– Mes negalime būti draugai, Trevisai. Juk tai akivaizdu.

– Kodėl?

– Nes man nepatinka matyti, kaip tu kas vakarą niurkai vis kitą merginą, o man net neleidi pašokti.

Jis šyptelėjo.

– Aš myliu tave ir negaliu leisti, kad kiti vaikinai šoktų su tavim.

– Šit kaip? Ir kiek tu mane mylėjai, pirkdamas tą dėžutę prezervatyvų?

Trevisas krūptelėjo, aš pakilau nuo kėdės ir nuėjau prie staliuko. Šeplis su Amerika šoko karštai apsikabinę ir nesivaržydami, aistringai bučiuodamiesi rodė savo meilę.

– Man regis, vis dėlto mudviem teks eiti į Sig Tau Valentino dienos vakarėlį, – susiraukęs tarė Finčas.

Atsidususi tariau:

– Velnias.

Devynioliktas skyrius

Helertonas

Susitaikiusi su šepliu, amerika į bendrabutį negrįžo. per pietus beveik nesirodė valgykloje, o telefono skambučiai kasdien darėsi vis retesni. Nepavydėjau jiems, kad dabar trokšta atsiimti už prarastą laiką gyvenant atskirai. Tiesą pasakius, netgi džiaugiausi, kad Amerika neskambina man iš Šeplio ir Treviso buto. Man būtų buvę nesmagu girdėti fone Treviso balsą, tik truputį pavyduliavau, kad ji būna su savo vaikinu, o aš ne.

Užtat vis dažniau susitikinėjau su Finču ir širdyje dėkojau likimui, kad jis irgi toks pat vienišas kaip aš. Drauge vaikščiojom į paskaitas, kartu pietavom, mokėmės ir net Kara įprato matyti jį mūsų kambaryje.

Laukiant prie bendrabučio durų, kol jis baigs rūkyti cigaretę, man nuo šalčio apmirė rankų pirštai.

– Gal galėtum greičiau, kol aš visai nesušalau į ragą, stypsodama čia ir palaikydama tave morališkai? – paklausiau.

Finčas nusijuokė.

– Myliu tave, Ebe, labai myliu, bet greičiau tikrai negaliu. Nesulauksi.

– Ebe!

Atsisukusi pamačiau šaligatviu ateinant Parkerį. Jo rankos buvo sukištos į palto kišenes. Nosis raudona, lūpos suskeldėjusios, ir aš nusijuokiau, kai jis priglaudė prie lūpų įsivaizduojamą cigaretę ir išpūtė balzganą orą.

– Rūkydamas va taip sutaupytum nemažai pinigų, Finčai, – šyptelėjo jis.

– Kodėl šiandien visi kabinėjasi prie mano rūkymo? – suirzęs paklausė Finčas.

– Kas naujo, Parkeri? – pasidomėjau.

Jis ištraukė iš kišenės du bilietus ir tarė:

– Rodo tą naują vietnamiečių filmą. Anąkart minėjai, kad nori jį pamatyti, tad pamaniau – reikia šiam vakarui nupirkti porą bilietų.

– Nepersistenk, – tarstelėjo Finčas.

– Jeigu turit planų, galiu nueiti su Bredu, – gūžtelėjęs pečiais tarė Parkeris.

– Ne pasimatymas? – paklausiau.

– Ne, tiesiog draugiškai.

– Mes jau žinom, kuo visa tai baigiasi, – paerzino Finčas.

– Užtilk! – subariau juokdamasi. – Būtų visai smagu, Parkeri. Ačiū.

Jo akys nušvito.

– Gal prieš kiną norėtum sušveisti po picą ar dar ko? Šiaip aš nelabai mėgstu valgyti kine.

– Pica man tinka, – atsakiau.

– Kinas devintą. Užlėksiu tavęs pasiimti apie pusę septynių, gerai?

Aš jam linktelėjau ir Parkeris pamojo atsisveikindamas.

– O, varge, – atsiduso Finčas. – Kokia tu besotė, Ebe. Juk žinai, kad Trevisui tai labai nepatiks, kai sužinos.

– Pats girdėjai. Tai ne pasimatymas. Be to, negaliu daryti tiktai tai, kas tinka ar patinka Trevisui. Jis neatsiklausė manęs prieš parsitempdamas namo Megan.

– Tu jam niekada šito neatleisi, ką?

– Turbūt ne.

Atsisėdome prie staliuko už pertvaros kampe ir aš uoliai tryniau pirštinėtas rankas, norėdama apšilti. Negalėjau nepastebėti, kad sėdime toje pačioje vietoje, kaip ir tada, kai pirmą kartą susitikau su Trevisu, ir tai prisiminusi nusišypsojau.

– Kas tau juokinga? – paklausė Parkeris.

– Man patinka čia. Seni geri laikai.

– Pastebėjau apyrankę, – tarė jis.

Pažvelgiau į žėrinčius ant riešo deimantus.

– Juk sakiau, kad man ji patinka.

Padavėja atnešė mums valgiaraščius ir priėmė gėrimų užsakymus. Parkeris pasakojo man apie savo pavasario studijas ruošiantis stoti į medicinos koledžą, ir kol padavėja atnešė mums alaus, jis kalbėjo neatsikvėpdamas. Jis buvo kažko susijaudinęs ir aš pagalvojau, ar tik jis neįsivaizduoja pakvietęs mane į pasimatymą, nors anksčiau tą ir neigė.

Paskui atsikrenkštęs tarė:

– Dovanok, atrodo, kalbu tik aš vienas, – kilstelėjęs butelį pakraipė galvą ir prisipažino: – Jau taip seniai su tavim nesikalbėjau, kad turiu daug ką pasakyti.

– Nieko tokio. Iš tiesų jau seniai šnekėjomės.

Kaip tik tuo metu skambtelėjo atidaromų durų varpelis ir aš atsisukusi pamačiau į vidų įeinant Trevisą su Šepliu. Trevisas greičiau nei per sekundę sugavo mano žvilgsnį, bet neišsidavė nustebęs.

– Jėzau šventas, – burbtelėjau po nosimi.

– Kas yra? – paklausė Parkeris ir grįžtelėjęs pamatė, kad jie sėdasi prie staliuko kitam salės gale.

– Kiek toliau yra mėsainių užkandinė, galim eiti tenai, – tyliai pasiūlė Parkeris. Jis ir prieš tai buvo susijaudinęs, bet dabar jo nerimas gerokai sustiprėjo.

– Dabar išeiti būtų labai negražu, – sukuždėjau nepatenkinta.

Jo veidas apsiniaukė.

– Gal tu ir teisi.

Mes ir toliau stengėmės kalbėti, bet mūsų pokalbis buvo nenuoširdus, priverstinis. Padavėja itin ilgai stovėjo prie Treviso staliuko, braukė pirštais sau per plaukus ir trypčiojo nuo vienos kojos ant kitos. Pagaliau ji teikėsi prieiti prie mūsų, nes Trevisui suskambo mobilusis telefonas.

– Aš norėčiau itališkų virtinėlių, – pasakė Trevisas ir pažiūrėjo į mane.

– O aš… – nejučia nutilau, nes Trevisas su Šepliu pakilo nuo savo staliuko.

Trevisas nusekė paskui Šeplį prie durų, bet priėjęs stabtelėjo, sudvejojo ir atsisuko į mus. Pamatęs, kad aš į jį žiūriu, patraukė tiesiai prie manęs. Padavėjos veidą nušvietė viltinga šypsena, turbūt pagalvojo, kad jis eina su ja atsisveikinti, bet jai veikiai teko nusivilti, nes jis priėjo prie manęs ir sustojo, į ją net nepažiūrėjęs.