Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Po keturiasdešimt penkių minučių stosiu į kovą, Balandėle. Noriu, kad eitum su manim.

– Trevi…

Jo veidas liko nepasikeitęs, bet jo žvilgsnyje pajutau įtampą. Nežinia, ar jis norėjo sugadinti man vakarienę su Parkeriu, ar jam tikrai reikia, kad dalyvaučiau jo kautynėse, bet aš priėmiau sprendimą iš karto, vos išgirdusi jo prašymą.

– Noriu, kad būtum šalia. Tai revanšas Breidžiui Hofmanui. Tam iš valstybinio universiteto. Bus daug žmonių. Statomi dideli pinigai… Adamas sakė, kad Breidis daug treniravosi.

– Tu jau koveisi su juo, Trevisai, ir žinai, kad jį nugalėti nėra sunku.

– Ebe, – tyliai prabilo Parkeris.

– Noriu, kad tu ten būtum, – pakartojo Trevisas.

Pažvelgiau į Parkerį, atsiprašydama nusišypsojau ir tariau:

– Atleisk man.

– Tu rimtai? – iš nuostabos jo antakiai šovė aukštyn. – Išeisi nebaigusi vakarieniauti?

– Tu juk dar gali paskambinti Bredui, tiesa? – paklausiau stodamasi.

Treviso lūpų kampučiai beveik nepastebimai pakilo aukštyn. Jis numetė ant stalo dvidešimtinę ir tarė:

– Čia už ją.

– Pinigai man nerūpi… Ebe…

Patraukiau pečiais.

– Jis mano geriausias draugas, Parkeri. Jeigu jam reikia, kad ten būčiau, privalau eiti.

Pajutau, kaip mano ranka atsidūrė Treviso saujoj, ir jis nusivedė mane prie durų. Parkeris liko sėdėti be žado. Šeplis jau buvo savo automobilyje ir telefonu skelbė kitiems žinią. Trevisas atsisėdo su manim ant užpakalinės sėdynės, tvirtai spausdamas saujoj mano ranką.

– Ką tik kalbėjau su Adamu, Trevi. Sakė, susirinko daug universiteto žmonių, visi girti ir aptekę pinigais. Jau dabar smarkiai įsiaudrinę, tad gal geriau Ebės ten nevesk.

Trevisas linktelėjo.

– Tu galėsi ją prižiūrėti.

– Kur Amerika? – paklausiau.

– Ruošiasi fizikos kontroliniam.

– Graži jų laboratorija, – tarstelėjo Trevisas. Nusijuokiau ir pažvelgiau į jį. Jo veide pamačiau šypseną.

– Kada matei laboratoriją? Tu juk nelankai fizikos paskaitų, – mestelėjo Šeplis.

Trevisas sukikeno ir kumštelėjo man alkūne. Laikė sučiaupęs lūpas, kol praėjo noras juoktis, o tada pamerkė man akį ir dar kartą spustelėjo ranką. Mūsų pirštai susipynė ir aš išgirdau jį tyliai atsidūstant. Žinojau, apie ką galvoja, nes ir mano galvoje sukosi tos pačios mintys. Tą trumpą akimirksnį viskas buvo taip, kaip anksčiau. Lyg niekas nebūtų pasikeitę.

Sustojome apytamsėje aikštelėje. Trevisas ir toliau nepaleido mano rankos, kol, priėję Helertono gamtos fakulteto pastatą, turėjome lįsti vidun pro rūsio langą. Pastatas buvo užbaigtas statyti vos prieš metus ir čia dar nesijautė troškaus dulkių ir drėgmės kvapo kaip kituose rūsiuose, kur esam buvę.

Atsidūrus rūsio koridoriuje, mūsų ausis iš karto pasiekė garsus minios ūžesys. Kyštelėjau pro kampą galvą ir pamačiau visą jūrą veidų, daugumos iš jų nė sykio nebuvau regėjusi. Visi rankose laikė butelius alaus, bet kito universiteto studentus lengvai galėjai atskirti iš minios. Jie visi stovėjo pusiau užsimerkę ir siūbavo į šonus.

– Laikykis prie Šeplio, Balandėle. Čia bus velniškai karšta, – įspėjo Trevisas man už nugaros. Apmetė akimis minią ir, nustebęs dėl tokios gausybės, palingavo galva.

Helertono fakulteto rūsys studentų miestelyje buvo pats erdviausias iš visų, todėl kai tik būdavo tikimasi gausios žiūrovų minios, Adamas kautynes paskirdavo kaip tik čia. Net ir tokioj didelėj patalpoj žmonės grūdosi pasieniais ir stumdėsi, kad užsiimtų geresnę vietą.

Iš už kampo išniro Adamas ir mane pamatęs nė nebandė slėpti savo nepasitenkinimo.

– Regis, aš tau jau minėjau, kad daugiau į kautynes nebesivestum savo merginos, Trevisai.

Trevisas patraukė pečiais ir tarė:

– Jinai man jau nebe mergina.

Stengiausi laikytis ramiai, bet jis taip rimtai ištarė šiuos žodžius, kad man skaudžiai nudiegė paširdžius.

Adamas pažvelgė pirma į mūsų sunertus pirštus, paskui į Trevisą ir tarė:

– Jūsų nė pats velnias nesupras.

Pakraipė galvą ir pažiūrėjo į siautėjančią minią. Nuo laiptų vis dar plūdo žmonės, o apačioje jau buvo ankšta kaip silkių statinėje.

– Šįvakar aukso puodas gan nemažas, Trevisai, tad jokių kvailysčių, supratai?

– Pasistengsiu, kad visiems būtų linksma, Adamai.

– Ne dėl to jaudinuosi. Breidis daug treniravosi.

– Aš irgi.

– Nesąmonė, – nusijuokė Šeplis.

Trevisas patraukė pečiais.

– Aną savaitgalį susiėmiau su Trentu. Tas šiknius gan miklus.

Aš prunkštelėjau, ir Adamas perliejo mane piktu žvilgsniu.

– Pažiūrėk į tai labai rimtai, Trevisai, – tarė stebeilydamas jam tiesiai į akis. – Už šitą kovą pastačiau nemažą sumą.

– O aš ne, – suirzęs nuo Adamo postringavimų atšovė Trevisas.

Adamas nusisuko, priglaudęs prie burnos megafoną užlipo ant kėdės ir prabilo į apsvaigusių žiūrovų minią. Trevisas priglaudė mane sau prie šono, kol Adamas sveikinosi su publika ir pristatė kautynių taisykles.

– Sėkmės, – palinkėjau jam ir paliečiau ranka krūtinę. Stebėdama jo kautynes niekada nesijaudindavau, išskyrus tada, kai Las Vegase kovėsi su Broku Makmanu, bet šiandien negalėjau atsikratyti keisto, bloga lemiančio jausmo, vos tik įkėlėm koją į Helertoną. Kažkas čia buvo negerai. Trevisas tą irgi jautė.

Jis suėmė man už pečių ir stipriai pabučiavo į lūpas. Skubiai atsitraukė, linktelėjo galvą ir tarė:

– Kaip tik sėkmės man dabar labiausiai ir reikia.

Vis dar negalėdama atsigauti po karšto Treviso bučinio, pajutau Šeplį traukiant mane prie sienos už Adamo nugaros. Mane stumdė ir badė alkūnėmis, ir aš prisiminiau pirmą vakarą, kai stebėjau Treviso kautynes, bet dabar minia buvo nuožmesnė, o kai kurie ne mūsiškio universiteto studentai buvo nusiteikę itin priešiškai. Kai Trevisas išėjo į ringą, Rytų universiteto sirgaliai garsiai šaukė sveikindami jį, o priešininko minia baubė jam ir skandavo už Breidį.

Stovėjau labai geroj vietoj ir puikiai mačiau Breidį, gerokai aukštesnį už Trevisą, nekantriai strypčiojantį ir laukiantį per ragą duodamo ženklo. Kaip visada Treviso veide žaidė lengva šypsenėlė. Aplink griaudintis beprotiškas triukšmas, regis, jo visai nejaudino. Adamui paskelbus kautynių pradžią, Trevisas tyčia leido Breidžiui kirsti pirmą smūgį. Gerokai išsigandau pamačiusi, kaip loštelėjo į šalį jo galva. Breidžio išties nemažai treniruotasi.

Trevisas nusišypsojo, jo dantys sublizgėjo ryškiai raudonai, tada jis susikaupė ir sėkmingai atrėmė visus Breidžio siunčiamus smūgius.

– Kodėl jis leidžiasi taip talžomas? – paklausiau Šeplio.

– Manau, čia tik pradžia, – atsakė Šeplis linguodamas galva. – Nesijaudink, Ebe, tuoj jis pagaus tempą.

Po dešimties minučių Breidis jau buvo visai išsekęs, bet vis tiek talžė Trevisui per šonus ir veidą. Kai Breidis bandė spirti Trevisui, šis sugavo jį už kojos ir viena ranka kilstelėjo aukštyn, o kita smogė jam į nosį, paskui darsyk truktelėjo aukštyn ir šis, netekęs pusiausvyros, griuvo aukštielninkas. Minia pratrūko šaukti, bet jis greitai šastelėjo nuo grindų ant kojų, tik dabar jam iš nosies sruvo du upeliai kraujo. Po akimirkos jis dukart smarkiai kirto Trevisui į veidą, iš prakirsto antakio jam pasipylė kraujas ir nutekėjo per skruostą.

Užsimerkusi nusigręžiau į sieną vildamasi, kad Trevisas tuoj užbaigs kautynes. Netikėtai man pajudėjus iš vietos, besibraunantys žiūrovai pagavo mane nešti ir po kelių akimirkų atsitiesusi pamačiau, kad atsidūriau toli nuo įsispoksojusio Šeplio. Mėginimai brautis atgal prieš minią buvo nesėkmingi ir netrukus aš jau buvau prispausta prie tolimiausios sienos.