Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

Artimiausias išėjimas buvo kitam salės gale, lygiai toks pat atstumas ir iki išėjimo, pro kurį čia patekome. Nugara atsitrenkiau į mūrinę sieną ir man net užėmė kvapą.

– Šepai! – garsiai surikau mojuodama ranka virš galvos, kad jis pamatytų. Kova buvo pačiam įkaršty ir niekas manęs neišgirdo.

Kažkoks vyras susverdėjo, griebė man už marškinėlių, kad nepargriūtų, ir apliejo man visą priekį alumi. Stovėjau šlapia nuo kaklo iki juosmens, siaubingai dvokianti pigiu alumi. Vyras nepaleido iš rankos mano marškinėlių ir keldamasis nuo grindų traukė mane žemyn, o aš bandžiau atgniaužti jo pirštus ir išsivaduoti. Net nepažvelgęs į mane jis nusiyrė pro žmones į priekį.

– Ei! Aš tave pažįstu! – kitas vyras suriko man į ausį.

Loštelėjau atgal ir pamačiau pažįstamą veidą. Tai buvo Etanas, tas pats vyrukas, kurį Trevisas nuvijo nuo baro ir kuris išvengė bausmės už seksualinį priekabiavimą.

– Taip, – atsakiau jam taisydamasi marškinėlius ir dairydamasi minioje plyšelio, pro kurį galėčiau prasmukti.

– Graži apyrankė, – pagyrė jis, glostydamas man ranką ir staiga skaudžiai suimdamas už riešo.

– Ei! – sušukau ir ištraukiau ranką.

Jis patrynė man ranką ir svyruodamas į šonus plačiai nusišypsojo.

– Anąsyk kažkas mudviem neleido pasikalbėti.

Pasistiebusi ant pirštų pamačiau Trevisą dukart smarkiai kertant Breidžiui į veidą. Po kiekvieno smūgio jis apmesdavo akimis minią. Jis žvilgsniu ieškojo manęs, užuot kaupęsis kovai. Turėjau kuo greičiau grįžti į savo vietą, kol jis visai neišsiblaškė.

Vėl pabandžiau brautis per minią, bet Etano pirštai sugriebė mano džinsų diržą. Aš darsyk tėškiausi nugara į sieną.

– Mes dar nebaigėm, – tarė Etanas, rydamas akimis mano šlapią krūtinę.

Suleidusi nagus jam į ranką nutraukiau ją nuo džinsų ir garsiai surikau, kai jis pabandė priešintis:

– Paleisk, sakau!

Etanas nusijuokė ir prisitraukė mane prie savęs.

– O aš nenoriu tavęs paleisti.

Dairiausi minioje pažįstamų veidų ir bandžiau nustumti nuo savęs Etaną. Jo rankos buvo sunkios, gniaužtai stiprūs. Apimta panikos jau nebeskyriau savų studentų nuo svetimų. Atrodo, niekas mano grumtynių su Etanu nematė, o minia taip garsiai šaukė, kad niekas negirdėjo mano balso. Etanas pasilenkė ir apkabino mane per nugarą.

– Neklydau manydamas, kad esi geras kąsnelis, – pralemeno jis alsuodamas pigaus alaus dvoku man į veidą.

– Atsiknisk! – surikau stumdama jį nuo savęs.

Puoliau dairytis Šeplio ir pamačiau Trevisą. Jis pagaliau pastebėjo mane minioje ir viską metęs ėmė brautis pro apstojusius jį gerbėjus.

– Trevisai! – suklikau aš, bet mano balsą užgožė siaubingas triukšmas. Viena ranka bandžiau nustumti Etaną, o kita pasiekti Trevisą.

Jam pavyko truputį prasibrauti iki manęs, bet paskui jį vėl nubloškė į ringą. Breidis pasinaudojo proga ir smogė alkūne jam į smilkinį.

Minia trumpam nuščiuvo, kai Trevisas kirto kažkam iš minios, bandydamas prasibrauti iki manęs.

– Pasitrauk nuo jos! – suriko garsiai.

Visų galvos atsisuko į mane. Etanas apspangęs vis dar laikė mane prirėmęs prie sienos ir bandė pabučiuoti. Nosimi braukė man per skruostą ir leidosi kaklu žemyn.

– Kaip tu gardžiai kvepi, – vebleno.

Nustūmiau jo veidą į šoną, bet jis sugriebė man už riešo.

Išplėtusi akis žvilgsniu ieškojau Treviso. Nevilties apimtas jis parodė Šepliui, kur aš stoviu.

– Eik pas ją! Šepai! Eik pas Ebę! – šaukė jis vis dar bandydamas prasibrauti pro minią, bet Breidis pasičiupo jį ir nusitempęs į ringą vėl ėmė tvatyti.

– Žinai, tu velniškai karšta, – vapėjo Etanas.

Pajutusi ant kaklo jo lūpas, užsimerkiau. Man užvirė pyktis ir aš jam smogiau.

– Sakiau, eik velniop! – surikau ir spyriau keliu į tarpkojį.

Jis akimirksniu susirietė dvilinkas, viena ranka griebėsi už užgautos vietos, o kita įsikibo man į marškinėlius ir nesirengė paleisti.

– Ak, tu kale! – suspigo.

Kitą akimirką aš ištrūkau iš jo nagų. Šeplis lyg įniršęs žvėris pažiūrėjo į Etaną ir sugriebė už marškinių apykaklės. Viena ranka prirėmė jį prie sienos, kita ėmė negailestingai talžyti veidą, ir paleido tik tada, kai jam iš nosies ir burnos pasipylė kraujas.

Paskui Šeplis nusitempė mane prie laiptų, nustumdamas šalin visus, kurie pasipainiojo jam po kojų. Padėjo išlįsti pro atdarą langą, ir nulipęs avarinėmis kopėčiomis sugavo mane apačioje, kai nušokau nuo jų ant žemės.

– Kaip tu, Ebe? Ar jis tavęs neužgavo? – paklausė Šeplis.

Viena balto megztuko rankovė laikėsi tik ant kelių siūlų, o daugiau jokių nukentėjimo požymių nejaučiau. Vis dar išsigandusi ir priblokšta papurčiau galvą. Šeplis švelniai suėmė delnais mano veidą ir įdėmiai pažvelgė į akis.

– Ebe, atsakyk man. Ar tau nieko neatsitiko?

Papurčiau galvą. Adrenalinui plūstelėjus į kraują, iš akių pasipylė ašaros.

– Nieko.

Šeplis apkabino mane, prisiglaudė skruostu prie kaktos ir sustingo.

– Čionai, Trevi! – sušuko.

Trevisas kiek įkabindamas atlėkė prie mūsų ir sustojęs čiupo mane į glėbį. Jis buvo visas kruvinas, akis užkritusi, apie burną raudonos kraujo dėmės.

– Jėzau šventas… ar jos nesužeidė? – paklausė Šeplio.

Šeplis tebelaikė mane apkabinęs.

– Sako, viskas gerai.

Trevisas suėmė man už pečių, pažiūrėjo iš tolo, susiraukė ir paklausė:

– Ar tavęs neužgavo, Balandėle?

Vos spėjusi papurtyti galvą, pamačiau iš rūsio avarinėmis kopėčiomis vieną po kito besileidžiančius gaujos narius. Trevisas laikė mane tvirtai apsikabinęs ir sekė akimis jų veidus. Kresnas drūtas vyrukas nušoko ant žemės nuo kopėčių ir sustingo kaip įbestas, pamatęs mus ant šaligatvio.

– Tu, – piktai užriko Trevisas.

Paleidęs mane jis nubėgo per pievelę ir parvertė jį ant žemės. Išsigandusi ir sutrikusi pažvelgiau į Šeplį.

– Tas senis vis stumdė Trevisą grįžti į ringą, – paaiškino Šeplis.

Aplink besigrumiančius susispietė nedidelis būrelis žioplių. Parvertęs ant žemės Trevisas kumščiu tvatijo vyrui per veidą. Vis dar šnopuodamas Šeplis priglaudė mane prie savo krūtinės. Vyras liovėsi priešinęsis ir Trevisas paliko jį gulėti sukniubusį kraujo klane. Susirinkę žiopliai, išvydę įtūžį Treviso akyse, pamažu išsiskirstė, iš tolo jį aplenkdami.

– Trevisai! – pašaukė Šeplis, rodydamas kitapus pastato.

Prisidengdamas tamsa ir remdamasis į Helertono sieną, Etanas bandė pasprukti. Išgirdęs, kad Šeplis šaukia Trevisą, atsisuko ir pamatė jo tykantį užpuoliką. Išsigandęs Etanas pasileido per pievelę, metė iš rankų alaus butelį ir kiek įkabindamas, kiek leidžia jėgos, metėsi į gatvę. Vos spėjus pribėgti prie automobilio, Trevisas griebė jam už pakarpos ir prirėmė prie mašinos šono.

Etanas meldė Trevisą paleisti, bet šis sugriebė jį už marškinių ir trenkė galvą į automobilio dureles. Maldaujantį balsą nustelbė garsus dunkstelėjimas į stiklą, paskui Trevisas jį apsuko ir tvojo veidu į automobilio žibintą, sukuldamas jį į šukes. Tada parvertė ant variklio dangčio ir smarkiai keikdamasis prispaudė veidu prie metalo.

– Velnias, – nusikeikė Šeplis.

Atsisukusi pamačiau Helertono languose atsispindint raudonas ir mėlynas atlekiančio policijos ekipažo šviesas. Žmonės puolė šokti nuo laiptų, avarinėmis kopėčiomis vienas per kitą lipo žemyn ir netrukus visomis kryptimis pasipylė būriai išsigandusių studentų.