Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Mielai pašoksiu su tavim, Bredai.

Bredo veidas nušvito, jis ėmė šypsotis ir mostelėjęs ranka paragino pirmai žengti ant laiptų.

Trevisas pasitraukė kelis žingsnius atgal. Akyse buvo matyti didžiulė nuoskauda.

– Siūlau tostą! – suriko jis.

Krūptelėjusi atsisukau ir pamačiau jį ropščiantis ant kėdės. Trevisas pagriebė iš greta stovinčio vaikino butelį alaus. Amerika skausminga veido išraiška žiūrėjo į jį.

– Už avigalvius! – suriko jis ir mostelėjo ranka Bredo pusėn. – Ir už merginas, kurios sudaužo mums širdis, – linktelėjo galvą mano pusėn. Jo akys nebeįstengė sutelkti žvilgsnio. – Ir už nenusakomą siaubą, kai netenki geriausio draugo, nes nesugebėjai laiku jo pamilti.

Užsivertęs išgėrė alaus likučius ir sviedė butelį į žemę. Kambaryje stojo tyla, buvo girdėti tik iš apačios sklindanti muzika. Visi sutrikę žiūrėjo į Trevisą.

Įsižeidusi ir pažeminta griebiau Bredui už rankos ir nusitempiau į apačią šokti. Mums įkandin nusileido kelios poros, akylai stebėdamos mano veidą, ar nepamatys ašarų ar dar kokio atsako į Treviso tiradą. Pasistengiau nusiraminti ir nesuteikti jiems progos išvysti tai, ko tikisi.

Po kelių nerangių žingsnelių Bredas liūdnai atsiduso ir tarė:

– Kažkoks… labai jau keistas jo elgesys.

– Sveikas atvykęs į mano pasaulį.

Prasibrovęs pro šokančias poras Trevisas sustojo šalia manęs. Kiek pasverdėjęs tarė:

– Noriu pakviesti.

– Apsieisi. Jėzau šventas! – sušukau nusisukdama nuo jo.

Po kelių didžiulės įtampos akimirkų pakėliau galvą ir pamačiau Trevisą spitrijantį Bredui į akis.

– Jeigu tuojau pat nepasitrauksi nuo mano merginos, perrėšiu tau gerklę. Va čia, šioje aikštelėje.

Supykęs Bredas nervingai dėbtelėjo į mane, paskui į Trevisą.

– Atleisk, Ebe, – tarė jis lėtai nuimdamas rankas nuo manęs. Jis užbėgo laiptais, o aš likau stovėti viena visų pajuokai.

– Dabar aš tau, Trevisai, jaučiu tai, ką drąsiai galima pavadinti neapykanta.

– Pašok su manim, – paprašė jis svirdinėdamas į šonus.

Daina baigėsi ir aš su palengvėjimu atsidusau.

– Eik išgerk dar vieną butelį viskio, Trevisai, – ir pasisukau šokti su vieninteliu aikštelėje likusiu vaikinu.

Šįkart tempas buvo greitesnis ir aš maloniai nusišypsojau savo naujajam, gan sutrikusiam partneriui, stengdamasi nekreipti dėmesio į tai, kad Trevisas stovi vos už kelių žingsnių nuo mūsų. Už manęs atsistojo kitas Sig Tau vaikinas ir šokdamas suėmė už klubų. Ištiesiau rankas ir prisitraukiau jį arčiau. Man tai priminė tą vakarą, kai „Raudonųjų durų“ klube Trevisas šoko su Megan, todėl kaip įmanydama stengiausi pakartoti sceną, kurią tiek daug kartų norėjau ištrinti iš atminties. Dvi poros rankų glostė bemaž visą mano kūną, o išgėrus tiek alkoholio man jau buvo nesunku įveikti savo santūrumą.

Staiga pajutau slystant iš po kojų žemę. Trevisas viena ranka užsimetė mane ant peties, o kita smogė vienam vaikinui į veidą ir partrenkė jį ant grindų.

– Paleisk mane! – sušukau daužydama kumščiais jam į nugarą.

– Neleisiu tau žemintis dėl manęs, – piktai atšovė jis bėgdamas aukštyn per du laiptus.

Visų akys susmigo į mus. Trevisas nunešė mane į kambarį klykiančią ir besispardančią.

– Manai, kad tu manęs nepažeminai, Trevisai?

– Šepli! Ar Donis lauke? – paklausė Trevisas, saugodamasis mano spyrių.

– A… taip, – atsakė jis.

– Paleisk ją! – suriko Amerika, žengdama artyn.

– Amerika! – sušukau muistydamasi. – Nestovėk išsižiojusi! Padėk man!

Amerika nusijuokė ir tarė:

– Dieve, kaip judu juokingai atrodot.

Išgirdusi jos žodžius susiraukiau. Man buvo pikta ir keista, kad jai visa tai atrodo juokinga.

Trevisas patraukė prie durų, o aš piktai dėbtelėjau į ją.

– Labai tau ačiū, miela drauge!

Šaltas oras nutvilkė plikas mano kūno vietas ir aš ėmiau dar labiau priešintis.

– Paleisk mane, po perkūnais!

Trevisas atidarė mašinos dureles ir numetė mane ant užpakalinės sėdynės. Pats atsisėdo šalia ir paliepė:

– Doni, šįvakar tu taksistas.

– Matau, – tarė jis, nervingai žvilgtelėdamas į mane, besistengiančią ištrūkti iš automobilio.

– Vežk mus į mano namus.

– Trevisai… man atrodo…

Trevisas įsakė tvardydamasis, bet grėsmingai:

– Varyk, Doni, nes tuoj gausi kumščiu į galvą ir nebepasikelsi. Prisiekiu Dievu.

Donis pajudėjo, o aš puoliau ieškoti durų rankenėlės.

– Aš nevažiuosiu pas tave!

Trevisas sugriebė man už riešų. Pasilenkiau, norėdama įkąsti jam į ranką. Jis užsimerkė ir tyliai suvaitojo iš skausmo, kai mano dantys susmigo jam į raumenis.

– Stenkis nesistengusi, Balandėle. Man tavo nesąmonės jau nusibodo.

Pasitraukiau nuo jo rankos ir vėl muistydamasi pamėginau ištrūkti iš jo gniaužtų.

– Nesąmonės? Išleiskit mane iš šitos sušiktos mašinos!

Trevisas priglaudė mano riešus sau prie veido.

– Aš myliu tave, po perkūnais! Kol neišsiblaivysi ir normaliai nepasišnekėsim, aš niekur tavęs nepaleisiu!

– Tu vienintelis vis dar nieko nesupranti, Trevisai! – sušukau.

Jis nuleido mano rankas, sukryžiavo ir laikė šitaip visą kelią, kol atvažiavom iki jo namų.

Sustojus kieme, pasilenkiau prie priekinės sėdynės ir paprašiau:

– Gal parvežtum mane namo, Doni?

Trevisas ištraukė mane iš mašinos už rankos ir vėl persimetęs per petį nusinešė laiptais prie durų.

– Labanakt, Doni, – šūktelėjo nueidamas.

– Paskambinsiu tavo tėvui, – šaukiau aš.

Trevisas garsiai nusijuokė ir tarė:

– O jis turbūt patapšnotų man per petį ir pasakytų, kad seniai buvo laikas taip padaryti!

Jam sunku buvo atrakinti duris, nes aš visą laiką spardžiausi ir mosikavai rankomis, bandydama ištrūkti.

– Raminkis, Balandėle, nes abu nusiversim nuo laiptų!

Atrakinęs duris nuėjo tiesiai į Šeplio kambarį.

– Paleisk mane! – sušukau.

– Gerai, – atšovė jis ir numetė mane ant Šeplio lovos. – Išsimiegok. Pasikalbėsim ryt iš ryto.

Kambaryje buvo tamsu. Vienintelis šviesos šaltinis – pro duris iš koridoriaus krintantis stačiakampis ruoželis. Pikta ir apsvaigusi nuo alkoholio pamėginau ką nors įžiūrėti tamsoje, ir kai Trevisas nusisuko į šviesą, pamačiau jo patenkintą šypseną.

Ėmiau kumščiais daužyti lovą ir garsiai šaukti:

– Tu man daugiau nenurodinėsi, ką turiu daryti, Trevisai! Aš tau nepriklausau!

Kitą akimirksnį jis atsisuko į mane, veidą iškreipė begalinis pyktis. Pripuolęs prie lovos, palinko virš manęs ir atsirėmė delnais į lovą.

– Užtat aš priklausau tau! – suriko jis.

Venos ant jo kaklo išpampo, ir aš taip jo išsigandau, kad net nebeįstengiau krūptelėti.

Žiūrėdamas man į lūpas ir sunkiai alsuodamas jis tyliai pakartojo:

– Aš priklausau tau.

Jo pyktis atlėgo, abiem pamačius, kaip arti mūsų veidai.

Nespėjusi susigaudyti, ką darau, suėmiau rankomis jo veidą ir įsisiurbiau į lūpas. Nedvejodamas nė akimirką, Trevisas apkabino mane, ir pakėlęs greitai nunešė į savo kambarį ir mes abu parkritom ant lovos.

Nutraukiau jam per galvą marškinėlius ir ėmiau tamsoje ieškoti diržo sagties. Jis pats atsegė diržą, ištraukė iš kilpų ir numetė ant grindų. Viena ranka pakėlė mane nuo lovos, kita atitraukė suknelės užtrauktuką. Nusivilkau ją per galvą ir numečiau kažkur į tamsą, o Trevisas, vaitodamas iš geismo, ėmė mane bučiuoti.