Джейми Макгвайр: Aš ir jis: tikra katastrofa

– Šepli, tu nekaltas, tu jį atplėšei nuo manęs, pameni? – bandžiau nuraminti ir ištiesusi ranką Amerikai už nugaros paglosčiau jam petį, paskui atsisukau į Trevisą ir paklausiau: – Kada kova?

– Nežinau, kitą savaitę, – patraukė pečiais. – Noriu, kad ir tu eitum. Man tavęs reikia.

Nusišypsojau ir atsirėmiau smakru jam į petį.

– Tada ir aš ten būsiu.

Trevisas palydėjo mane į auditoriją. Eidama vis slysčiojau ant ledo, todėl jis kelis kartus tvirtai suspaudė man ranką.

– Turėtum būti atsargesnė, – paerzino.

– Aš tyčia taip darau, kad tu pabambėtum.

– Jeigu nori, kad apkabinčiau, tai taip ir sakyk, – tarė jis ir sugriebęs priglaudė prie krūtinės.

Jis ėmė mane bučiuoti ir nebematėme nei pro šalį skubančių studentų, nei pro mūsų galvas skriejančių sniego gniūžčių. Kojomis nebejaučiau žemės, jis pakėlė mane ir bučiuodamas nunešė per kiemą lengvai kaip plunksną. Pagaliau atnešęs prie auditorijos durų pastatė ant grindų ir papurtė galvą tardamas:

– Kai sudarinėsime tvarkaraščius kitam pusmečiui, reikės pasirinkti daugiau bendrų paskaitų.

– Pasistengsiu, – pažadėjau jam ir darsyk pabučiavusi į lūpas nuėjau į savo suolą.

Atsisėdusi žvilgtelėjau į jį. Trevisas man šyptelėjo ir nuėjo į savo auditoriją kitam pastate. Mano grupės draugai jau buvo įpratę prie begėdiškai viešo mūsų meilės demonstravimo lygiai taip pat, kaip ir prie jo nuolatinio vėlavimo kelias minutes.

Net nustebau, kaip greitai prabėgo paskaitos. Atidaviau dėstytojui paskutinį šios dienos kontrolinį darbą ir nuskubėjau į bendrabutį. Kara sėdėjo ant lovos savo įprastoj vietoj, o aš ėmiau ieškoti stalčiuose kelių būtiniausių daiktų.

– Išvažiuoji? – paklausė ji.

– Ne, tiesiog man kai ko reikia. Eisiu į gamtos fakultetą pasitikti Treviso, o tada visą savaitę gyvensiu pas jį.

– Taip ir maniau, – atsakė ji nepakeldama akių nuo knygos.

– Gerų atostogų, Kara.

– Mhm.

Studentų miestelis buvo beveik tuščias, vaikštinėjo tik keli pavieniai žmonės. Pasukusi už kampo pamačiau kieme Trevisą, bebaigiantį rūkyti cigaretę. Ant plikai skustos galvos jis buvo užsimaukšlinęs megztą kepurę, vieną ranką įsikišęs į nunešiotos rudos odinės striukės kišenę. Giliai susimąstęs jis žvelgė į žemę ir pūtė pro nosį tirštus dūmų kamuolius. Tik priėjusi visai arti pastebėjau, kad jis labai susirūpinęs.

– Apie ką mąstai, mielasis? – paklausiau. Jis nepakėlė galvos. – Trevisai! – pašaukiau.

Išgirdus mano balsą, jo blakstienos suvirpėjo, o susirūpinimą veide pakeitė netikra šypsena.

– Labas, Balandėle.

– Viskas gerai?

– Dabar jau taip, – tarė jis ir prisitraukė mane prie savęs.

– Gerai. Sakyk, kas yra? – pakartojau klausimą. Kilstelėjusi vieną antakį ir suraukusi kaktą pamėginau atrodyti skeptiška.

– Tiesiog apniko visokios mintys, – atsiduso jis. Kai aš nieko neatsakiau, jis kalbėjo toliau: – Šita savaitė, paskutinė kova, ir tu čia…

– Juk sakiau, kad galiu likti namie.

– Man reikia, kad tu būtum šalia, Balandėle, – pasakė jis ir numetė ant žemės nuorūką. Pasekęs akimis, kaip ji prasmenga gilioje kažkieno bato įspaustoje sniego duobutėje, paėmė man už rankos ir nusivedė į automobilių aikštelę.

– Ar kalbėjai su Trentu? – paklausiau.

Trevisas papurtė galvą.

– Laukiu, kada jis man atskambins.

Amerika nuleido Šeplio automobilio langą ir iškišusi galvą paragino:

– Greičiau, paskubėkit! Labai šalta!

Trevisas nusišypsojo ir paspartino žingsnį, paskui atidarė dureles ir praleido mane pirmą. Šeplis su Amerika ir vėl užsivedė apie tą patį, prašnekę, kad jai reikės susitikti su jo tėvais, o aš žiūrėjau į Trevisą, įbedusį susirūpinusį žvilgsnį į langą. Vos įvažiavom į jų kiemą, suskambo Treviso telefonas.

– Po perkūnais, Trentai! – sušuko jis. – Skambinau tau prieš keturias valandas. Negi jau taip darbais užsivertęs, kad negali atsiliepti? Tiek to. Klausyk, man reikia tavo paslaugos. Kitą savaitę man kova. Noriu, kad tu ateitum. Nežinau, kada tiksliai, bet kai tik paskambinsiu, turi per valandą prisistatyti. Ar galėsi? Sakyk, galėsi ar ne, tu besmegeni? Man reikia, kad pasaugotum Balandėlę. Anąsyk kažkoks mulkis buvo pradėjęs prie jos kabinėtis… Taip, – paskui kiek išgąstingai pridūrė: – Aš tuo pasirūpinau. Taigi kai paskambinsiu… Ačiū, Trentai.

Trevisas užvožė telefono dangtelį ir atlošė galvą į sėdynės kraštą.

– Palengvėjo? – stebėdamas Trevisą pro užpakalinio vaizdo veidrodėlį, paklausė Šeplis.

– Taip. Neįsivaizduoju, kaip man reikėtų susitvarkyti, jeigu jis neateitų.

– Aš gi tau sakiau, – vėl priminiau.

– Balandėle, kiek dar turėsiu tau kartoti? – susiraukė Trevisas.

Išgirdusi nekantrų balsą, pakraipiau galvą ir tariau:

– Vis tiek nesuprantu. Anksčiau apsieidavai ir be manęs.

Jis pirštais švelniai paglostė man veidą.

– Anksčiau aš tavęs nepažinojau. Kai tavęs nėra šalia, negaliu susikaupti. Vis galvoju, kur esi, ką darai… O kai matau tave, galiu sutelkti dėmesį į kovą. Suprantu, kad skamba kvailai, bet taip jau yra.

– O man patinka, kai skamba kvailai, – atsakiau jam ir pasilenkusi pabučiavau į lūpas.

– Akivaizdu, – tyliai burbtelėjo Amerika.

Kitono bendrabučio rūsių tamsoje trevisas laikė mane tvirtai sau prie šono. Šiltas kvapas iš mano ir jo burnos maišėsi šaltame vakaro ore, girdėjau, kaip tyliai kalbasi žmonės, besirenkantys vidun pro šonines duris vos už kelių žingsnių, bet mūsų nemato.

Kitono bendrabutis – seniausias Rytų universiteto pastatas, ir nors kautynės ne kartą buvo rengiamos čia, aš kažkodėl nelabai pasitikėjau šia vieta. Adamas vylėsi surinkti gausią auditoriją, o Kitono bendrabučio rūsys nebuvo itin erdvus. Senas plytų sienas laikė mediniai sijų sutvirtinimai, ir tai buvo vienintelis ženklas, kad pastate vyksta remonto darbai.

– Tai pats prasčiausias Adamo sumanymas, – burbtelėjo Trevisas.

– Dabar jau per vėlu ką nors keisti, – atsakiau, apmesdama akimis medinius pastolius.

Treviso telefono ekranėlis nušvito, ir jis atvožė dangtelį. Mėlynai ekranėlio apšviestame jo veide pamačiau dvi raukšles – ir tikėjausi jas ten išvysti. Sumaigęs kelis mygtukus užvožė dangtelį ir dar tvirčiau mane prispaudė.

– Šįvakar tu kažkoks nervingas, – sukuždėjau.

– Nusiraminsiu, kai Trentas pagaliau atvilks čia savo subinę.

– Aš jau čia, niurgzly tu nesubrendęs, – tyliai atsišaukė Trentas. Tamsoje beveik jo neįžiūrėjau, tik mėnesienoje blykstelėjo šypsena.

– Kaip laikaisi, sese? – paklausė. Viena ranka apkabino mane, o kita valiūkiškai niuktelėjo Trevisą.

– Normaliai, Trentai.

Trevisas akimirksniu nusiramino ir, paėmęs man už rankos, nusivedė už pastato.

– Jeigu atlėks policija ir mums teks išsiskirti, susitiksime Morgano bendrabuty, aišku? – tarė Trevisas broliui. Mes sustojome prie nedidelio, visai palei žemę įtaisyto praviro langelio. Tai buvo signalas, kad Adamas jau viduje ir mūsų laukia.

– Tu iš manęs tyčiojiesi, – tarė Trentonas, žvelgdamas į angą. – Pro jį Ebė vargu ar pralįs.

– Pralįsi ir tu, – patikino jį Trevisas ir įsliuogė pro jį į visišką tamsą. Kaip ir anuos kartus aš pasilenkiau ir atbula įlindau į vidų, žinodama, kad Trevisas mane sugaus.

Palaukėme kelias minutes, Trentonas piktai burbtelėjęs pralindo pro langelį ir šleptelėjo ant grindų. Jis vos nepargriuvo, kojomis atsitrenkęs į kietą mūrą.