Джейми Макгвайр: Aš ir jis: tikra katastrofa

Sugavusi jo žvilgsnį parodžiau į patalpos kampe kabantį žibintą ir kaip tik tą akimirką jis nuslydo nuo kabliuko ir nukrito ant paklodžių. Pliūptelėjo liepsna.

– Jėzau šventas! – suriko Trentonas ir griebė man už kojų.

Keli vyrai šoko šalin nuo ugnies, išgąstingai stebėdami, kaip liepsnos glemžiasi kitas paklodes. Iš kampo pasklido tamsūs dūmai, ir žiūrovai visi iki vieno ėmė paniškai klykti ir brautis prie išėjimų.

Akimis sugavau Treviso žvilgsnį, jo veidas buvo perkreiptas nenusakomo siaubo.

– Ebe! – sukliko jis ir ėmė brautis pro žmones link manęs.

– Varom! – suriko Trentonas ir, nutraukęs mane nuo kėdės, prispaudė prie šono.

Rūsyje buvo visiškai tamsu, tik girdėjosi, kaip kitose vietose spragsi žibaliniai žibintai. Nuo sumaišties jie taip pat blykčiojo ir sproginėdami krito ant žemės, susiliedami į vieną didelį gaisrą. Trentonas griebė man už rankos ir nustūmęs už savęs ėmė brautis pro žmones.

– Pro čia mes neišeisim! Reikia grįžti ten, iš kur atėjom! – priešindamasi sušukau jam.

Trentonas apsidairė, visiškoje sumaištyje rengdamas pabėgimo planą. Atsisukusi pažvelgiau į Trevisą. Jis iš visų jėgų skynėsi kelią link mūsų, bet, miniai siūbtelėjus, jis vėl buvo nublokštas atgal. Vietoj ankstesnių džiaugsmingų šūkavimų dabar buvo girdėti išėjimo link sprunkančių, baimės ir nevilties apimtų žmonių klyksmai.

Trentonas tempė mane prie išėjimo. Aš grįžtelėjau atgal ir ištiesusi į jį ranką surikau:

– Trevisai!

Jis springo dūmais ir mojavo rankomis sau prieš veidą.

– Čionai, Trevi! – sušuko jam Trentonas.

– Greičiau sprukit iš čia, Trentai. Vesk laukan Balandėlę! – kosėdamas suriko Trevisas.

Suglumęs Trentonas pažiūrėjo į mane. Jo akyse pamačiau baimę.

– Aš nežinau kelio, – tarė jis.

Dar kartą žvilgtelėjau į Trevisą, jo siluetas šmėsčiojo kitapus mūsų įsiplieskusios ugnies.

– Trevisai!

– Bėkit! Susitiksim lauke! – jo balsą nustelbė didžiulė sumaištis. Aš sugriebiau Trentui už rankovės ir surikau:

– Čionai, Trentai!

Man akis griaužė dūmai ir ašaros, Trevisą nuo išėjimo skyrė kelios dešimtys panikos apimtų žmonių.

Yriausi įsikibusi į Trentono ranką, stumdydama visus, kurie maišėsi man po kojų. Netoli durų apsidairiau. Mums už nugarų pamačiau dvi blankiai gaisro liepsnų apšviestas koridorių angas.

– Čionai! – surikau ir patraukiau Trentonui už rankos.

– Taip manai? – smarkiai abejodamas ir labai išsigandęs paklausė Trentonas.

– Greičiau! – paraginau jį ir truktelėjau už rankos.

Kuo toliau bėgom, tuo tamsiau darėsi koridoriuje. Po kelių akimirkų jau buvo lengviau kvėpuoti, nes čia nebuvo dūmų. Tačiau triukšmas buvo girdėti ir čia. Tik dabar šauksmai ir klyksmai buvo dar garsesni nei anksčiau. Siaubingas išgąstis vertė apsispręsti nieko nelaukiant ir aš ėmiau bėgti dar greičiau. Po antro posūkio atsidūrėme visiškoje tamsoje. Ėjau ištiesusi prieš save ranką, grabinėjau sieną, o kita laikiau įsitvėrusi iš paskos sekančio Trentono.

– Kaip manai, ar jis išėjo laukan? – paklausė Trentonas.

Jo klausimas kirto man per kojas, bet aš stengiausi nekreipti į tai dėmesio.

– Eime eime, – paraginau užsikosėdama.

Trentonas stabtelėjo, bet kai aš vėl patraukiau jam už rankos, tamsoje blykstelėjo ugnelė. Jis laikė iškėlęs žiebtuvėlį ir dairėsi aplink. Pasekiau akimis žiebtuvėlio šviesą ir net aiktelėjau išvydusi duris.

– Čionai! – sušukau ir trūktelėjau jam už rankos.

Įbėgusi į kitą patalpą, kaktomuša susidūriau su būreliu žmonių ir parkritau ant grindų. Į mane sužiuro trys merginos ir du vaikinai. Jų veidai buvo suodini, akyse – didžiulė baimė.

Vienas vaikinas ištiesė ranką ir padėjo man atsistoti.

– Kažkur ten turi būti keli langai, gal pro juos mums pavyktų ištrūkti! – sušuko jis.

– Mes iš ten atėjome. Ten nieko nėra, – atsakiau jam purtydama galvą.

– Turbūt nepastebėjot. Tikrai žinau, kad ten turi būti!

Trentonas timptelėjo man už rankos.

– Eime, Ebe. Jie žino kelią!

Pakračiau galvą.

– Su Trevisu mes atėjom pro čia. Tikrai žinau.

Trentonas tvirtai suėmė mano ranką.

– Pažadėjau Trevisui neišleisti tavęs iš akių. Eisime su jais.

– Trentonai, mes iš ten atėjom. Ten nėra jokių langų!

– Bėgam, Džeisonai, – paragino mergina.

– Mes varom, – tarė Džeisonas, žiūrėdamas į Trentoną.

Jis vėl timptelėjo man už rankos, bet aš ją ištraukiau.

– Trentonai, būk geras! Eime čionai, maldauju!

– Aš eisiu su jais, – atsakė jis. – Eime kartu.

Papurčiau galvą, iš akių pabiro ašaros ir nuriedėjo skruostais.

– Aš jau čia esu buvusi. Ten nieko nėra.

– Tu vis tiek eisi su mumis! – suriko jis ir griebė už rankos.

– Trentai, liaukis! Jie eina ne ten, kur reikia! – nenusileidau.

Trentonas ėmė mane tempti, bet aš nepasidaviau, kojomis įsispyriau į grindis, o kai dūmų kvapas pasidarė nebepakenčiamas, ištraukiau ranką ir nubėgau priešinga kryptimi.

– Ebe! Ebe! – sukliko Trentonas.

Bėgau ištiesusi į priekį rankas, kad neatsitrenkčiau į sieną.

– Eime su mumis, ji tave pražudys! – suriko mergina.

Petimi kliudžiau sienos kampą ir parkritau ant grindų. Šliaužiau grindimis ištiesusi į priekį drebančią ranką. Staiga pirštai palietė gipso plokštę ir, braukdama jais palei sieną, palengva atsistojau. Rankomis užčiuopiau durų staktą. Žengiau į kitą patalpą.

Tamsai nebuvo galo, tačiau aš vijau šalin paniką ir stengiausi eiti tiesiai, tikėdamasi prieiti kitą sieną. Po kelių minučių mane suėmė baimė, nes ausyse ėmė skambėti tenai pasilikusių žmonių aimanos.

– Maldauju, – sušnibždėjau tamsoje, – kad tik rasčiau išėjimą.

Vėl rankomis užčiuopiau durų staktą ir praėjusi pro jas išvydau prieš save silpną šviesos ruoželį. Pro nedidelį langą vidun tvino mėnulio šviesa. Gerklę sugniaužė rauda.

– Trentai! Radau išėjimą! – sušukau atsisukusi atgal. – Trentai!

Prisimerkusi pamačiau kažką šmėžuojant tolumoje.

– Trentai! – garsiai pašaukiau, širdis pašėlusiai daužėsi krūtinėje. Po kelių akimirkų ant sienų sušmėžavo šešėliai, bet netrukus mano akys išsiplėtė iš siaubo, kai pamačiau, kad tai, ką tikėjausi būsiant žmones, iš tiesų buvo besiartinantys liepsnos liežuviai.

– Dievulėliau tu mano, – sušukau ir pakėliau akis į langą. Mums įlipus Trevisas jį uždarė. Man jis buvo per aukštai, aš jo negalėjau pasiekti.

Apsidairiau, ant ko galėčiau pasilypėti. Patalpa buvo prigrūsta baldų, uždengtų baltomis paklodėmis. Jos greitai užsiliepsnos ir čia bus tikras pragaras.

Nutraukusi vieną paklodę pamačiau suolą. Numečiau audeklą ant grindų. Pakilo didžiulis dulkių debesis, bet aš čiupau už suolo ir ėmiau vilkti per kambarį tą sunkų medinį griozdą. Pristūmusi prie sienos po langu užšokau ant jo, springdama dūmais, kurie palengva veržėsi iš koridoriaus į patalpą. Langas vis dar buvo per pusmetrį man virš galvos.

Sukandusi dantis pabandžiau jį atidaryti. Tampiau jo rankeną pirmyn ir atgal, bet langas nepasidavė.

– Atsidaryk, po perkūnais! – sušukau ir vėl iš visų jėgų užguliau langą.

Paskui atsilošiau ir visu svoriu pakibau ant rankenos, bet ir tai nepadėjo. Tada nagais ėmiau krapštyti palei jo kraštus, bandydama atplėšti, ir tol draskiau, kol maniau jau visai liksiu be pirštų. Akies krašteliu pastebėjau plykstelint šviesą ir atsisukusi pamačiau užsiliepsnojant paklodes ant baldų, sustatytų koridoriuje, kuriuo atėjau.