Джейми Макгвайр: Aš ir jis: tikra katastrofa

– Las Vegasas? – paklausiau.

Nelabai suprasdamas, kur lenkiu, jis suraukė antakius ir paklausė:

– Na?

– Ar nenorėtum sugrįžti tenai?

Jo antakiai šovė aukštyn.

– Bijau, kad man tai nelabai tinkamas pasiūlymas.

– O jeigu nulėktume tenai tik vienai parai?

Sutrikęs jis apsidairė po kambarį.

– Vienai parai?

– Vesk mane, – nedvejodama ištariau. Net pati nustebau, kaip lengvai ir greitai išsprūdo šie du žodžiai.

Jo veidą nušvietė plačiausia šypsena.

– Kada?

Patraukiau pečiais.

– Galim nusipirkti bilietus rytdienai. Dabar pavasario atostogos. Rytoj neturiu jokių planų. O tu?

– Nesileisiu apgaunamas, – tarė jis ir paėmė į rankas telefoną. – Prašom man Amerikos oro linijas, – paprašė ir įdėmiai stebėjo mano veidą laukdamas, kol jį sujungs. – Prašom du bilietus į Las Vegasą. Rytdienai. Mhmmm, – pažiūrėjo į mane laukdamas, ar nepakeisiu savo nuomonės. – Dviem paroms, pirmyn ir atgal. Kokius tik turite.

Padėjau smakrą jam ant krūtinės, laukdama, kol jis nupirks bilietus. Kuo ilgiau leidau jam kalbėti telefonu, tuo plačiau jo lūpose skleidėsi šypsena.

– Taip… Luktelkit, – tarė jis ir parodė į savo piniginę. – Paduok man piniginę, Balandėle, – ir vėl laukė mano reakcijos. Aš patenkinta pasiekiau piniginę, ištraukiau jo kreditinę kortelę ir padaviau.

Trevisas padiktavo pardavimo agentei kortelės numerį, po kiekvieno skaičių derinio vis pakeldamas akis į mane. Padiktavęs kortelės galiojimo laiką ir nesulaukęs mano pasipriešinimo, sučiaupė lūpas, paskui tarė: – Taip, ponia. Pasiimsime juos oro uosto kasose. Ačiū.

Trevisas padavė man savo telefoną ir aš padėjau jį ant spintelės. Laukiau, kol jis prabils pirmas.

– Tu ką tik paprašei manęs tave vesti, – tarė jis vis dar tikėdamasis iš manęs prisipažinimo apie apgaulę.

– Žinau.

– Turbūt supranti, kad prašymas labai rimtas. Užsakiau du bilietus į Las Vegasą rytoj per pietus. Vadinasi, tuoksimės rytoj vakare.

– Ačiū.

Prisimerkęs jis pažiūrėjo į mane ir kalbėjo toliau:

– Kai po atostogų pirmadienį ateisi į paskaitas, jau būsi ponia Medoks.

– Ak, – šūktelėjau ir apsidairiau po kambarį.

Trevisas kilstelėjo antakį.

– Neapsigalvojai?

– Kitą savaitę turėsiu sutvarkyti daug teisinių dokumentų.

Jis lėtai linktelėjo ir atsargiai laukė, ką dar pasakysiu.

– Ar tu rytoj tekėsi už manęs?

Nusišypsojau jam.

– Aha.

– Tikrai?

– Taip.

– Dieve, kaip aš tave myliu! – suėmęs delnais mano veidą įsodino po karštą bučinį į abu skruostus. – Viešpatie, kaip stipriai aš tave myliu, Balandėle, – ir ėmė sėti bučiniais mano veidą.

– Nepamiršk šito ir per ateinančius penkiasdešimt metų, kai aš tau spardysiu užpakalį per pokerį, – sukikenau.

Trevisas džiugiai šyptelėjo.

– Jeigu tik man bus lemta gyventi su tavim šešiasdešimt ar septyniasdešimt metų, galėsi daryti su manim ką tik nori.

Kilstelėjusi antakį atšoviau:

– Tu dar pasigailėsi.

– Tikrai ne.

Kaip įmanydama klastingiau jam šypsodamasi paklausiau:

– Gal kertam iš tavo nuostabaus motociklo, kur stovi lauke?

Jis papurtė galvą. Žaismingą šypsenėlę prieš kelias akimirkas veide pakeitė mąslus žvilgsnis.

– Lažinčiausi iš bet ko. Man negaila nė vienos su tavim praleistos akimirkos, Balandėle. Niekada nesigailėsiu.

Ištiesiau jam ranką, jis nedvejodamas paėmė ją, krestelėjo ir priglaudęs prie burnos švelniai palietė lūpomis mano krumplius. Kambaryje stojo visiška tyla, buvo girdėti tik jo bučinys ir iš krūtinės išsiveržęs atodūsis.

– Ebė Medoks… – tyliai ištarė jis. Mėnesienoje švietė plati jo šypsena.

Prisiglaudžiau skruostu prie nuogos jo krūtinės.

– Trevisas ir Ebė Medoksai. Skamba kaip bažnyčios varpai.

– Bažnyčios varpai? – pakartojo jis ir susiraukė.

– Apie varpus ir žiedus pagalvosime vėliau. Man tiesiog taip išsprūdo.

– A… – prabilo jis, bet neužbaigė, laukdamas tolesnės mano reakcijos.

– Kas? – paklausiau įsitempdama.

– Tik neišsigąsk, gerai? – tarė jis, nervingai pasimuistė ir dar tvirčiau mane apkabino. – Na, aš ta dalimi jau spėjau pasirūpinti.

– Kokia dalimi? – paklausiau pakeldama į jį akis.

Jis pažvelgė į lubas ir atsidusęs tarė:

– Dabar tu tikrai išsigąsi.

– Trevisai…

Susiraukiau, kai jis nuėmė nuo manęs vieną ranką ir ištiesė prie spintelės stalčiuko. Kažko jame paieškojo.

Nupūčiau sau nuo veido drėgnus plaukus.

– Kas? Ir vėl prisipirkai gumyčių?

Jis susijuokė.

– Ne, Balandėle.

Suraukęs antakius ir susirūpinęs ėmė grabalioti po stalčiuką. Suradus tai, ko ieško, jo veidas nušvito ir žvelgdamas į mane iš gilios slėptuvės ištraukė mažą dėžutę.

Padėjęs tą mažą dailų aksominį daikčiuką sau ant krūtinės, pakišo sulenktą ranką po galva.

– Kas čia? – paklausiau.

– O kaip tau atrodo?

– Gerai. Leisk tada paklausti kitaip. Kada tu jį nupirkai?

Trevisas atsiduso. Įkvepiant orą dėžutė pakilo kartu su jo krūtine ir nusileido jam iškvepiant.

– Senokai.

– Trevisai…

– Vieną dieną netyčia pamačiau jį ir iš karto supratau, kur jo tikroji vieta… Ant tavo nuostabaus pirštelio.

– Kada tą „vieną dieną“?

– Ar tai svarbu? – atšovė jis, paskui pasimuistė ir aš nesusilaikiusi nusišypsojau.

– Ar galiu pažiūrėti? – paklausiau šypsodamasi, apsvaigusi iš laimės.

Jis taip pat šypsojosi. Pažvelgęs į dėžutę tarė:

– Atidaryk.

Paliečiau ją vienu pirštu, pajutau malonų aksomo prisilietimą. Abiem rankomis perplėšiau užklijuotą lipduką ir pakėliau dangtelį. Man akyse kažkas tvykstelėjo ir aš vėl jį užvožiau.

– Trevisai! – gailiai suinkščiau.

– Sakiau, kad išsigąsi! – sušuko jis ir pašokęs suėmė delnais mano rankas.

Abiem rankomis suspaudžiau dėžutę tarsi kokią užtaisytą granatą, kuri bet kada gali detonuoti ir sprogti.

– Tu ką? Kuoktelėjai?

– Aišku. Žinau, ką tu dabar galvoji, bet aš kitaip negalėjau. Tai kaip tik tai, ko tau reikia. Aš nesuklydau! Nesu regėjęs nieko gražesnio už šitą!

Išpūčiau akis ir, užuot išvydusi nerimo kupiną jo žvilgsnį, pamačiau begalinį pasididžiavimą. Jis švelniai paėmė iš mano rankų dėžutę ir atvožęs dangtelį ištraukė iš siauros įpjovos žiedą. Net ir blausioje šviesoje sužaižaravo didelis apvalus deimantas. Kiekviename jo rėžyje sutvisko mėnesienos atspindžiai.

– Tai… Dievulėliau, koks jis nuostabus, – sušnibždėjau, kai jis paėmė mano kairę ranką.

– Ar galiu užmauti? – paklausė žvelgdamas man į akis. Man linktelėjus, jis sučiaupė lūpas ir užmovė ant piršto žiedą, paskui palaikė suėmęs jį savo pirštais ir tarė:

– Dabar jis dar gražesnis.

Mes abu kurį laiką žiūrėjome į mano ranką ir vienodai priblokšti grožėjomės žiedo didingumu ant mano plono, laibo piršto. Žiedas plačia baltojo aukso juosta gaubė mano pirštą apačioje, šonuose perskildamas į dvi siauresnes juosteles, tarp kurių viršuje buvo įstatytas didžiulis grynuolis, nuo jo į abi puses žemyn bėgo po dvi eilutes mažyčių deimančiukų.

– Už jį galima buvo sumokėti pusę naujo automobilio kainos, – dusdama iš susijaudinimo tariau jam tyliai.

Akimis sekiau savo pirštą, kai Trevisas paėmė mano ranką ir priglaudė sau prie lūpų.