Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Tavo laimė, kad aš myliu Ebę. Kitaip niekada nesulauktum, kad daryčiau ką nors panašaus, – suniurzgė Trentonas ir nusivalė marškinėlius.

Trevisas pašoko ir staigiu judesiu uždarė langelį.

– Čionai, – tarė jis ir nuvedė mus visiškoje tamsoje.

Mes ėjome ilgais koridoriais, aš spaudžiau saujoje Treviso ranką, o Trentonas laikėsi įsikibęs mano marškinėlių. Ant cementinių grindų po kojomis buvo girdėti gurgždant smulkų žvyrą. Ėjau išplėtusi akis, stengdamasi priprasti prie juodos rūsio tamsos, tačiau priekyje nesimatė jokios švieselės.

Po trečio posūkio Trentonas atsiduso ir tarė:

– Mes niekada nerasim kelio atgal.

– Sek paskui mane ir viskas bus gerai, – atkirto jam Trevisas, suirzęs dėl Trentono bambėjimo.

Kai koridoriuje truputį prašviesėjo, supratau, kad esame jau nebetoli. O kai ausis pasiekė garsus triukšmas ir jau buvo girdėti paskiri balsai, šaukiantys statomas sumas ir pavardes, žinojau, kad jau atėjome. Patalpoje, kur Trevisui paprastai tekdavo laukti, būdavo tik viena lempa ir viena kėdė, bet prasidėjus remontui čia buvo prigrūsta stalų ir kėdžių bei kažkokių prietaisų, uždengtų baltu audeklu.

Kol Trentonas su Trevisu aptarinėjo kovos strategiją, aš kyštelėjau nosį į ringą. Čia buvo taip pat tiršta žmonių ir chaotiška, kaip ir per pastarąją kovą, tik patalpa gerokai mažesnė. Baltomis dulkinomis paklodėmis uždengti baldai buvo sustumti palei sienas, kad būtų daugiau vietos žiūrovams.

Čia buvo tamsiau nei paprastai, ir aš supratau, kad Adamas nenorėjo, jog kas nors sužinotų apie būsimos kovos vietą. Ant lubų buvo prikabinta žibalinių žibintų ir jų šviesoje blykčiojo iš rankų į rankas perduodami lažybų pinigai.

– Balandėle, ar girdi, ką sakau? – paklausė Trevisas, paliesdamas man ranką.

– Ką? – sumirksėjau.

– Noriu, kad liktum stovėti prie durų, supratai? Ir visą laiką laikykis įsitvėrusi Trentono rankos.

– Aš niekur neisiu, prisiekiu.

Trevisas nusišypsojo. Skruoste atsirado žavi duobutė.

– Dabar jau tu nerviniesi.

Dirstelėjau į tarpdurį, paskui vėl į jį ir tariau:

– Mane kankina bloga nuojauta, Trevisai. Ne dėl kovos, bet… nežinau. Man čia kažkodėl baugu.

– Ilgai čia neužtruksim, – patikino mane Trevisas.

Per megafoną pasigirdo Adamo balsas, ir du šilti, gerai pažįstami delnai suėmė man veidą iš abiejų pusių.

– Myliu tave, – tarė Trevisas. Apkabinęs rankomis pakėlė mane nuo grindų ir prispaudęs prie savęs karštai pabučiavo. Tada nuleidęs ant žemės paėmė mano ranką ir įkišo Trentonui į parankę. – Nedrįsk išleisti jos iš akių, – paliepė broliui. – Nė sekundę. Kai prasidės kova, čia užvirs gyvas pragaras.

– …taigi pasveikinkime šio vakaro kovos dalyvį Džoną Skerdiką!

– Saugosiu kaip savo akį, mielas broli, – atsakė jam Trentonas ir spustelėjo man ranką. – O dabar eik, suraityk tą mulkį ir greičiau nešdinamės iš čia.

– …ir Pasiutusį Šunį Trevisą Medoksą! – iš visų jėgų šaukė į megafoną Adamas.

Trevisui išėjus į minią, pasigirdo kurtinantis triukšmas. Pažvelgiau į Trentoną, jo veide pamačiau vos įžiūrimą šypsenėlę. Kas nors kitas gal ir nebūtų to pastebėjęs, bet aš jo akyse įžvelgiau pasididžiavimą.

Nurijau seilę, kai Trevisas įžengė į ringo vidurį. Džonas buvo šiek tiek aukštesnis už Trevisą, bet atrodė visai kitaip nei ankstesni jo priešininkai, netgi tas, su kuriuo kovėsi Las Vegase. Jis nesistengė kaip kiti paniekinti žvilgsniu Treviso, o įdėmiai jį nužiūrinėjo ir rengė mintyse kovos planą. Kad ir kaip kruopščiai jis tyrinėjo Trevisą, didelio proto Džono žvilgsnyje aš neįžvelgiau. Dar neprasidėjus kovai aš jau nujaučiau, kad Trevisui teks atlaikyti ne tik rimtas kautynes – prieš jį stovėjo tikras siaubūnas.

Trevisas irgi, regis, pastebėjo tą skirtumą. Veide nesimatė įprastos pašaipios šypsenėlės, akyse įtemptas žvilgsnis. Pasigirdus signalui, Džonas iš karto puolė.

– Jėzau šventas, – sušukau ir įsitvėriau Trentonui į ranką.

Trentonas atkartojo Treviso judesius, tarsi jie būtų buvę vienas kūnas. Po kiekvieno Džono suduoto smūgio aš vis labiau įsitempdavau, man norėjosi užsimerkti. Nebuvo nė vieno netikslaus smūgio. Džonas darbavosi klastingai ir taikliai. Palyginti su šita, ankstesnės Treviso kovos atrodė vangios. Siaubą kėlė vien stulbinanti jėga, su kuria buvo kertamas kiekvienas smūgis, tarsi kiekvienas judesys būtų tiksliai surežisuotas ir ištobulintas.

Oras patalpoje buvo sunkus ir troškus. Kaskart įkvėpus, gerklę kuteno nuo paklodžių sukilusios dulkės. Kuo ilgiau tęsėsi kova, tuo smarkiau mane slėgė bloga nuojauta. Niekaip neįstengiau jos atsikratyti, betgi negalėjau ir pasitraukti iš savo vietos, kad Trevisui netektų blaškyti dėmesio.

Vieną akimirką mano dėmesį dar kaustė salės viduryje vykstanti kova, o jau kitą kažkas mane smarkiai pastūmė. Galva loštelėjo atgal, bet aš vis tiek laikiausi įsitvėrusi Trentono rankos, stengdamasi nepajudėti iš vietos. Trentonas akimirksniu atsisuko atgal ir sugriebęs už atlapų du vyrus tėškė į žemę tarsi dvi skudurines lėles.

– Dinkit man iš akių, kitaip nudėsiu! – sušuko smalsuoliams, spoksantiems į parkritusius vyrus. Vėl įsikibau jam į parankę ir jis patapšnojo man per pirštus. – Laikau tave, Ebe. Stebėk kovą.

Trevisui sekėsi neblogai, tačiau pasirodžius pirmajam kraujui aiktelėjau. Minia dar garsiau suūžė, bet po Trentono perspėjimo niekas nedrįso prisiartinti prie mūsų. Trevisas stipriai kirto varžovui ir dirstelėjęs į mane vėl visą dėmesį sutelkė į Džoną. Jo judesiai buvo lankstūs, gerai apskaičiuoti. Atrodė, jis buvo numatęs Džono smūgių kryptį jam dar nepakėlus rankos.

Akivaizdžiai netekęs kantrybės Džonas čiupo Trevisą už juosmens ir parsivertė ant grindų. Žiūrovai visi kaip vienas siūbtelėjo prie jų artyn, suglausdami ratą ir stebėdami kovą pasilenkę, nes ji dabar vyko ant žemės.

– Aš jo nematau, Trentai! – sušukau strypčiodama ant pirštų galų.

Trentonas apsidairė ir pamatė medinę Adamo kėdę. Lyg šokdamas perėmė mano ranką iš vienos į kitą ir padėjo užlipti ant baldo.

– Ar dabar matai?

– Taip! – sušukau laikydamasi už Trentono rankos, kad nenuvirsčiau. – Jis viršuje, bet Džonas kojomis apsivijo jam kaklą.

Pasistiebęs ant pirštų galų Trentonas prisidengė ranka burną ir garsiai suriko:

– Kalk jam į šikną, Trevisai!

Pažiūrėjau į Trentoną, paskui vėl palinkau stebėti ant grindų besikaunančių vyrų. Staiga Trevisas pašoko ant kojų, o Džonas pakibo apsivijęs kojomis jo kaklą. Tada Trevisas suklupo ant kelių ir triuškinamu smūgiu tėškė Džoną nugara ir galva į grindis. Džono kojos suglebo ir paleido varžovo kaklą, o Trevisas atstatęs alkūnę užsimojo ir smogė Džonui į veidą, paskui ėmė tvatyti jį sugniaužtais kumščiais tol, kol priėjęs Adamas jį nutraukė ir ant sukniubusio Džono kūno numetė raudoną skepetą.

Žiūrovai pratrūko šaukti ir ploti, kai Adamas pergalingai iškėlė aukštyn Treviso ranką. Trentonas iš džiaugsmo apkabino mano kojas ir ėmė sveikinti brolį su pergale. Trevisas žiūrėjo į mane plačiai šypsodamasis kruvina burna, dešinė jo akis jau buvo pradėjusi tinti.

Kai per rankas pradėjo eiti pinigai, o žiūrovai pradėjo skirstytis, mano akys užkliuvo už smarkiai siūbuojančio žibalinio žibinto, kabančio Trevisui už nugaros. Nuo jo varvėjo skystis ir sunkėsi į apačioje užtiestas paklodes. Man apmirė širdis.

– Trentai!